Кэтрин Ласки: Kelionė

— Nurimk, tamsioji liepsnotoji mažyle, — švelniai kalbino Apyaušris. — Mes gražiai tavim pasirūpinsim ir apnakvindinsim. Nesijaudink, dabar esi kuopos naguose!

Apyaušris nesusilaikė nepademonstravęs keleto šauniųjų savo skraidymo manevrų, kuriais kartu tikėjosi ir mažumėlę užliūliuoti pelėdžiuką.

Nurimk, pelėdžiuke,

Apyaušris saugo tave

Ir skuba gabenti iš čia.

Nedorėlės varnos,

Sent Lututės niekšeliai

Bejėgiai visi prieš šį šaunų bernelį.

Susuksiu spiralę

Pakrypęs į šoną,

Persiversiu kūlio

Ir vėl skrosiu orą...

Apyaušriui nespėjus baigti vieno iš subtiliausių — bent jau jam pačiam taip atrodė — poezijos kūrinių, sueiliuotų tiesiog ore, mažoji tamsioji liepsnotoji pelėda suvaitojo silpnu, švilpesį primenančiu balseliu:

— Mano Tyto, mano Tyto, kodėl apleidai mus grynus?

Apyaušris pažvelgė į naguose nešamą gležną tamsiąją liepsnotąją.

— Ką čia paistai? Apleidau? Aš juk padedu, o ne apleidau. Klausyk, aš nesu Pelėdų Pelėda, bet mano naguose tu saugi. Saugesnė nei ten, apačioje, ant žemės.

Tačiau maža tamsioji liepsnotoji pelėdžiuke tik spoksojo į jį drėgnomis, tuščiomis akimis, ir tiek.

Iš priešvėjinės pusės tuojau pat prisiartino Striks Struma.

— Nesikrimsk, Apyaušri. Visi šie pelėdžiukai veblena kažkokias nesąmones. Visa tai labai paslaptinga. Nepanašu į Sent Lututės kvėšinimą mėnuliu, bet visgi nepaprastai keista, kad jie be paliovos kalba apie Tyto. Bubas ir Boronas jau pakeliui, kartu su jais atskrenda ir Ezilribas.

— Ezilribas? — nustebo Apyaušris.

Ezilribas Didįjį Ūbai o medį palikdavo tik skrisdamas į miškų gaisrus ir oro aiškinimo ekspedicijas. Daugybė iš lizdų iškritusių pelėdžiukų neturėjo nieko bendro nei su oro reiškiniais, nei su miško gaisru.

— Mums reikalinga visa įmanoma pagalba, ir ne tik gelbėjimo tikslu. Čia kažkas vyksta, todėl privalome išsiaiškinti, kas už viso šito slypi.

Striks Struma nutylėjo, jog kaip tik dėl šios priežasties ir buvo iškviestas Ezilribas. Tiktai per daugybę skaitymo metų milžinišką žinių bagažą susikrovęs Ezilribas, turintis ilgą gyvenimo patirtį ir pažįstantis visas pelėdų karalystes, galėjo suprasti, kas čia nutiko. Striks Struma jau seniai nejautė šitokio didžiulio susirūpinimo. Gal čia kokia epidemija? Burtai? Apžavai? Ji tokiomis paikystėmis netikėjo. Pelėda išvaikė niūrias mintis.

— Nešk šią tamsiąją liepsnotąją į punktą, o paskui, jei turėsi jėgų, tęsk misiją, — taip tarusi ji pasisuko ir nulėkė pavėjui.

— Dar niekad gyvenime negirdėjau tokio paistalų kuokšto apie Tyto, grynumą ir panašiai, — prisipažino ruožuotoji pelėda Elsė, kuri pati panėšėjo į kuokštą plunksnų, rodos, nesutelpančių ant mažučio jos kūno.

Ruoželių kontūrai ant Elsės sparnų išskydo ir susiliejo. Bet ji buvo nepaprastai geros širdies senas paukštis ir kartu su Matrona rūpinosi jaunų pelėdžiukų, atgabentų į Didįjį Ūbalo medį, priežiūra bei maitinimu. Tačiau šioms dviem pelėdoms dar niekada neteko darbuotis slaugos punkte paieškos— gelbėjimo misijos metu.

— Čionai, Apyaušri, — pašaukė Matrona. — Aš ką tik išpurenau patalą, todėl ši tamsioji liepsnotoji jausis čia patogiai. Else, brangute, duok dar truputį pūkų šiai mažylei.

Elsė paslaugiai išsipešė kuokštą pūkelių iš po plasnojamųjų plunksnų. Apyaušris sumirksėjo. Elsė teisi. Visi sunešti pelėdžiukai be atvangos monotoniškai vapaliojo, tarytum deklamuodami, Apyaušrio supratimu, absoliučiai beprasmišką eilėraštį.

Viena maža kapo pelėdžiuke plonu balseliu giedojo:

— Tyto dabar ir visada, grynakraujų rūšis reta! Pati aukščiausioji!

Kaukėtoji pelėdėlė sapaliojo apie teisingumą įkūnijantį Tyto, o dar kita šūkaliojo:

— Ak, Tyto, neprilygstamas grynume, pasirodyk... Tyto, kiek dar klestės nešvarieji?

— Be galo liūdnos dainelės, tiesa? — pastebėjo Bubas, nusileisdamas greta Apyaušrio.

— Apie ką jie kalba? — paklausė Apyaušris.

— Nežinau, bet per savo amželį tikrai girdėjau linksmesnių giesmių už šį inkštimą apie Tyto.

Apyaušriui, Raktažolei ir Knisčiui paskutinįkart pakilus vykdyti užduoties, gedulingų dainų nuotrupos it šleifas vilkosi iš paskos.

— Šiurpu, — atsiduso Raktažolė. — Jų pasiklausius imi ilgėtis mielų pokštų apie šlapkakius.

Ji nusileido ir užėmė viduriniąją stebėjimo poziciją. Knisčius plasnojo po ja. Dienos šviesą jau spėjo nustelbti naktis. Kadangi sidabrinė dienos ir nakties riba pasitraukė, Apyaušris tiesiog laukė Raktažolės ir Knisčiaus signalo, kurį jie turėjo duoti aptikę nukritusį pelėdžiuką. Knisčius čiūžtelėjo arčiau žemės paviršiaus, dumble šalia upelio pastebėjęs būdingas liepsnotosios pelėdos priekinių nagų žymes. Visi pirštai lygiai tokio paties ilgio. Galbūt ši nelaimėlė ne itin smarkiai sužeista, jei dar įstengė paeiti, — svarstė Knisčius. Bet kur ji pasuko? Ir kodėl? Ant takelio priešakyje jis pamatė tamsiai geltoną plunksną, rodos, priklausiusią visiškai apsiplunksnavusiai pelėdai. Kodėl tada ji neskrido? Kaip tik tą akimirką po žemomis kadagio šakomis tamsoje subolavo gelsvai rusvas pavidalas ir pasigirdo pratisas švilpesys — Tyto alba pagalbos šauksmas.

— Aa-ŪŪŪ! Aa-ŪŪŪ! — Knisčius suūbavo signalą, pranešantį apie ant žemės aptiktą pelėdžiuką.

Belaukiant staigia spirale žemyn smingančio Apyaušrio urvinę pelėdą apėmė keistas jausmas. Apyaušris nutūpė greta.

— Ir ką mes čia turim? — pasidomėjo laplandinis.

— Dar vieną liepsnotąją, bet ne kaukėtąją, ne tamsiąją ir ne kapo pelėdą.

— Ne, — sukuždėjo Apyaušris. — Čia Tyto alba.

— Tokia kaip Sorenas, — vienu metu ištarė abu. Knisčius pažvelgė į Apyaušrį nedrįsdamas ištarti balsiai savo įtarimo.

— Kaip manai, ar tai įmanoma?

— Prisimeni, — pratarė Apyaušris, — Sorenas sykį mums pasakojo, jog sesuo prie akies turėjo dėmelę, kuri atrodė tarytum nuslydusi nuo taškuotų jos galvos plunksnų ir užsilikusi ties akimi? Beje, lygiai tokią pat žymę turėjusi ir jų mama.

— Taip, — lėtai patvirtino Knisčius.

— Žiūrėk!

Abi pelėdos prikišo snapus prie pat mažylės, kurios rypavimas vis rimo, kol galiausiai liovėsi. Iš susirūpinimo juodu net sulaikė kvapą. Ant tamsių plunksnų išoriniame vidiniame akies kamputyje išties bolavo mažutis taškiukas. Bet jeigu čia Eglantina, ar ji tebėra gyva? O gal jau mirusi? Ar čia iš tikrųjų ji?..

— Eglantina? — tylutėliai pašaukė bičiuliai.

Dvidešimt trečias skyrius

Pagaliau!

— Man reikia daugiau kirminų, paskubėkite! — šūktelėjo lizdo tvarkytoja.

— Ūbavimologijos kuopa kaip įmanydama skuba juos kasti, — atsiliepė kita aklažaltė. — O vargeli, šios tamsiosios liepsnotosios popieriai visai prasti, — slaugė priglaudė paskutinį turimą kirminą prie žaizdos ant pelėdžiukės sparno. — Vargšė mažylė. Ir liaukis vapaliojusi, brangute. Tau reikia tausoti energiją.

Tačiau pelėdžiuke ir toliau traukė monotonišką giesmelę apie Tyto pasaulio grynumą bei viršenybę.

Didysis Ūbalo medis dar nebuvo regėjęs tokio sujudimo. Apsvaigę bei sužeisti pelėdžiukai vos sutilpo ligoninėje. Medžio gyventojai neturėjo nė minutėlės atokvėpio. Pelėdos zujo tarp šakų pirmyn ir atgal, pristatinėdamos rastinukus, skubiai ieškodamos šviežių kirmėlių žaizdoms, pešiodamos pūkus naujiems patalams sau nuo krūtinių, be atvangos nešiodamos baltosios čiokokos arbatos puodelius. Tvarkytojos aklažaltės baigė galutinai nusikamuoti, net madam Plonk, kuri bemaž nekišdavo nagelių prie kasdienių darbų, negalėdama žiūrėti į išsekusias arfos gildijos nares, puolė joms į talką ir ėmė mokytis taisyklingai dėti ant žaizdų kirminus. Sorenas su Gilfe triūsė ne mažiau už kitus, čia pagelbėdami tvarkytojoms, čia valydami naujas dreves, nes ligoninėje jau neliko vietų, todėl bemaž neturėjo laiko svarstyti apie šios negandos priežastis. Tačiau sąmonės gilumoje juos abu graužė nerimas, jog čia gali būti įsipainiojusi Sent Lututė, o jei ne, tada gal net „jei būtų tik tiek bėdos“! Ar nelaimėliai mažyliai vapėjo apie tą patį siaubą, kurį mirštanti pelėda apibūdino žodžiais „jei būtų tik tiek bėdos“? Bet ką visa tai reiškia? Iš kur tiek negyvų ir sužeistų pelėdžiukų?