Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Trečioji knyga iš serijos „Pelėdų karalystės sargai“

Iš anglų kalbos vertė

Nomeda Berkuvienė

Turinys

Pirmas skyrius - Kruvinoji aušra

Antras skyrius - Krislai naktyje!

Trečias skyrius - Tai bent vėjas!

Ketvirtas skyrius - Dvasių giria

Penktas skyrius - Bubo kalvė

Šeštas skyrius - Eglantinos dilema

Septintas skyrius - Derliaus šventė

Aštuntas skyrius - Į raudoniu suteptą naktį

Devintas skyrius - Sidabrašydžio kalve atsiskyrėlė

Dešimtas skyrius - Kalvės atsiskyrėlės pasakojimas

Vienuoliktas skyrius - Titnago blizginimas

Dvyliktas skyrius - Surūdijusios letenos

Tryliktas skyrius - Oktavija prabyla

Keturioliktas skyrius - Eglantinos sapnas

Penkioliktas skyrius - Kuopų kuopa

Šešioliktas skyrius - Tuščia šventovė

Septynioliktas skyrius - Sutrikusi pelėda

Aštuonioliktas skyrius - Sugrįžęs košmaras

Devynioliktas skyrius - Į Velnio Trikampį

Dvidešimtas skyrius - Į ataką!

Dvidešimt pirmas skyrius - Labos šviesos

Pirmas skyrius

Kruvinoji aušra

Kometos uodega perkirto auštantį dangų ir trumpą akimirksnį atrodė, tarytum skriejanti kometa plūsta krauju. Visos Didžiojo Ūbalo medžio pelėdos, jaukiai apsikamšiusios uoksuose, pasiruošė dienos miegui. Tiktai Sorenas vienui vienas tebetupėjo ant aukščiausios didžiausio žemės medžio šakos. Jis tyrinėjo horizontą vildamasis pastebėti bent menkiausią mylimojo mokytojo Ezilribo pėdsaką.

Ezilribas dingo beveik prieš du mėnesius. Senasis triukšmingasis apuokėlis, pats vyriausias didžiojo medžio mokytojas, kitaip tariant — ribas, vėlią vasaros naktį išskrido vykdyti misijos ir gelbėti pelėdžiukų po negandos, vėliau pavadintos Didžiuoju Nuopuoliu. Daugybė našlaičių pelėdų jauniklių išmėtyti gulėjo ant žemės — kai kurie buvo mirtinai sužeisti, kiti tysojo ištikti šoko, praradę orientaciją. Visi aptikti ne šalia lizdų, o atvirame plote, kur neaugo drevėti medžiai. Paslaptis, kaip vos paskrendantys pelėdžiukai atsidūrė toje vietovėje, taip ir liko neatskleista. Atrodė, tarytum kažkas ėmė ir numetė juos iš nakties dangaus. Tarp išgelbėtųjų našlaičių buvo ir Soreno sesutė Eglantina.

Po to, kai pats brolio Kludo bemaž prieš metus buvo išstumtas iš lizdo, o vėliau pagrobtas žiaurių ir nedorų Sent Lututės pelėdų, Sorenas prarado viltį kada nors vėl pamatyti seserį arba tėvus. Netgi kartu su geriausia drauge, nykštukine pelėda Gilfe, kuri irgi buvo pagrobta, pasprukęs iš Sent Lututės, jis vis dar nedrįso puoselėti vilčių. Tačiau paskui Eglantiną surado kiti du brangūs bičiuliai: laplandinė pelėda Apyaušris ir urvinė pelėda Knisčius, jie abu drauge su kitais Didžiojo Nuopuolio naktį dalyvavo paieškos ir gelbėjimo ekspedicijose. Taigi Ezilribas, iš medžio pakildavęs tik atlikinėdamas oro aiškinimo bei anglininkų kuopų vadovo pareigas, išskrido siekdamas išnarplioti paslaptingų naktinių įvykių mįslę. Deja, senasis ribas nebegrįžo.

Sorenui atrodė be galo neteisinga, jog mylimiausias mokytojas pradingo kaip tik tada, kai jis galų gale susigrąžino sesutę. Galbūt mąstė kaip koks savanaudis, tačiau nieko negalėjo padaryti. Jaunasis pelėdžiukas suvokė didžiąją dalį visų įgytų žinių perėmęs iš senojo stačioko triukšmingojo apuokėlio. Vieną akį nuolat primerkusio, urzgėsį arba tolimą griaustinį primenančiu balsu dudenančio Ezilribo, kurio suluošintai kairei kojai trūko vieno nago, tikrai negalėjai pavadinti patraukliu — ne, žavingas jis anaiptol nebuvo.

— Reikia tiesiog išsiugdyti skonį, — sykį pasakė Gilfė.

Neilgai trukus Sorenas iš tiesų skonį išsiugdė. Tapęs oro aiškinimo ir anglininkų kuopų nariu, skraidančiu į miškų gaisrus rinkti žarijų kalvio Bubo žaizdrui, Sorenas uoliai mokėsi iš senojo ugdytojo. Ir nors Ezilribas elgėsi griežtai, dažnai niurzgėdavo ir neapkentė paikysčių, jis buvo visa širdimi atsidavęs mokiniams bei savo vadovaujamos kuopos nariams.

Kuopos buvo nedidelės komandos, į kurias susiburdavo pelėdos. Taip jos įgydavo tam tikrų gyvybiškai svarbių įgūdžių, padedančių išgyventi ne tik Ūbalo medžio, bet ir visų karalysčių pelėdoms. Ezilribas vadovavo dviem kuopoms — oro bei anglininkų. Nepaisant šiurkštoko būdo, kartais jis mielai laidydavo pokštus, netgi labai nešvankius pokštus, kurie keldavo siaubą Soreno bendraamžei, nepaprastai mandagiai ir manieringai pasipūtėlei dėmėtajai pelėdžiukei Otulisai. Otulisa be paliovos kalbėdavo apie kilmingus senuosius savo protėvius. Vienas iš labiausiai pamėgtų jos žodžių buvo „pasibaisėtinas“. Jai nuolat keldavo „pasibaisėjimą“ Ezilribo „šiurkštumas“, „rafinuotumo stoka“ ir „vulgari kalba“. O Ezilribas dėmėtajai gan dažnai išrėždavo: „Atsipūsk, Otulisa“. Šį itin nemandagų posakį pelėdos paprastai vartoja norėdamos liepti viena kitai užsičiaupti. Nors mokytojas ir mokinė nesutarė, vis dėlto Otulisa tapo puikia kuopos nare, už ką Ezilribas ją vertino.

Dabar kivirčytis neliko su kuo. Niekas nebelaidė grubių pokštų. Oro aiškinimo kuopos nariai nebekopdavo per minkštaklostes, neskraidė žemyn galva per oro vamzdžius skrosdami vėją ir negarmėjo latakais demonstruodami šakar-makar bei kitokius nuostabius manevrus, kuriuos anksčiau atlikinėdavo skrisdami per audras ir netgi uraganus. Gyvenimas be Ezilribo atrodė nuobodus, naktis — ne tokia juoda, žvaigždės — blankios netgi tada, kai auštantį dangų lyg atvira žaizda perskrodė ši kometa.

— Kai kas kometą laiko pranašišku ženklu.

Šakelė, ant kurios tupėjo Sorenas, virptelėjo.

— Oktavija! — sena storulė gyvatė lizdo tvarkytoja užšliaužė ant šakos. — Ką čia veiki? — paklausė Sorenas.

— Tą patį, ką ir tu. Dairausi Ezilribo, — atsiduso ji.

Oktavija, kaip ir kitos lizdų tvarkytojos, palaikančios lizduose švarą ir išrankiojančios parazitus, buvo akla. Akių vietoje ji teturėjo tik du mažučius įdubimus. Tačiau lizdų tvarkytojos visada garsėjo nepaprastu jautrumu.

Jos girdėdavo ir jausdavo dalykus, kurių kiti padarai neužfiksuodavo. Taigi jei netoliese plasnojantys sparnai sukeltų šnaresį, būdingą Ezilribui, ji žinotų. Nors pelėdos skraidydavo be galo tyliai, kiekviena plakdavo sparnais orą nepakartojamu būdu, kurį atpažindavo tik aklažaltės lizdų tvarkytojos. Muzikinį išsilavinimą turinti Oktavija, ilgus metus ištarnavusi madam Plonk vadovaujamoje arfos gildijoje, išgirsdavo pačias subtiliausias vibracijas.

Arfos gildija pasižymėjo ypatingu prestižu greta įvairių kitų gildijų, į kurias būdavo renkamos aklažaltės. Soreno šeimos drevėje tarnavusi mieloji ponia Plithiver, su kuria jis stebuklingai vėl susitiko, irgi priklausė arfos gildijai. Gyvatės vinguriuodamos tarp arfos stygų akompanuodavo įstabaus balso dainininkei, žavingajai baltajai pelėdai madam Plonk. Oktavija tvarkė madam Plonk ir Ezilribo dreves. Tiesą sakant, į Didįjį Ūbalo medį ši gyvatė prieš daugelį metų atvyko kartu su Ezilribu iš Šiaurinėms karalystėms priklausančio Šiaurės Vandenų krašto. Ji buvo be galo atsidavusi Ezilribui ir nors pati niekada nepasakojo, kaip juodu susipažino, sklido gandai, esą senasis apuokėlis kadaise ją išgelbėjęs ir Oktavija, priešingai negu kitos lizdų tvarkytojos, negimė akla. Beje, net ir žvynelių spalva ji skyrėsi nuo kitų — šie buvo ne rausvi, o žalsvai melsvi.

Senoji gyvatė vėl atsiduso.

— Aš niekaip nesuprantu, — tarstelėjo Sorenas. — Juk jis pernelyg protingas, kad pasiklystų.

Oktavija papurtė galvą.

— Nemanau, kad jis pasiklydo, Sorenai.

Sorenas pasuko galvą ir pažvelgė į gyvatę.