Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Aukštai viršuje, šiaurės vakarinėje Didžiojo Ūbalo medžio pusėje įrengtoje drevėje, senas triukšmingasis apuokėlis po daugelio mėnesių vėl įsitaisė prie savo rašomojo stalo. Jis krūptelėdamas išsipešė plunksną iš dešinio sparno. Kažkodėl geriausios plunksnos visuomet augo jo dešiniajame šone. Apuokėlis paėmė naują paties puikiausio pergamento lapą, pamirkė rašalinėje plunksnos kotelį ir pradėjo rašyti.

Gūdžioj girioj dūmai rangos,

Kyla kibirkštys į dangų.

Mėnuo aukštybėse, medžiai nebylūs...

Pelėdų Pelėda dūsauja tyliai.

Paslėpęs veidą po metalo kauke

Liepsnotasis apie galią genties savo šaukia.

Ar kuopų kuopa kovoti išdrįs,

Kai į akis jiems žvelgs mirtis?

Šakos snapuose skaisčiai ims degti,

Puls jie narsiai į negandų naktį.

Metalo veidas liepsnas atspindės —

Tai Soreno demonas iš praeities!

Iš šonų apsupo jį devyni,

Akyse rusena įtūžio ugnis,

Žybčioja ore nagai —

Drasko ir plėšo jie neblogai.

Girioj gūdžioj, kur dūmai rangos,

Kuopų kuopa kovai rengias.

Nagai kruvini, plunksnos apsvilo,

Mūšis laimėtas, bet karas tik kyla!

Ezilribas sunkiai atsiduso ir padėjo plunksną į Drevėn palengva skverbėsi ryto šviesa.

Trečiosios knygos iš serijos „Pelėdų karalystės sargai“ pabaiga