Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Nuoširdi Otulisos kalba visiems sukėlė nerimą. Sorenas pagalvojo, jog dėmėtoji turėjo ne kartą slapta jų klausytis, kad tiek daug sužinotų. Ji ėmė kūkčioti, iš akių riedėjo ašaros. Tokios į save nepanašios Otulisos bičiuliams dar niekada neteko matyti.

— Jūs mane pažįstate, nesu emocionalus paukštis, bet visa tai... aš... aš nemoku paaiškinti, tačiau jūs turite leisti man dalyvauti.

— Žinoma, — sutiko Sorenas.

Otulisa buvo labai sumani, be to, iš jų visų jinai geriausiai jautė atmosferos slėgio pokyčius. Ji ne kartą įrodė esanti pati naudingiausia oro kuopos narė.

Taigi jie sudarys pačią geriausią kuopą! Suburs kuopų kuopą!

Šešioliktas skyrius

Tuščia šventovė

Išskristi būrelis nusprendė vakare, kai nevyksta nei pamokos, nei kuopų užsiėmimai, bet vis tiek elgėsi atsargiai ir prieš pirmąją tamsą iš medžio kilo po du arba po tris. Į žygį vėl leidosi nuo uolų, kur niekas neturėjo jų pastebėti. Šįkart visos pelėdos, net ir mažiausios, dėvėjo mūšio letenas. Nukniaukė jas iš kalvėje esančio ginklų sandėlio. Bubui prireikė išvykti, ir Apyaušris ankstyvą išvykimo dienos rytą paėmęs letenas iš kalvės paslėpė tarp stačių uolų.

Sorenas primygtinai reikalavo pasitreniruoti skraidyti dėvint mūšio letenas, mat nė vienam neteko dažnai skraidyti apsiginklavus jomis. Eglantina apskritai nė sykio nebuvo skraidžiusi „letenuota“, kaip sakydavo pelėdos.

— Reikia labiau vairuoti uodega, Eglantina. Matai, pusiausvyra gerokai pasikeitė, — šūktelėjo Sorenas stebėdamas kreivą sesers skrydį nuo uolų.

— Ji išmoks, — patikino Apyaušris.

Sorenas šiek tiek tuo abejojo. Eglantina jam vis dar atrodė be galo gležna. Ar ji tikrai pasirengusi? Tik ji vienintelė galėjo atpažinti pilies griuvėsius, kuriuose buvo kalinama. Staiga sesuo ėmė skristi lygiai.

— Štai šitaip! Štai šitaip! — pritariamai sušuko Sorenas matydamas horizontaliai ištiestus, pusiausvyrą atradusius sparnus. — Uf! — išpūsdamas pro snapą orą lengviau atsikvėpė liepsnotasis.

Visgi ramybės nedavė aplinkybė, kad elgėsi visiškai priešingai, negu kadaise prisiekė Ezilribas. Sorenas ne tik paėmė mūšio letenas, bet ir apginklavo jomis jauną, nekaltą pelėdžiukę. Paskui jis pagalvojo apie Oktaviją ir jos ištartus žodžius tame kambarėlyje, kur kybojo surūdijusios, bet neužmirštos Ezilribo mūšio letenos. Aš irgi daviau taikos priesaiką. Bet žinote ką, man rodos, atėjo metas priesaiką sulaužyti. Aš padarysiu viską, kad tik išgelbėčiau savo mylimą šeimininką.

Sorenas suprato, kad tasai metas iš tiesų atėjo. Jei tik yra galimybė išgelbėti Ezilribą, reikia ją išnaudoti, kol neužslinko žiema. Pasirinkimo nėra. Pirmoji pūga gali kilti bet kurią dieną, o tada jau bus per vėlu. Sorenas liepė Eglantinai grįžti ant uolų, paskui atsistojo priešais kuopą ir tyliu, bet tvirtu, nė sykio nevirptelėjusiu balsu įsakė:

— Užimkite skrydžio pozicijas. Pasiruoškite. Skrendame!

Ir šešios pelėdos pakilo į nakties tamsą.

Jaunosios pelėdos pirmiausiai planavo nuskristi į tą Ambalos girios karalystės vietą, kurioje buvo aptikta Eglantina. Paskui Eglantinos padedami ketino surasti kelią į pilies griuvėsius ir galbūt — pas Ezilribą. Beskrisdamas Sorenas svarstė, kaip gelbėtų senąjį mokytoją, jeigu iš tiesų aptiktų pilį ir Ezilribą joje? Ko gero, nedera planuoti taip toli į priekį. Gal nusigavus tenai galvoje kils koks nors sumanymas. Pirma reikia patekti ten — į tą siaubingą vietą, kur jauni pelėdžiukai buvo verčiami miegoti kriptose kartu su vadinamųjų Gryniausiųjų kaulais, kad ir ką tai reikštų.

Apyaušris tuo metu skrido priekyje, o Knisčius apačioje, nes juodu žinojo vietovę, kurioje aptiko Eglantiną.

— Mes jau Ambaloje ir artinamės prie Didžiojo Nuopuolio teritorijos, — šūktelėjo Knisčiui Apyaušris.

Knisčius akimirksniu nėrė žemyn. Gilfė pradėjo sklandyti viršum jo. Apyaušris atsisuko į Soreną ir linktelėjo.

Čia buvo toji pati vieta. Sorenas pažvelgė į viršų ir susirado Niekada Nejudančią žvaigždę.

— Gilfe, užfiksuok mūsų padėtį tarp Niekada Nejudančios ir pirmosios viršutinės Didžiosios Pelėdų Pelėdos žvaigždyno žvaigždės.

Nykštukinei pelėdai atlikus pavedimą visi, išskyrus Apyaušrį, ėmė spirale leistis žemyn. Apyaušris liko sklandyti viršuje dairydamasis, ar aplink nematyti jokių kitų pelėdų. Pasitelkę Knisčiaus ir kitų sugebėjimus jie ketino pamėginti surasti kelią į griuvėsius iš tos vietos, kurioje buvo pastebėta Eglantina.

Pelėdos nutūpė išdžiūvusioje upelio vagoje.

— Pėdsakų, kaip ir tikėjausi, nebeliko, — apibendrino Knisčius. — Tačiau aš prisimenu, kur juos pirmiausia aptikau.

— Pradėkime nuo krūmo, po kuriuo ją radai, Knisčiau.

Urvinė pelėda pasileido ilgais šuoliais ir kaipmat pasiekė tą vietą. Kiti atskubėjo įkandin.

— Vaje! — aiktelėjo Eglantina. — Čia tikrai ta pati vieta. Niekada jos nepamiršiu. Rodos, praleidau čia visą amžinybę.

— O dabar, Eglantina, — kreipėsi Knisčius, — paskraidyk viršum upelio vagos ir pasistenk prisiminti, kur buvai numesta.

Jiems vos minutę paskraidžius urvinė pelėda pasiteiravo:

— Ar manai, kad čia?

Mat toje vietoje jis andai aptiko pėdsakus.

— Ne, man atrodo, toliau. Ten buvo gana drėgna.

Pelėdos paskrido dar kelias minutes.

— Čia! Čia! — staiga ištarė Eglantina ir nusileido žemyn, kur čiurleno vos kelių centimetrų gylio srovelė. — Prisimenu šitą akmenį! — ji parodė ištiestu nagu. — Tada dar pamaniau: „Laimė, kad nenukritau ant jo.“

— Puiku! Puiku! — pasidžiaugė Sorenas. — Ruoškitės skrydžiui. Apsuksime bent tris ratus viršuje, o tu, Eglantina, mėgink susivokti, iš kurios pusės tada atskridote.

— Ak, nežinau, Sorenai. Bus sunku. Buvau be galo išsigandusi, aplinkui vyko didžiulis sąmyšis. Juk ore virė mūšis.

— Tiesiog labai pasistenk, Eglantina. Tik tiek ir tegali padaryti. Jei reikės, skrisime visomis kryptimis nuo šios vietos. Gilfe, tu esi navigatorė, taigi sek mūsų padėtį.

Eglantinai prisiminti nepavyko, tad bičiuliai pradėjo lėtai skraidyti visomis kryptimis.

Naktis pelėdai nėra tiesiog juoda, ir tiek. Šie paukščiai įžvelgia skirtingus tamsos intensyvumo sluoksnius.

Kartais nei žvaigždžių, nei mėnulio nesklaidoma juoduma būna tanki ir tiršta, o kartais — išretėjusi, vis dar juoda, bet kartu vaiski, išskydusi. Visa tai priklauso nuo mėnulio formos ir padėties, nuo danguje tekančių ir besileidžiančių žvaigždynų ir nuo apačioje besidriekiančios žemės ypatumų — nuo to, ar ten auga miškai, ar dunkso nykūs uolynai. Apyaušris puikiausiai peržvelgdavo apgaulingą auštančio ryto arba saulėlydžio meto prieblandą, o Sorenas buvo įgudęs juodžiausios nakties „tamsos regėjimo“ specialistas.

— Išskydusi juoduma virsta rupia, — šūktelėjo jis skrendant viršum retais miškais apaugusio ruožo.

Po pusvalandžio, pasukus kita kryptimi, liepsnotasis pranešė:

— Vandens juodumas, kai kur trapus.

— Ne! — pareiškė Eglantina. — Tikrai žinau, kad virš vandens mes neskridome.

Atlikusios staigų viražą pelėdos sugrįžo į pradinę padėtį. Visiems sutūpus ant medžio šakos, Gilfei dingtelėjo puikus sumanymas.

— Jei jau šitas pelėdas domino tik liepnsotųjų šeima, o labiausiai — Tyto alba rūšis, galbūt logiška būtų jų pilies ieškoti Liepsnotųjų girios karalystėje arba jos pasienyje? Tiesą sakant, Liepsnotųjų girią ir Ambalą jungianti riba labai trumpa.