Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Netrukus jie visi jau miegojo drevėje. Tačiau Sorenas net ir per miegus jautė audringos sapnų jūros blaškomos sesers nerimą. Jau artinantis vidurdieniui ir saulei danguje beužkopiant į aukščiausią tašką, uoksą perskrodė šiurpus klyksmas, o nuo miegančios Eglantinos pakilo pūkų verpetas.

Sorenas akimoju atsidūrė šalia.

— Čia tik blogas sapnas, Eglantina, tik blogas sapnas. Tu esi saugi drevėje su manimi, Apyaušriu, Knisčiumi ir Gilfe. Tu visiškai saugi.

Eglantina ištiesusi nagelius palietė Soreną, tarsi norėdama įsitikinti, kad šis tikras ir ji nesapnuoja.

— Sorenai, — drebančiu balsu prabilo pelėdžiuke, — tavo nupasakotos akmeninės sienos, tarp kurių kalvė atsiskyrėlė įsirengė žaizdrą, man kai ką priminė.

— Ką? — lėtai ištarė Sorenas.

— Pameni žėrutį, kurį pernai vasarą atgabeno Pirklė Šarė? Jį pamačiusi aš irgi kai ką prisiminiau. Taip nutiko po to, kai aš atsipeikėjau po... po...

— Tam tikros būsenos, — pasufleravo Gilfė.

— Taip, Gilfe. Tada, kai vėl atpažinau Soreną. Šįkart aš susapnavau akmenis, kurie man padėjo prisiminti daugiau.

— Ką prisiminti? — pašnibždomis paklausė Sorenas.

Visos pelėdos įsitempusios laukė.

— Dabar jau žinau, kur jie mus laikė, mus visus, rastus po Didžiojo Nuopuolio.

— Kur?

Sorenas neapsakomai susijaudino. Mėnesių mėnesius Boronas su Barana mėgino atskleisti Didžiojo Nuopuolio paslaptį. Kur pelėdžiukai buvo iki tol? Kodėl jie gulėjo išsibarstę atvirame lauke, toli nuo drevių bei lizdų? Patys mažyliai buvo tokie sutrikę ir priblokšti, kad nesugebėjo pagelbėti surasti atsakymo nė į vieną iš daugybės klausimų. Tiesą sakant, keletą pirmųjų dienų jaunikliai nepratarė jokio kito žodžio, o tik monotoniškai traukė paslaptingas giesmes apie Tyto grynumą. Visi po Didžiojo Nuopuolio išgelbėti pelėdžiukai priklausė liepsnotųjų pelėdų šeimai, oficialiai vadinamai Tytonidae, arba, trumpiau tariant, Tyto. Net ir pailsėję bei pasveikę mažyliai neįstengė prisiminti, kas jiems atsitiko.

Eglantina šiek tiek pravėrė snapą, tarsi ketindama prabilti, ir stipriai užsimerkė. Ilgokai tvyrojo tyla.

— Prisiminimai iškyla nuotrupomis. Kai praėjusią vasarą pamačiau spalvoto akmenėlio — žėručio — atplaišą, peršviestą mėnulio šviesos, ir išgirdau arfos garsus, prisiminiau, kaip jie neapkentė muzikos.

— Jie? Kas tie jie? — Apyaušris palinko virš Eglantinos.

— Daugiausia liepsnotosios pelėdos, tokios kaip mes, dar buvo kelios tamsiosios liepsnotosios, kapo pelėdos ir kelios kaukėtosios.

— Aišku, — pratarė Sorenas. — O dabar pasistenk papasakoti mums daugiau, Eglantina.

— Jie neapkentė muzikos. Muzika buvo uždrausta.

— Kodėl?

— Gerai nežinau, bet mes visi troškome muzikos. Jie sakė, jog dar nesame pasirengę.

— Ką jie turėjo omenyje? — paklausė Gilfė.

— Nežinau.

Eglantina pakreipė galvą į vieną pusę, paskui į kitą — šitaip jaunos pelėdos elgdavosi sumišusios arba nerimaudamos.

— Ar prisimeni, kaip atrodė toji vieta arba kaip ten patekai? — toliau klausinėjo Sorenas.

— Nelabai.

— Ar aplinkui buvo miškas? — paklausė Knisčius.

— Ne.

— O gal gili akmeninė įduba? — pasiteiravo Gilfė prisiminusi niūrų akmeninį Sent Lututės kalėjimą, įkurdintą uolėtuose tarpekliuose, kur nepamatysi nei medelio, nei žolės lopinėlio.

— Akmenų ten buvo. Tokių akmenų, kokius matėte Sidabrašydžio atsiskyrėlės kalvėje — dailiai nutašytų, sudarančių sienas.

Eglantina keletą kartų sumirkčiojo, lyg stengdamasi išvysti neryškų, miglotą, šešėlių slepiamą vaizdą.

Staiga Sorenui dingtelėjo mintis. Pernai vasarą Eglantiną ištiko drebulio priepuolis pamačius ant Pirklės Saręs audeklo žėručio plokštelę, o paskui ji prisiminė, kas esanti. Žėručio gabalėlio vaizdas padėjo jai atsikratyti sąstingio. Vėliau visi po Nuopuolio išgelbėtieji pelėdžiukai suklego reikalaudami muzikos, ir kaip tik tuo metu prasidėjo madam Plonk arfos koncertas. Didįjį Nuopuolį patyrę pelėdžiukai be galo troško muzikos, kuri juos atgaivino.

— Gilfe, — atsigręžė į nykštukinę pelėdą Sorenas. — Ar kartais neturi iš Pirklės Šarės įsigyto žėručio?

— Turiu. Ketinau susiverti ir pasigaminti sukutį, bet vis neradau laiko. Jau bemaž suvėriau, tik dar nesurišau.

— Ar galėtum man trumpam paskolinti kokį akmenuką? — paklausė Sorenas.

— Žinoma, — sutiko Gilfė.

Vos Sorenui suėmus virvelę, ant kurios kyburiavo žvilgantys žėručio gabaliukai, į drevę įspindo vidurdienio šviesa. Eglantina atsisukusi aiktelėjo, jos akys įsmigo į Soreno laikomas akmenukų atskalėles. Ore lėtai besisukantys spalvoti žiburiai nudažė baltutėlį brolio veidą.

— Dabar tu panašus į pilies langų vitražus, — sukuždėjo Eglantina.

— Pilis! — šūktelėjo kitos keturios pelėdos.

— Taip, — patvirtino Eglantina. — Iš pradžių, kai į ją patekome, mums ten atrodė be galo gražu, nors daugelis sienų buvo nugriuvusios, o tebestovėjo vos kelios. Bet netrukus mes patyrėme, — Eglantina ėmė kalbėti svajingu balsu, tarsi apimta kažin kokio transo, — jog tame grožyje slypėjo bjaurastis. Jie save vadino Grynakraujais ir iš pradžių atrodė malonūs. Jie norėjo išmokyti garbinti Tyto, nes, jų teigimu, mes esame pačios gryniausios iš visų pelėdų, todėl mes ir kartojome garbės giesmes. Tačiau visai kitaip, negu mums giedodavo mama ir tėtis, Sorenai. Absoliučiai kitaip. Pameni, kaip mama stengdavosi išgauti melodiją ir bemaž uždainuodavo? Mes šito negalėjome daryti. Jų giesmės neturėjo nieko bendro su muzika. Jie teigė, girdi, muzika — tai tarsi nuodai.

Šie žodžiai priminė Sorenui Sent Lututę, kur klausimai buvo laikomi kenksmingais, o tų, kurie ko nors paklausdavo, laukė griežčiausios bausmės.

— Vieną saviškį jie vadino Vyriausiuoju Tyto, — tęsė Eglantina. — Jis buvo pats blogiausias. Niekada daug nekalbėdavo, tačiau kėlė šiurpą. Jis dėvėjo kaukę. Sklandė kalbos, esą jo snapas buvo nuplėštas mūšio metu, — tą akimirką Eglantina suvokė, ką pasakiusi, ir nualpo.

— Metalinis Snapas! — sušnibždėjo visi, apimti siaubo.

Gilfė kaipmat pakilo ir ėmė skraidyti keldama vėjelį viršum Eglantinos veido ir taip stengdamasi ją atgaivinti. Apyaušris irgi pamėgino daryti tą patį, tačiau jo sparnai taip stipriai suplakė orą, kad Eglantina bemaž pakilo nuo drevės grindų.

Pelėdžiuke pramerkė akis.

— Vaje, ar aš apalpau?

Liepsnotoji svirduliuodama atsistojo ir pažvelgė į Soreną.

— Ramiau, mažyle, — sulaikė Apyaušris. — Tu patyrei didelį išgąstį.

— Nieko tokio, aš jau atsigavau. Tikrai. Jaučiuosi kur kas geriau. Bet tik pagalvokit — aš akis į akį susidūriau su Metaliniu Snapu. Prisiminimai sugrįžta. Jisai muzikos nekentė labiausiai. Laikė nepadoria. Be to, jo manymu, visos pelėdos, kurios nėra Tyto alba, nėra visiškai grynakraujės. Visus juodžiausius darbus liepdavo nudirbti tamsiosioms liepsnotosioms, kaukėtosioms ir kapo pelėdoms. Ak taip, ir dar — prieš tapdami tikraisiais Grynakraujų Kelio nariais mes turėdavome miegoti akmeninėse kriptose kartu su senųjų Tyto kaulais, kuriuos jie vadino Gryniausiaisiais.

— Gryniausiaisiais? — suglumęs pakartojo Sorenas.

Visą laiką tylėjusi Gilfė, išgirdusi apie akmeninėse kriptose kalinamus mažus pelėdžiukus, prakalbo:

— Man atrodo, Eglantina akmeniu buvo veikiama panašiai, kaip mes Sent Lututėje buvome veikiami pilnaties šviesa.

Gilfė kalbėjo apie siaubingą kvėšinimą mėnesiena, kai jauni pelėdžiukai Sent Lututėje buvo verčiami miegoti atsukę galvas tiesiai į plieskiančią mėnulio šviesą, kuri visiškai sutrikdydavo jų skilvius, sunaikindavo valią ir visas individualias savybes, sudarančias pelėdos asmenybę.