Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Ar ji kada nors miega? — atėjus tarpinei valandai šnipštelėjo Knisčius, kartu su kitomis trimis pelėdomis snapu užkasinėdamas į dirvą kukulius.

Suskambus pirmiesiems arfos akordams ketveriukė lengviau atsikvėpė. Tos dienos titnago blizginimas baigėsi ir bičiuliai galėjo pradėti Ezilribo drevės apžiūrą. Kitos pelėdos dar tebemiegojo, mat keletą dienų po derliaus šventės paprastai keldavosi šiek tiek vėliau. Sorenas, Gilfė ir Knisčius patraukė prie Ezilribo drevės. Aukščiausioje medžio dalyje įrengtas uoksas vienintelis atsivėrė į šiaurės vakarus, iš kur dažnai pūsdavo žvarbus vėjas, taip nepatinkantis daugumai pelėdų. Tačiau Ezilribas nepriklausė daugumai. Tikriausiai jam patiko žvelgti Šiaurinių karalysčių pusėn, iš kur buvo kilęs.

Jiems įėjus į drevę, Knisčius užėmė sargybinio postą prie liuko į kamieną. Urvinė pelėda troško apžiūrėti senojo mokytojo butą, apkrautą šimtais knygų bei žemėlapių, tačiau Sorenas su Gilfe paragino jį kuo greičiau stoti sargybon.

— Nuo ko pradėsime? — paklausė Sorenas, nužvelgdamas krūvas popierių, schemų, žemėlapių ir begalę prietaisų, kurie padėdavo ribui numatyti orus. Čia gulėjo ir smėlio buteliukas, kurį mokytojas dažnai pakabindavo lauke prie angos ir registruodavo oro drėgnumą, ir gyvsidabrio butelaitis, skirtas atmosferos slėgio pokyčiams matuoti, ir mažiausiai dvidešimt vėjarodžių. Ezilribas nuolat bandydavo naujus vėjarodžius, kuriuos kartais gamindavo iš plunksnų, išrautų iš savo paties kūno, nors dažniausiai naudodavo išslinkusias kūdikiškus pūkus metančių jaunų pelėdžiukų plunksneles.

— Būtų lengviau nuspręsti, nuo ko pradėti, jei tiksliai žinotume, ko ieškome, — atsakė Gilfė, nutūpdama ant pavojingai svyruojančios knygų stirtos.

Sorenas atsiduso. Drevė žadino liūdnas mintis. Likus maždaug mėnesiui iki Didžiojo Nuopuolio Ezilribas pasikvietė oro kuopos narius į savo drevę drauge išgerti arbatos. Senasis mokytojas kalbėjo apie savo naujausias oro spėjimo teorijas bei išradimus. Tačiau dabar židinyje gulėjo atvėsę angliukai. Jo pamėgtųjų džiovintų vikšrų lėkštės stovėjo nepaliestos, o knygas dengė dulkių sluoksnis.

Sorenas žinojo, kad už didžiosios svetainės buvo mažesnis kambarėlis, kuriame senasis ribas miegodavo. Gilfė jau nuplasnojo tenai. Sorenas patraukė įkandin.

— Ar ką nors radai?

— Praktiškai nieko, — atsakė Gilfė.

Skurdžiai apstatyta miegamoji drevė, priešingai negu svetainė, atrodė asketiška. Čia tebuvo lova, sudaryta iš pūkų, gausiai sumaišytų su švelniomis Ūbalo samanomis, o šalia stovėjo stalelis, ant kurio gulėjo plonas eilėraščių tomelis, o po juo — stora knyga odiniais viršeliais. Sorenas dirstelėjo į viršutinį tomelį.

— Kokia ten knyga? — pasmalsavo Gilfė.

— „Šiaurinių karalysčių sonetai“, parašyti Lizo iš Kylio.

— Ohoho! — šūktelėjo Gilfė. — Jaudinantis pavadinimas, ar ne?

— Juk pažįsti Ezilribą. Jis tikras mokslinčius ir domisi įvairiausiais keistais, miglotais dalykais, ne vien tik orų mokslu.

— O kokia kita knyga? — paklausė Gilfė.

Sorenas patraukė poezijos knygelę.

— Labai sena, pavadinimas sunkiai įskaitomas.

Sutrūkinėjusią odą išvagojo raukšlelės, o aukso lapas, ant kurio buvo užrašytas pavadinimas, beveik nubyrėjo, tačiau apačioje buvo matyti neryškūs reljefiškų raidžių įspaudai. Sorenas įsižiūrėjo ir lėtai perskaitė:

— „Šiaurinių karalysčių sagos: Ledinių Letenų karo istorija, surašyta Lizo iš Kylio“.

— Talentingas vyrukas. Parašė ir sonetus, ir karo istoriją, — pastebėjo Gilfė skrajodama po beveik tuščią kambarį. — O kas čia? — netikėtai stabtelėjo ji.

— Kur? — paklausė Sorenas. — A, panašu į laktą. Galbūt jis čia mankštinasi.

— Nemanau, — tą akimirką Gilfė nutūpė ant laktos, ir ši iškrito iš sienos. Pelėdžiuke persivertė ore ir mikliai nusileido ant mažų kojyčių. — Nieko sau lakta! Neišlaiko net nykštukinės pelėdos.

Sorenas išgąstingai mirktelėjo. Keista. Laktos vietoje atsivėrė skylė. Liepsnotasis prisiartino prie skylės ir staigiais plačiais mostais plakdamas sparnais bei kraipydamas uodegą trumpam pakibo ore. Pelėdų Pelėda, norėčiau virsti kolibriu! — šmėstelėjo mintis. Liepsnotosios pelėdos dydžio paukščiui pleventi tokioje ankštoje erdvėje buvo nelengva.

— Gilfe, lėk čionai. Tu mažesnė, tau geriau nei man seksis pleventi. Dirstelėk pro šią skylę. Aš kažką matau.

— Tikrai?

Sorenui atsitraukus pakilo Gilfė. Nykštukinė ėmė pleventi ore, paskui staigiai kyštelėjo snapą vidun ir po sekundės ištraukė sugriebusi virvelę. Ganėtinai ilga virvė buvo pririšta prie kažko skylėje.

— Trauk! — paragino Sorenas.

Gilfė trūktelėjo.

— Negaliu, tu stipresnis.

Sorenas pakilo ir stipriai patraukė. Pasigirdo girgžtelėjimas ir staiga atsivėrė durys, kurių juodu anksčiau nebuvo pastebėję. Pelėdos susižvalgė. Neiškilo jokio reikalo tartis, ar skristi vidun, ar ne. Bičiuliai akimoju apsisprendė. Sorenas įlėkė pirmas. Viduje buvo tamsu, tačiau tamsa pelėdoms netrukdė. Patamsyje šie paukščiai matė dar geriau. Juodu judėjo į priekį siauru koridoriumi. Skristi net ir nykštukinei pelėdai čia buvo bemaž neįmanoma. Visgi netrukus koridorius praplatėjo ir draugai pasijuto bestovį kitoje drevėje, dydžiu beveik prilygstančioje Ezilribo miegamajam.

Slaptas kambarys, — pagalvojo Sorenas. Abi pelėdos apstulbusios apsižvalgė.

— Sorenai, ar matai tą patį, ką ir aš?

— Tikrai taip!

Jiedviem prieš akis ant sienos kybojo senų aprūdijusių mūšio letenų pora. Slaptame kambaryje slypi paslaptys.

Sorenas prisiminė pašnekesį su Sidabrašydžio kalve atsiskyrėle. Atmintyje iškilo žodžiai: Ezilribo praeitis labai spalvinga. Jis — legenda. Jis turi priešų.

Tada pasijuto kaip reikiant priblokštas. Atrodė neįtikėtina, kad ši prievartos nepripažįstanti pelėda gali turėti priešų. Ezilribas, jaučiantis begalinę panieką mūšio letenoms!

— Tik pažvelk į šitas letenas, o švenčiausioji Pelėdų Pelėda! — Gilfė nuplasnojo artyn. — Vien į jas įsižiūrėjus man skilvis suglebo. Sorenai, neįtikėtina. Šitie nagai mirtinai pavojingi. Jų galai rantyti. O visagale Pelėdų Pelėda! Skrisk čionai, pasižiūrėk.

— Ne! — atsisakė Sorenas.

Liepsnotąjį prislėgė nepakeliama mintis, kad jo mokytojas — jo didvyris — dėvėjo šias letenas. Ir žudė. Jam pačiam irgi teko žudyti. Kartą Snapijos miške padėjo nugalabyti lūšį ir kartu su kitais užmušė Sent Lututės leitenantus Džatą ir Džutą, kai abu mažieji apuokai užpuolė juos Kuniro dykumoje. Bet čia jau visai kas kita. Šios letenos bylojo, kad jų savininkas — profesionalus žudikas. Taigi. Sorenui teko apie juos girdėti. Kaip ten vadinamos tokios pelėdos — naguoti samdiniai? Juos pasisamdydavo tie, kuriems reikėdavo ką nors nukauti bei nužudyti. Dėl šios vienintelės priežasties pelėda galėjo turėti nuosavą mūšio letenų komplektą. Visos didžiajame medyje esančios letenos gulėjo ginklų sandėlyje. Didžiajame Ūbalo medyje galiojo ne itin daug taisyklių, tačiau laikyti ginklus savo drevėje buvo griežtai draudžiama.

Vis dėlto Sorenas pamažu prisiartino. Trumpais šuoliais jis priskrido prie letenų, kybančių ant sienos.

— Jos surūdijusios, — nervingai žvilgčiodama į bičiulį pastebėjo Gilfė.

Pelėdžiuke žinojo, kaip Sorenas žavėjosi Ezilribu ir kaip jam dabar turėtų būti sunku. Naguoti samdiniai — žemiausias ir niekingiausias sluoksnis.