Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Bet ji man nepapasakojo net tada, kai sugrįžau.

— Eglantina yra jautri pelėdžiuke. Ji suprato, kaip bjauriai pasijusi sužinojęs, jog praleidai jos Pirmosios Mėsos su Kaulais ceremoniją, O tavo sesuo nieku gyvu nenorėjo versti tavęs nesmagiai pasijusti. Ji tave pernelyg stipriai myli, Sorenai.

Soreno sparnai bejėgiškai nusviro. Liepsnotasis jautėsi klaikiai.

— Ką gi, jaunuoliai, — pirmą kartą po to, kai pakvietė įeiti, prabilo Boronas.

O, Pelėdų Pelėda, jis ketina paklausti, kur mes buvome, — pagalvojo Sorenas.

— Lažinuosi, kad ieškojote Ezilribo, — Sorenas linktelėjo. — To ir reikėjo tikėtis.

Staiga Pagurklė net pasišiaušė iš pasipiktinimo.

— Atleisk, bet aš nesutinku, Boronai, pareigos įvykdymo, štai ko reikėjo tikėtis.

— Na taip, tu teisi. Tu neabejotinai teisi.

Visgi Sorenas pajuto, kad iš tikrųjų Boronas nelaiko nuobodos urvinės pelėdos teisia. Galbūt jiems pavyks atsipirkti tik lengvu titnago blizginimu ir gal Boronas net nepasiteiraus, kur jie buvo.

— Kur jūs buvote? — klyktelėjo Pagurklė.

— Ne taip jau ir svarbu kur, — įsiterpė Boronas. — Svarbiausia, kad išsprukusi komanda praleido čiokokos uogų rūšiavimą ir perrinkinėjimą. Sorenas nedalyvavo sesers Pirmosios Mėsos su Kaulais ceremonijoje, o Apyaušris neatvyko į tavo paskirtą titnago blizginimą, dėl ko nukentėjo medis.

— Atėjo metas grąžinti skolą, štai ką aš pasakysiu! — nugriaudėjo Pagurklė. — Visi keturi esate skiriami užkasinėti kukulius tris dienas iš eilės, dukart per dieną.

Beskrendant iš parlamento atgal į drevę Sorenas sušnibždėjo:

— Mums nedera skųstis... lengvai išsisukome.

— Lengvai? Kukulių užkasinėjimą laikai lengvu titnago blizginimu? — sušnypštė Apyaušris.

— Paklausyk, — pertarė Gilfė. — Demaskuoti buvome pirmiausia todėl, kad užmiršai atlikti tau paskirtą titnago blizginimą. Taigi užčiaupk snapą ir tylėk.

— Žinote ką, — prabilo Knisčius, — nors aš pats, kaip ir Pagurklė, esu urvinė pelėda, man atrodo, daugiau su ta sena rėksne neturiu nieko bendro.

— Ką čia kalbi? — nesuprato Gilfė. — Juk ji tiesiog nuobodi.

— Ir nedora.

Kiti nustebę sumirkčiojo. Jie niekada nelaikė Pagurklės bloga, tiktai nuobodžia. Taip pat manė ir Sorenas, kol neišgirdo ribės klyktelėjimo ir nepamatė keisto žalsvo švytėjimo geltonose akyse, už kurio, rodos, slėpėsi skilvio gėla. Mama visuomet jam sakydavo, kad nedoromis pelėdas paverčia pavydo ir gėlos sklidinas skilvis. Anot mamos, gėla ir pavydas — tai pačios blogiausios pelėdų savybės. Atmintyje iškilo motinos žodžiai: Mes neturime dėl ko jausti skilvio gėlosą ir pavydėti. Mums, pelėdoms, dovanotas dangus, nuostabiausi miškai ir medžiai. Mes esame puikiausios skrajūnės žemėje. Dėl ko galėtume pavydėti bet kokiam kitam paukščiui ar gyvūnui?

Dvyliktas skyrius

Surūdijusios letenos

Ketveriukei sugrįžus į drevę, Eglantina jau kietai miegojo. Kiti irgi netrukus sumigo. Eglantina neramiai krūpčiojo per miegus. Pelėdžiuke atrodė nusiminusi nuo tada, kai išgirdo pasakojimą apie kalvę ir tvora aptvertą sodą.

Sorenas šiuo metu neturėjo kada apie tai galvoti. Jo galvoje vis dar sukosi bauginantis neužbaigtas Metalinio Snapo ir „jei būtų tik tiek bėdos“ reikalas. Vaizduotėje išryškėjo šiurpus vaizdinys — pusę veido praradusi pelėda sklando viršum nugalabytų aukų... Be to, laukė Pagurklės paskirtas titnago blizginimas. Gilfei krustelėjus Sorenas pastebėjo, kad ir ji nemiega.

— Gilfe, kaip tau atrodo, kodėl Boronas ir Barana nepaklausė, kur mes buvome?

— Jie suprato, kad mūsų išvykimas kažkaip susijęs su Ezilribu. Juodu žino, kaip ilgiesi mokytojo. Jie nenorėjo tiksliai sužinoti, kur keliavai.

— Supranti, — tyliai pratarė Sorenas, — aš nujaučiu, kad prie viso to, ką mums papasakojo Sidabrašydžio kalvė atsiskyrėlė, gali būti prisidėjusi Oktavija.

— Kaip? — išsyk pasidomėjo praktiškoji Gilfė. — Ką ji turi bendro su šiuo reikalu?

— Skilviu jaučiu, — toliau balsu mąstė Sorenas, — kad ji kažkaip susijusi su Ezilribo praeitimi, kada jisai buvo visai kitokia pelėda.

— Visai kitokia? — paklausė Gilfė.

— Pameni, baltoji pelėda mums sakė su Oktavija susipažinusi dar tada, kai toji nebuvo akla? — Gilfė linktelėjo. — Ne kas kitas, o Oktavija papasakojo jai apie Tamsiųjų Paukščių salą, kur gyveno jos mokytoju tapęs kalvis. Čia ir slypi ryšys su Ezilribu. Ar Ezilribas irgi pažinojo Oktaviją dar prieš šiai apankant? Be to, atsiskyrėlė minėjo, esą juodu prieš daugelį metų atkeliavę čionai drauge. Tuomet ji jau buvusi akla, tačiau kokia ji buvo anksčiau? Ką ji yra padariusi Ezilribui? Iš kur gyvatė gali žinoti apie mūšio letenas gaminančią kalvę saloje?

— Ką, tavo manymu, turėtume daryti, Sorenai? — paklausė Gilfė.

Jis atsisuko ir pažvelgė į geriausią pasaulyje savo draugę, mažąją nykštukinę pelėdą, drauge su kuria jau spėjo tiek daug ištverti. Ar turi teisę jos šito prašyti? Sorenas žinojo, kad bičiulė bus priblokšta. Liepsnotasis giliai atsikvėpė ir pasakė Gilfei, ką sumanė padaryti:

— Aš siūlau Įsigauti į Ezilribo drevę, kai tenai nesisukios Oktavija.

Gilfė taip garsiai aiktelėjo, jog vos nepažadino Apyaušrio.

— Sorenai, negaliu patikėti. Šnipinėti, knaisiotis ir šniukštinėti baisiai negražu, juk Ezilribas — tavo mylimiausias mokytojas. Šitas sumanymas toks... toks...

— Niekingas, — užbaigė Sorenas.

— Na, taip, — linktelėjo Gilfė. — Norėjau pasakyti, neetiškas. Bet „niekingas“ šiuo atveju labai tinka. Sorenai, tu mane nustebinai. Man atrodo, už tokį elgesį tikrai būtume verti titnago blizginimo.

— Kam rūpi titnago blizginimas? Čia mirties ir gyvybės klausimas. Jeigu pavyktų aptikti ką nors, kas padėtų surasti Ezilribą, šis sumanymas tikrai nebūtų niekingas ir nekrisliškas.

— Nekrisliškas! — kimiai sukuždėjo Gilfė. — Krislai? Ar manai, kad reikalas dar turi kažkokį ryšį su krislais?

Sorenas klaptelėjo akimis. Jis norėjo pasakyti Gilfės pavartotą žodį „neetiškas“. Bet neteisingai ištarė. Tiesiog snapas susipynė. Bet ar krislai išties susiję su Ezilribo dingimu? Jie visi tarytum įsipainiojo į susiraizgiusį voratinklį, kurio centre tupėjo voras metaliniu snapu.

— Turiu eiti, — ištarė Sorenas.

— Neleisiu tau eiti vienam, be manęs, — paprieštaravo Gilfė.

— Tuomet eisime tik mes dviese.

— Ne, — netikėtai įsiterpė Knisčius.

— Tu nemiegi? — paklausė Gilfė.

— Ką tik nubudau. Paklausykite, aš irgi noriu dalyvauti. Jums reikės sargybinio. Aš pabudėsiu. Ką judu darytumėt, jei netikėtai įšliaužtų Oktavija? Aš galėsiu ją sulaikyti, kol jus išsinešdinsite. Juk Ezilribo drevėje yra keli liukai į dangų, tiesa?

Liukais į dangų buvo vadinamos angos, atsiveriančios iš medžio tiesiai į lauką, pro kurias pelėdos galėdavo išskristi iš drevių. Mažesnės angelės, pro kurias paprastai vidun patekdavo lizdo tvarkytojos, būdavo vadinamos liukais į kamieną.

— Žinoma, — atsakė Sorenas.

Taip ir buvo nuspręsta. Bičiuliai sutarė įslinkti į Ezilribo drevę kitą dieną, po tarpinės valandos, atlikę Pagurklės paskirtą titnago blizginimą, arfininkų repeticijos metu, kurioje turėjo dalyvauti arfos gildijai priklausanti Oktavija.

— Gilfe! Vaikeli, ši duobutė nepakankamai gili, — Pagurklė prisiartino prie nykštukinės pelėdos. — Leisk, parodysiu. Ir nesiteisink tuo, girdi, esi nykštukinė pelėda ir tavo snapelis pernelyg mažas. Viena iš visų laikų geriausių mano kuopos narių buvo nykštukinė pelėda. Ji rausdavo ypatingai gilias duobes.