Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Ar galėtume ją pamatyti?

Gilfė žengtelėjo mažą žingsnelį į priekį. Juoda baltoji pelėda palinko prie jos ir pažvelgusi žemyn sumirkčiojo.

— O kam?

— Nes mums įdomu. Dar niekada nesame matę kalvės atsiskyrėlės dirbtuvės.

Baltoji pelėda patylėjo svarstydama, ar tokia priežastis tikrai pakankama.

— Mano kalvė ne tokia žavi kaip Bubo.

— Nesvarbu, — prakalbo Apyaušris. — Ar mes atrodome žavūs?

Apyaušris pasipūtė. Iš po antakių išlindusiems apverstiems baltų plunksnų ruoželiams įrėminus akis bei snapą, rūstus jo žvilgsnis tapo dar nuožmesnis. Laplandinis anaiptol neatrodė žavus.

Juoda baltoji pelėda atsigręžė į Gilfę.

— Tu per maža valkiotis drauge su šia chuliganų šutve.

— Mes ne chuliganai, madam, — paprieštaravo Gilfė.

— Kodėl mane šitaip pavadinai?

Kalvė rūsčiai dėbtelėjo į Gilfę, tačiau nykštukinė pelėda nė nekrustelėdama pasitiko liepsningą geltoną žvilgsnį.

Aha, — pagalvojo Sorenas. — Šitai paukštei nepatinka būti vadinamai „madam“. Sorenas prisiminė Bubą sakius apie kalvių atsiskyrėlių polinkį į vienatvę. Kaip tiksliai sakė Bubąs? Jiems patinka laukinis gyvenimas. Kreipimasis žodžiu „madam“ — arba „sere“, jei kalvis vyras — erzina jų skilvius.

— Mes nesame chuliganai. Mes komanda. Sorenas man kaip brolis. Mudu drauge pabėgome iš Sent Lututės. Netrukus po to susipažinome su Apyaušriu ir Knisčiumi. Greitai mes dalyvausime Sergėtojų ceremonijoje ir tapsime tikraisiais Ūbalo sargais, — Gilfė grįžtelėjusi mostelėjo sparnu į kitas tris pelėdas, pakerėtas bičiulės žodžių. — O madam jus pavadinau todėl, kad žinau — po anglių dulkėmis slypi nuostabi baltoji pelėda. Tokia pat daili kaip ir gražiausioji didžiojo medžio gyventoja madam Plonk.

Nuo šios kalbos kalvei, rodos, užgniaužė kvapą, jai iš akių ėmė riedėti ašaros. Taigi tikrai! Štai ką atsiskyrėlė priminė Sorenui. Melodingai it varpelis skambantis jos balsas labai panėšėjo į madam Plonk balsą, kai ši kas rytą giedodavo giesmę „Naktis jau baigės“.

— Kaip atspėjote, kad esu Brunvelos sesuo?

— Kalbate apie madam Plonk? Ar toks jos vardas? — paklausė Sorenas.

— Taip. Skriskime su manimi į kalvę, jaunuoliai. Šį tą jums papasakosiu. Turiu keletą šviežių pelėnų. Tik privalau perspėti, kad nekepu jų, kaip kad jūs esate įpratę didžiajame medyje.

— Nesirūpinkite, — atsiliepė Sorenas. — Aš skraidau į oro bei anglininkų žygius kartu su Ezilribu — bent jau skraidžiau — tada mes visuomet valgome žalią mėsą.

— Ak, teisybė. Girdėjau apie Ezilribą. Ar yra kokių naujienų apie jį?

— Jokių, — liūdnai atsakė Sorenas skrisdamas į netoliese įkurdintą kalvę.

— Senas geras vyrukas. Mudu sieja tolima praeitis, labai tolima.

Sorenui pasidarė įdomu, ką baltoji turėjo omenyje taip sakydama. Ką gi, turbūt netrukus sužinos.

— Kas čia? — pasidomėjo Knisčius būreliui nusileidus akmeniniuose griuvėsiuose.

Aplinkui dunksojo dvi ir pusė sienos, padarytos iš vienas ant kito tvarkingai sukrautų akmenų. Ant sienų raizgėsi seni vynuogienojai, o duobutėje centre degė kalvės ugnis. Ant vienos sienos kybojo naujų mūšio letenų pora ir šalmas. Sorenas pastebėjo, kad dirbiniai labai dailūs, nė kiek ne prastesni už Bubo.

— Čia kadaise buvo siena apsuptas sodas. Bent jau man taip atrodo. Galbūt pilies dalis.

— Čia gyveno Kiti? — paklausė Sorenas.

— Vadinasi, tu žinai ir apie Kitus? — nusistebėjo kalvė.

— Tik truputį, iš bibliotekos knygų apie pilis, bažnyčias ir svirnus. Domiuosi, nes esu liepsnotoji pelėda. Žinau tik tiek, kad Kiti — tai būtybės, gyvenusios žiloje senovėje, be to, jie nebuvo pelėdos, apskritai nebuvo nei paukščiai, nei gyvūnai, kokius mes esame įpratę matyti.

— Teisingai. O ar žinote, kad jie ne tik neturėjo nei sparnų, nei plunksnų, bet sugebėjo tiktai vaikščioti ilgais strypais, kurie jiems atstojo kojas?

— Tiktai vaikščioti, ir viskas? — susidomėjo Knisčius. Nors urvinės pelėdos vaikščiodavo taip pat puikiai, kaip ir skraidydavo, visgi džiaugėsi galimybe pasirinkti vieną arba kitą judėjimo būdą. — Kaip jie išsiversdavo?

— Matyt, nekaip. Dabar jų nebėra. Beje, jiems neaugo nei plunksnos, nei kailis.

— Nieko nuostabaus, kad tie padarai galų gale išnyko, — prunkštelėjo Apyaušris.

— Jie turėjo akmenis, — ištarė baltoji pelėda.

— Akmenis? Kokia nauda iš akmenų? — burbtelėjo Apyaušris.

— Didelė, — atsakė baltoji. — Iš akmenų jie statydavo pilis ir sodus supančias sienas.

— Kuriems galams reikia aptverti sodą? — nesuprato Knisčius prisiminęs nuostabius sodus, žaliuojančius aplink Didįjį Ūbalo medį, susiliejančius su miškų paparčiais ir laukinėmis gėlėmis.

— Manęs neklausk, — atsakė atsiskyrėlė.

Baltoji pelėda išdėliojo keletą neseniai nugalabytų pelėnų ir porą starų. Ji patylom sukikeno, tarsi pagalvojusi apie be galo juokingą dalyką, ir nuo jos veido pakilo anglies dulkių debesėlis.

— Vadinasi, jums sunku patikėti, kad esu įžymiosios madam Plonk sesuo, ar ne?

— Švelniai tariant, — atsakė Gilfė.

— Ji geraširdė, bet mudvi labai skirtingos. Mes — aš ir sesuo — gimėme Šiaurinių karalysčių gilumoje, gerokai už Ledo siaurumos, rytinėje Visžiemių jūros pakrantėje. Sakoma, esą ten baltųjų pelėdų gimtinė. Jūsų mokytojas Ezilribas kilęs iš salos, esančios netoli mano gimtųjų vietų. Jis — triukšmingasis apuokėlis. Šiaip ar taip, mūsų kraštuose nuolat vykdavo mūšiai. Gentys kovojo tarpusavyje. Aršiausiai kaudavosi Visžiemių jūros sričių kariai. Mano tėvas su mama kaip tik tokiems ir priklausė. Visgi, nepaisant karingo būdo, tėvai buvo menininkai, o Plonk dainininkai garsino jau daugybę mūsų giminės kartų. Tūkstančius metų kiekviena bendruomenė, kiekviena karalystė turi Plonk giminės dainininką. Tačiau Didžiojo Ūbalo medžio dainininko vieta paveldima, ją užima tik viena kiekvienos kartos baltoji pelėda — ta, kuri laikoma geriausia. Tokia ir buvo mano sesuo Brunvela. Tiek aš dar pajėgiau ištverti, tačiau neįstengiau pakęsti savo pamotės.

Po to, kai Ledinių Nagų mūšyje — paskutiniajame Ledo Letenų karo mūšyje — buvo nužudyta mama, tėtis susirado naują draugę, atgrasią seną baltąją pelėdą. Ji žvelgdavo į mane lyg į kiro kliurką, o aplink seserį, aišku, tūpčiodavo, nes toji turėjo tapti didžiojo medžio giesmininke. Aš privalėjau išvykti. Net Brunvela suprato, kad toliau gyventi drevėje negaliu. Tėvui toji patelė apsuko galvą. Jo akimis, ji niekam negalėjo pakenkti. Aš nenumaniau, kur keliausiu. Kažkodėl atrodė, kad svarbu ne tik atsidurti kuo toliau nuo savo šeimos, bet ir pradėti darbuotis naujoje srityje. Balsą turėjau neblogą, tačiau anaiptol ne tokį nuostabų, kokiu puikavosi daugelis Plonk šeimos atstovų, nors ir gražesnį už kitų pelėdų.

Bet nenorėjau naudotis balsu. Be to, nebuvau tokia daili kaip sesuo. Apsikrėčiau pilkžvyne, po kurios išslinkusių plunksnų vietoje atsirado bjaurios dėmės. Beje, pamotė praminė mane „Murze“.

— Begėdė! — pasipiktino Gilfė. — O koks tavo tikrasis vardas?

Ar ji pasisakys? — susidomėjo Sorenas ir įdėmiai pažvelgė į atsiskyrėlę.

— Mano tikrasis vardas?

— Taip, — vos girdimu balsu ištarė Gilfė tarsi pajutusi, jog įžengė į uždraustą teritoriją.

— Jį žinau tik aš pati, kitiems žinoti nėra reikalo.

O kaip tavo sesuo? — pagalvojo Sorenas. — Ar ji žino tavo tikrąjį vardą? Ir kuo skiriasi tikrasis vardas nuo realaus? Ar apskritai yra skirtumas?