Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Pabėgimo planas buvo gana paprastas. Vėlai vakare šokantieji siūbtelės laukan ir pasklis tarp medžio šakų, o tada ir išsmukti pavyks lengviau. Jei pasiseks, jie ketino išslinkti po vieną ir susitikti ant uolų kitame salos pakraštyje. Pelėdos retai lankydavosi tolimajame salos krašte, mat skrendant pro ten kelionė per Ūbmares tapdavo ilgesnė. Tačiau šįvakar pūtė švelnus, palankus vėjelis, tad bičiuliai vylėsi, jog skrydis viršum jūros pernelyg neužtruks.

Vakaras slinko nepakeliamai lėtai. Pelėdos pamažu įsismagino, tačiau kažin ar šokantieji pabirs į lauką? Prie jo prisiartinusi Otulisa primygtinai įsigeidė pašokti su Sorenu. Šokti apskritai nemėgstantis liepsnotasis jautėsi kvailai ir nesmagiai. Nors šokdavo pelėdos ore, šokis gerokai skyrėsi nuo skraidymo. Taigi Otulisa pasiryžo jį išmokyti paiko šokio, vadinamo glauk-glauk, judesių.

— Pasižiūrėk, Sorenai, juk visai nesunku. Vienas, du, glauk-glauk-glauk. Tada atgal — du, glauk-glauk-glauk.

Otulisa ėmė mirksėti akimis ir kratyti uodegos plunksnas.

Didžioji Pelėdų Pelėda, ar ji su manimi flirtuoja? Staiga galvoje gimė sumanymas. Jeigu jau Otulisa koketuoja, jis gali išpešti iš to naudos.

— Žinai ką, Otulisa, manau, man geriau sektųsi lauke.

— O, puiki mintis.

Dabar beliko tikėtis, kad kiti paseks jų pavyzdžiu.

Apyaušris šoko glauk-glauk su kita laplandine pelėda. Sorenas sugavo bičiulio žvilgsnį. Nuovokusis Apyaušris tuojau pat nuvairavo partnerę laukan paskui Soreną.

Pelėdos viena paskui kitą skrido pro didžiąją drevę ir nuvinguriavo tarp šakų glauk-glauk ritmu. Pasirodė su dėmėtąja pelėda susikibusi Eglantina. Puiku! — dingtelėjo Sorenui. Jis žinojo, jog Otulisa iki ausų įsimylėjusi tą dėmėtąjį, su kuriuo šiuo metu sukosi Eglantina. Jis buvo kilęs iš senos garsios giminės, kaip ir pati Otulisa. Sorenas glauk-glauk žingsniu šiaip ne taip nusiyrė oru ir pro šakas prasibrovė arčiau sesers ir dėmėtojo.

— Ar galėčiau įsiterpti ir pašokti su savo sesute?

Pamačiusi, kas taps jos porininku, Otulisa vos nenualpo ore.

Sorenas sukdamasis su Eglantina ėmė artintis prie drauge šokančių Gilfės ir Knisčiaus. Knisčius — puikus ėjikas, kaip ir visos urvinės pelėdos — judėjo itin sklandžiai. Savuosius sugebėjimus jis nepakartojamai derino su skrydžio manevrais.

— Pažvelk, Sorenai, aš atlieku glauk-glauk keturių ketvirtinių ritmu. Neįtikėtina. Čia tarsi glauk-glauk kvadratu. Pasiruošusi, Gilf?

— Pasiruošusi, Knisčiuk!

Knisčiuk! Šito jau per daug. Gal jie irgi gėrė vyno?

— Paklausykite! — griežtai kreipėsi Sorenas. — Manau, netrukus bus metas išvykti. Iš pažiūros visi jau gerokai įkaušę.

— Klausykite, — Apyaušris atskrido prie jų jau be savo partnerės. — Madam Plonk neteko sąmonės.

— Neteko sąmonės! — aiktelėjo kiti.

— Turiu tai pamatyti, — šūktelėjo Gilfė ir Sorenui nespėjus nykštukinės pelėdos sulaikyti, bičiuliai nuskubėjo jai įkandin.

Ir tikrai, didžiojoje drevėje, vienos galerijos nišoje pūpsojo didžiulė baltų plunksnų krūva. Oktavija, madam Plonk ir Ezilribo lizdų tvarkytoja vinguriavo galerija prie jos bambėdama, girdi, visada šitaip nutinka, kai madam padaugina uogų vyno. Tą pačią akimirką lauke nugriaudėjo trenksmas, o paskui pasigirdo aiktelėjimas.

— Kometa! — sušuko kažkas.

Akimirksnį tvykstelėjusi raudona šviesa įspindo į drevę ir viską aplink nutvieskė ugniniu švytėjimu. Madam Plonk plunksnos sumirguliavo raudoniu, ir tuo pačiu momentu baltąja pelėda besirūpinanti Oktavija pakreipė galvą į Soreną. Sena akla gyvatė, rodos, permatė jį kiaurai.

Gal ji žino? Gal ji žino, ką mes planuojame ir kad šis sumanymas gali būti susijęs su Ezilribu? Soreno kūnu perbėgo šiurpas.

— Ką gi, metas, — sušnibždėjo jis kitiems. — Aš išskrisiu pirmas, paskui Eglantina, vėliau Gilfė, Knisčius ir galiausiai Apyaušris. Susitiksime prie uolų!

Taip taręs Sorenas išplasnojo iš didžiosios drevės, tačiau visą laiką, kol prasiskyrė samanų užuolaidos, jautė į save įsmeigtą aklą Oktavijos žvilgsnį. Nakties tamsą lauke nudažė raudonis. Viršum horizonto išnirusi siaurutė jauno mėnulio skiedra kometos šviesoje tapo panaši į kraujyje pamirkytą mūšio leteną.

Aštuntas skyrius

Į raudoniu suteptą naktį

— Kur Eglantina? — susirūpinęs paklausė Sorenas. — Ji turėjo išskristi iškart po manęs. Visos kitos pelėdos susirinko ant uolų, nebuvo tik Eglantinos.

— Kaip manote, gal ji išsigando? — ėmė spėlioti liepsnotasis.

— O gal ją kas nors sučiupo? — pateikė dar vieną galimybę Gilfė.

— O Pelėdų Pelėda, tikiuosi, nesučiupo.

Sorenas atsiduso svarstydamas, kiek laiko reikėtų laukti.

— Aš kažką girdžiu! — staiga pasakė Knisčius.

Visos pelėdos skraido nepaprastai tyliai, išskyrus keletą rūšių, tokių kaip žvirblinės ir nykštukinės, kurios neturi švelnių plasnojamųjų plunksnų ataugų. Sparnai, kurių plasnojimą išgirdo Knisčius, neabejotinai priklausė Raktažolei. Sorenas išsyk atpažino šį garsą, nes daugelį kartų skrido jai iš paskos navigacijos užsiėmimų metu. Ką gi, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, čia veikia Raktažolė?

Eglantina kartu su Raktažole nusileido ant uolos ir atsitūpė šalia Soreno.

— Žinau, ką ketini pasakyti, Sorenai, — sulaikiusi kvapą išpoškino ji.

Bet jis vis tiek tai pasakė:

— Raktažole, ką tu čia veiki?

Žvirblinė pelėda droviai nudelbė žvilgsnį sau į kojas.

— Aš norėjau skristi kartu, Sorenai. Tu man padėjai, kai atvykau į didįjį medį. Tupėjai šalia manęs visą pirmąją naktį, tą naktį, kai aš netekau savo tėvų, gimtosios drevės, šeimos medžio ir kiaušinių.

Raktažolės tėvai išskubėjo į pagalbą įsiplieskus susirėmimui pasienio ruože. Jie manė, kad pelėdžiuke ir kiaušiniai bus saugūs, tačiau tuo metu miške kilo gaisras. Mažylę išgelbėjo Ūbalo pelėdos. Deja, ji daugiau niekada nematė tėvų. Beje, Raktažolė buvo kilusi iš Sidabrašydžio, ir Sorenas nujautė, kad ji troško sugrįžti ir paieškoti tėvų. Toks dalyvis žygyje tik blaškytų dėmesį.

— Raktažole, — Sorenas įsižiūrėjo į mažutę pelėdą tamsiomis žvilgančiomis akimis.

— Žinau, ką pasakysi, Sorenai.

Atrodo, visi žinojo, ką jis ruošiasi pasakyti, tai kam dar vargintis ir aušinti burną?

— Aš neketinu ieškoti savo tėvų. Jie mirė. Aš žinau.

— Iš kur žinai? — paklausė Gilfė.

— Ar prisimenate naktį po to, kai praėjusią vasarą mus aplankė Pirklė Šarė?

Sorenas tos nakties niekada neužmirš, nes tada išgelbėta Eglantina pirmą kartą atitoko ir vėl tapo savimi. Buvo nuostabi vasaros naktis, o paskui, tarytum švenčiant jo sesers sugrįžimą, danguje pražydo spalvos — tokios, kokių dar niekada nebuvo matęs. Tai buvo Auroros Glaukoros naktis; visos pelėdos pakilo į dangų ir susijaudinusios nardė tarp spalvų.

— Aišku, prisimenu tą naktį.

Naktis tapo įsimintina dėl kelių priežasčių, iš kurių liūdniausia buvo ta, jog kaip tik tada paaiškėjo, kad dingo Ezilribas. Tačiau apkerėtas danguje besimainančių spalvų Sorenas ginė šalin mintis apie mylimąjį mokytoją.

— Aš irgi ją prisimenu, nes tą naktį mačiau savo tėvų mėkles, — ištarė Raktažolė.

— Ką? — aiktelėjo visi.

— Matei savo tėvų mėkles? — paklausė Gilfė skausmo persmelktu balsu. Nors nykštukinė pelėda matė, kaip susidūrimas su tėvų mėklėmis nuliūdino Soreną, jos, kaip ir Eglantinos, viduje kirbėjo troškimas paskutinį kartą dirstelėti į tėvus.