Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Ir taip, ir ne, — atsakė Sorenas. — Jūs manęs klausėte, kaip aš juos girdėjau ir kaip galiu būti tuo tikras. Negaliu tiksliai paaiškinti. Ten buvo jie. Jaučiau jų dvasias, o jų žodžiai neskambėjo garsiai, bet tarytum formavosi mano smegenyse. Iš pradžių jie prisiartino lyg rūkas ar migla, o paskui susitelkę įgavo labiau apibrėžtas formas, pavidalus. Aš jaučiau jų artumą. Tikrai žinau, ten buvo jie.

— Bet kodėl pasakei, girdi, tiesa ir kartu netiesa, kad jie mirę? — prabilo Knisčius.

— Ponia Plithiver man pasakojo, esą pelėdų mėklės į glaumorą nenukeliauja tada, kai turi žemėje nebaigtų reikalų. Man atrodo, nebaigtas mamos ir tėčio reikalas buvo perspėti mane dėl Metalinio Snapo. Mes privalome surasti Metalinį Snapą, o mums pagelbėti, manau, galėtų Sidabrašydžio kalvis atsiskyrėlis, taigi turime ten nukeliauti.

— Bet mes negalime, Sorenai, — bemaž verkšlendama paprieštaravo Eglantina. — Man navigacijos ir ūbalologijos pamokos, mokytojai kaip reikiant Įtūžta, jei mes, naujokai, praleidžiame užsiėmimus. Ypač ūbalologijos ribė. Anot jos, šios dienos medžiui ypač reikšmingos.

Ūbalologija — tai mokslas, tyrinėjantis didįjį medį, rūpinimasis juo, ne tik tapusiu tėvyne Ūbalo pelėdoms, bet ir maitinančiu jas savo riešutais bei uogomis. Tiesą sakant, turbūt nerastum nė vienos medžio dalelės, kuri nebūtų vienaip ar kitaip panaudojama.

— Taigi, bet artėja uogų derliaus nuėmimo metas, — pastebėjo Sorenas.

— Tai kas? — nesuprato Eglantina.

— Vyks didelė šventė, — į Eglantiną atsisuko Gilfė. — Šventės metu ištisas tris dienas nebūna nei pamokų, nei kuopų užsiėmimų. Mes visi turime padėti nuimti derlių, o paskui trečiąją naktį surengiama didžiulė puota ir linksminamasi dar bent tris ar keturias naktis. Girdėjau, ribai dažniausiai gerokai apgirsta nuo baltosios čiokokos vyno. Šventė — pats tinkamiausias metas išskristi nepastebėtiems.

— Štai kaip, — ištarė Eglantina nusiminusi, tarytum praradusi paskutinę viltį. — O kada prasideda šventė?

— Po penkių dienų, — atsakė Knisčius.

— Po penkių dienų! — išsigandusi pakartojo Eglantina.

— Taip, — patvirtino Sorenas, — bet kol neprasidės puota, išvykimo planuoti nederėtų. Iki iškilmių liko dar aštuonios dienos.

— Taip, taip, — sutiko visi.

Jie negaišdami pradėjo kurti planą. Ar dalyvauti žygyje turėtų tik jų penketukas, ar reikėtų įtraukti ir kelis kitus, pavyzdžiui, Martiną ir Rubę? Liepsnotajam šis sumanymas atrodė visai neblogas, mat anglininkai žinojo kalvių bei kitų anglininkų įpročius, o kalbant atvirai, Sorenas suvokė nenorįs užsiversti visos naštos atsiskyrėlės kalvėje. Ji gali pasirodyti sunkiai sukalbama. Be to, liepsnotasis dvejojo, ar Eglantina pakankamai stipri leistis į žygį. Nors po išgelbėjimo praslinko jau beveik du mėnesiai, sesutė jam vis dar atrodė nesutvirtėjusi, — ne tik fiziškai, bet ir skilviu. Tik kažin ar palikta nuošalyje ji nepasijus įskaudinta?

— Ką pasakysite apie Otulisą? — paklausė Gilfė.

— Ne! — nukirto visi vienu balsu.

— Ji nesugeba laikyti užčiaupto snapo, — pastebėjo Apyaušris.

— Teisingai, — pritarė Knisčius. — Imtų ūbauti po visą medį.

— O aš juk galiu skristi drauge, ar ne, Sorenai? — tyliu virpančiu balseliu pasiteiravo Eglantina.

— Ar jautiesi pakankamai stipri?

— Žinoma!

Sorenas nesugebėjo ištarti „ne“. Staiga jam dingtelėjo kita mintis.

— Beje, aš visą šį laiką svarsčiau, jog tasai nelemtas paslaptingas Metalinis Snapas galėjo nužudyti ruožuotąją pelėdą. Kaip manote, ar...

Trys pelėdos — Apyaušris, Knisčius ir Gilfė — rodos, perskaitė Soreno mintis.

— Ezilribas, — aiktelėjo jie visi.

— Taigi. Kaip jums atrodo, ar Metalinis Snapas gali būti prikišęs nagus prie Ezilribo dingimo?

Pelėdos pradėjo susijaudinusios kuždėtis.

— Reikia sukurti strategiją, — pareiškė Gilfė.

— Verčiau eime į biblioteką ir panagrinėkime Sidabrašydžio žemėlapius, — pridūrė Knisčius.

— Bubąs sakė, kad atsiskyrėlės kalvė įkurdinta tarp Sidabrašydžio ir Dykrų. Galbūt tai reiškia, kad jos reikia ieškoti viename arba kitame krašte? — ėmė svarstyti Sorenas.

— Bet toji pelėda vadinama Sidabrašydžio kalve atsiskyrėle, — pastebėjo Gilfė. — Tad veikiausiai kalviauja arčiau Sidabrašydžio.

Reikėjo apgalvoti daugybę smulkmenų. Ar derėtų iš ginklų sandėlio „pasiskolinti“ mūšio letenas? Ne, vyresnės pelėdos, net ir įkaušusios, kaipmat juos sučiuptų. O gal planuoti išskristi anksčiau? Kokie tomis dienomis bus orai? Skristi teks į pietryčius, tad pučiant pietų vėjui judėti sektųsi lėčiau. Šurmuliuojančioje drevėje buvo tik viena tyli kertelė. Eglantina pasitraukusi į savo kamputį patyliukais verkė puriame pūkų guolyje. Bet šie pūkai buvo ne mamos. Jie nekvepėjo mama, ir samanų juose buvo per daug. Visgi pelėdžiuke negalėjo leisti Sorenui pamatyti ją verkiančią. Ką tik pasakė broliui esanti pakankamai stipri ir įstengsianti skristi drauge į Sidabrašydį. Ji taip troško dalyvauti žygyje. Draugai nieku gyvu neturi laikyti jos kūdikiu. Kai apimdavo šitoks liūdesys, paguodą Eglantina atrasdavo vienintelėje vietoje — pas ponią Plithiver. Ji vylėsi, kad ponios Pi drevės kaimynių — dviejų vyresnių aklažalčių — neras namie. Jeigu tiedvi pamatytų ją verkiančią, sužinotų visas medis. Lizdų tvarkytojos buvo nepataisomos liežuvautojos.

— Nagi, nagi, brangioji, — ponia Plithiver susisuko ir išsitempusi stengėsi paglostyti Eglantinai sparną. — Negali būti taip jau blogai.

— Bet yra, ponia Pi. Jūs nesuprantate.

— Ne, nesuprantu. Kodėl tau nepradėjus nuo pradžių?

Taigi Eglantina papasakojo senajai lizdo tvarkytojai apie tai, ką Sorenas matęs dvasių girioje, apie tėvų mėkles, Metalinį Snapą, nebaigtus reikalus ir apie tai, kaip Apyaušris pareiškęs, girdi, „mirę yra mirę ir taškas“, o Sorenas paaiškinęs, esą jų tėvai „ne visai“ mirę.

— Žinote, ponia Plithiver, aš suprantu, jog šitaip galvoti yra negerai, bet jei reikalai bus užbaigti, mama su tėčiu nukeliaus į glaumorą, ir aš niekada jų nepamatysiu.

Ponia Plithiver ilgokai tylėjo. Jeigu ji būtų turėjusi akis, šios būtų sudrėkusios. Galų gale aklažaltė prabilo:

— Nieko blogo trokšti dar kartą pamatyti tėvus, Eglantina, bet svarbiausia, ar tu tapsi laiminga pamačiusi juos arba jų mėkles, neišpasakytai liūdinčias ir nerimaujančias dėl tavęs?

Eglantina sumirkčiojo. Ji apie tai nepagalvojo.

— Ar Sorenas atrodė laimingas? — tęsė ponia Pi. — Ar jis džiūgavo, ar sakė, girdi, jam linksma dėl to, kad sutiko tėvus?

Kiek pamąsčiusi Eglantina suvokė, kad Sorenas nuo tada, kai sugrįžo iš dvasių girios, anaiptol neatrodė laimingas. Jį aiškiai kažkas slėgė. Ponia Plithiver, tarsi dirstelėjusi tiesiai į Eglantinos mintis, ištarė:

— Jie yra mėklės. Neužbaigtų reikalų turinčios mėklės, nors ir tėra sudarytos vien iš miglos bei rūko, gali sunkiai prislėgti gyvuosius. Aš pastebėjau tai vos Sorenui sugrįžus.

— Pastebėjote? — nustebo Eglantina.

Ponia Pi linktelėjo rausvą galvutę, o akių įdubos nežymiai virptelėjo.

— Kaip? — paklausė pelėdžiuke.

— Juk sakiau tau, Eglantina, nors esame aklos, mes, aklažaltės, pasižymime ypatingu jautrumu. Mes pastebime tokius dalykus, ypač kai jie susiję su šeimos nariais, o aš jūsų šeimoje dirbau išties ilgai... Taigi aš žinau, kada kuriam nors iš jūsų būna bloga. Bet svarbiausia, Eglantina, tu turi atsikratyti įsitikinimo, jog dar kartelį susitikusi su tėvais, pamačiusi jų mėkles taptum laimingesnė. Netaptum, mieloji, patikėk manimi.