Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Žinau, ką jūs galvojat, — nervingai kalbėjo Putas vengdamas žiūrėti jiems į akis, ko niekada nedarydavo Ezilribas. — Aišku, manote, kad pelėdoms neįprasta miegoti ant žemės. Bet ir šie miškai nėra paprasti. Šnekama, esą aplinkiniai medžiai iš tikrųjų gali priklausyti mėklėms. Kas supaisys, į kurį sumanys nutūpti dvasia. Taigi verčiau palikime medžius ramybėje. Aš už jus vyresnis, jaunuoliai.

Turiu daugiau patirties. Būtų kvaila neprisipažinti jums, kad mano skilvis virpčioja kaip pašėlęs.

— Mano irgi! — pritarė Sidabras.

— Jo skilvis, ko gero, ne didesnis už žirnį, — šnipštelėjo Martinas.

— Pernelyg nerimauti tikrai nereikia. Tiesiog turime neprarasti gudrumo, — apibendrino Pūtas.

— Norėjai pasakyti „budrumo“, — patikslino Otulisa.

— Nevaidink visažinės, mergyte. Reikia paskirti budėtojus. Pirmiausia eisime sargybą mudu su Martinu. Paskui — Otulisa ir Rubė. O galiausiai — Sorenas. Tau teks budėti vienam, tačiau tavo budėjimas bus trumpiausias, taigi nėra ko baimintis.

Nėra ko baimintis? Tuomet kodėl pats nebudi vienas? — šmėstelėjo Soreno galvoje, bet jis žinojo, kad nė vienam kuopos nariui nedera abejoti įsakymu. Visos pelėdos pasuko galvas Soreno pusėn.

Martinas žengė į priekį.

— Aš palaikysiu tau draugiją, Sorenai.

Sorenas sumirkčiojęs pažvelgė į mažąją siaurinę lututę.

— Jokiu būdu, tu labai malonus, Martinai, bet būsi labai pavargęs. Ko gero, jau dabar esi išsekęs. Juk buvai įkritęs į jūrą. Nesirūpink, Martinai. Man nieko nenutiks.

— Ne, Sorenai, aš kalbu rimtai.

— Nereikia, man viskas bus gerai, — tvirtai ištarė Sorenas.

Iš tiesų, kol budėjo pirmoji pamaina, nerimas niekaip neleido užmigti ant žemės sutūpusioms pelėdoms. Bet tamsai sklaidantis ir baltiems medžiams susiliejus su ryto šviesa jos darėsi vis labiau ir labiau mieguistos. Paukščių galvos leidosi vis žemiau ir žemiau, kol nukaro ant krūtinių arba atloštos ant nugarų, mat jauni pelėdžiukai dažnai būdavo įpratę miegoti apsukę galvas ir nuleidę ant pečių.

— Tavo eilė, Sorenai, — pažadino jį Rubė.

Jis atmerkė akis, pakėlė galvą.

— Nesijaudink, aplinkui nieko nėra. Nei meškėno, nei mėklės, nei meškėno mėklės, — tyliai sučiruliavo Otulisa — tokį garsą pelėdos skleisdavo juokdamosi.

Sorenas patraukė į sargybos punktą ant kalvos nedidelėje proskynoje. Jis išskleidė sparnus ir vienu stipriu mostu pakilęs nutūpė kalvos viršūnėje. Rūkas miške vėl sutirštėjo. Aplink medžius sūkuriuojantis švelnus vėjelis maišė miglą, nuausdamas iš jos pūkuotas figūras. Vieni rūko debesys buvo ilgi ir siauri, kiti — putlūs. Sorenas prisiminė kvailus jaunųjų pelėdžiukų tauškalus skrydžio metu, kai dar nebuvo susidūrę su uraganu. Ko gero, nors ir gerokai erzinantys, mažyliai kartu ir savotiškai mieli. Visgi sunku patikėti, kad ir jis pats kadaise buvo šitoks jauniklis. Sorenas kaip reikiant nespėjo pažinti savo tėvų, nes buvo pagrobtas, o senelių apskritai nematė. Nebuvo laiko. Liepsnotasis sumirkčiojo stebeilydamas į miglą, įgaunančią vis naujus pavidalus. Keista, bet į pažeme nusidriekusį rūką galėjai žvelgti kaip į debesis, įžiūrėdamas juose įvairiausių paveikslų — meškėną, per kelmą liuoktelintį elnią, iš upės iššokusią žuvį. Kartais skrisdamas Sorenas pamėgindavo kurti pasakas iš debesų paveikslų. Migla priešakyje susiliejo į vientisą beformę masę, bet netrukus tarytum vėl pasidalijo, supuldama į du tumulus. Figūros, kuriomis pamažu virto tumulai, atrodė šiek tiek pažįstamos. Kas jie? Mieli pūkų gniužulai, rodos, tokie švelnūs ir šilti. Kažin kas tarytum pašaukė jį, bet aplinkui viešpatavo tyla. Kaip gali šitaip būti?

Sorenas sustingo. Kažkas vyko. Baimės jis nejautė. Nebijojo nė trupučio. Jį apėmė liūdesys, taip, gilus, neaprėpiamas liūdesys. Tiedu pavidalai jį traukė. Pūkuoti siluetai kiūtojo pažįstama maniera nulenkę galvas, lyg klausytųsi jo. Juodu išties jį kvietė ir kažką kalbėjo, nors ir nebuvo girdėti jokio garso. Balsai skverbėsi tiesiai į galvą. Paskui jis pats tarytum atsiskyrė nuo kūno, išskleidė sparnus. Sorenas kilo, bet tuo pat metu tebestovėjo ant kalvos. Jis matė į samanas ir gebenių raizgalynę susmigusius savo nagus, bet kartu matė kažin ką išsiveržiantį iš kūno. Tai buvo jis ir tuo pačiu ne jis, o tik blyškus, miglotas jo siluetas, plevenantis kartu su kitais pavidalais. Būtybė, kuri buvo jis, bet ir ne jis, ištiesusi sparnus kilo aukštyn, taikydamasi nusileisti ant didelio balto medžio proskynos pakraštyje, kur jau kiūtojo kitos dvi miglotos figūros.

— Apgaulingos šviesos?

— Ne, ne apgaulingos šviesos, Sorenai.

— Mėklės?

— Gali ir taip vadinti.

— Mama? Tėti?

Migla, rodos, virptelėjo ir sutvisko it vandens paviršiuje pasklidusi mėnulio šviesa.

Sorenas sklandė viršum kalvos, tačiau grįžtelėjęs atgal pamatė ten vis dar tebestovinčią savo figūrą. Jis ištempė nagą, bet šis buvo permatomas! Liepsnotasis nutūpė ant šakos. Tą akimirką staiga pajuto keistą pilnatvę. Anksčiau skilvyje tarsi žiojėjo skylė, dabar ji užsipildė ir užsivėrė. Jis ištiesė nagus mėgindamas paliesti mamą, bet šie nuslydo kiaurai.

— Ar aš mirštu? Ar tampu mėkle?

— Ne, meiluti.

Nuo pat pagrobimo dienos niekas jo nevadino meilučiu. Sorenas pakreipė galvą mėgindamas įsižiūrėti į tėvus, tačiau migla be paliovos judėjo, keitėsi, iš naujo formuodama jų figūras. Nors atpažino tėvus, aiškių pavidalų vis tiek nematė. Jie labiau panėšėjo į miglotus šešėlius. Nepaisant to, jis aiškiai žinojo regįs juos. Tačiau kodėl, kodėl po šitiek laiko tėvai buvo čia ir kodėl susirado jį?

— Nebaigti reikalai? Ar jūs čia dėl to?

— Veikiausiai, — atsiliepė tėvo balsas.

— Jūs nežinote?

— Tiksliai nežinome, mielasis. Nesame tikri. Tik suprantame, kad kažkas negerai. Jaučiame, bet aiškių atsakymų, paaiškinančių nuojautas, neturime.

— Ar mėginate mane dėl ko nors perspėti?

— Taip, taip. Bet blogiausia, kad nežinome, dėl ko turėtume tave perspėti.

Sorenas ėmė svarstyti, ar tėvai žino apie Kludą. Panoro jiems papasakoti, kaip Kludas išstūmė jį iš lizdo, bet nepavyko. Kažin kas smegenyse neleido to padaryti. Žodžiai veržėsi iš burnos ir skambėjo iš tikrųjų. Jis pasakojo apie Kludą, tačiau mama ir tėtis nė nekrustelėjo. Juodu negirdėjo jo kalbos. Galvoje atsirado tuštuma. Visa tai atrodė be galo keista. Kai jis pats girdėjo normaliai skambantį savo balsą, tėvai neįstengė išgirsti. Vienintelis būdas jiems bendrauti tarpusavyje buvo nebylioji kalba, egzistuojanti tik jų galvose. Deja, Sorenas nesugebėjo suformuluoti reikiamų sąvokų galvoje ir papasakoti apie Kludą, o jie neįstengė nieko pasakyti apie pavojų.

— Metalas! Saugokis Metalinio Snapo! — šie žodžiai tvykstelėjo Soreno sąmonėje.

Juos ištarė tėvo balsas, tačiau šis šūksnis, rodos, pareikalavo visos jo energijos. Tėtis ėmė nykti sūnaus akivaizdoje. Mama irgi. Jų pavidalus sudaranti migla sukosi, plaukė tolyn. Sorenas ištiesė naguotus pirštus norėdamas juos sulaikyti.

— Neišeikite! Neišeikite. Nepalikite manęs! Sugrįžkite.

— Ką čia šūkauji, vyruti? Sumanei mus pažadinti?

Staiga Sorenas pasijuto bestovįs ant žemės, priešais mirkčiodamas stypsojo Putas. Kaip jis atsidūrė ant kalvos? Juk dar prieš akimirką tupėjo medyje ir neprisiminė, kad būtų leidęsis žemyn. Miglos aplinkui nebebuvo. Neliko nė pėdsako.