Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Spėju, — patyrinėjusi dangų prabilo Otulisa, — kad atsidūrėme tarp lietaus juostų.

Sorenas kažkodėl pajuto skausmingą dilgtelėjimą. Otulisos pastebėjimas nuskambėjo taip, tarytum ji mėgintų apibendrinti oro sąlygas, kaip kad elgtųsi geriausias orų žinovas Ezilribas. Kuopos kapitonu tapęs Pūtas giliomis žiniomis pasigirti išties negalėjo, tačiau jis buvo puikus skrajūnas. Taigi Otulisa lyg ir paskyrė pati save orų eksperte.

Pūtas neramiai apsižvalgė.

— Čia dvasių giria.

Pelėdas nukrėtė drebulys.

— Dvasių giria? — tyliai pakartojo Martinas. — Teko girdėti.

— Taigi, teko. Vargu ar kas gali trokšti čia nakvoti, — pastebėjo Pūtas.

— Kažin ar mes turime iš ko rinktis, Putai, — žemu nervingu balsu įsiterpė Rubė. — Juk uraganas vis dar siautėja. Aš mačiau jo galią. Ten patekti irgi niekas nenorėtų.

— Ką gi, paukščiai, — kilstelėjo sparnus Smatas, ir pelėdų pusėn plūstelėjo dvokas. — Ko gero, aš jau nešdinsiuos.

Kiras baimingai dirstelėjo į Pūtą, paskui staigiai pakilo ir dingo.

— Ką mes darysime, Putai? — šiek tiek virpančiu balsu paklausė Sidabras.

— Neturime iš ko rinktis, kaip pastebėjo Rubė. Tiesiog tikėkimės, kad nesuerzinsime mėklių.

— Mėklių! — klyktelėjo Spindulys ir Sidabras.

— Bent jau aš mėklėmis netikiu, — pareiškė Martinas treptelėdamas nageliais į samanų padengtą žemę ir, lyg norėdamas patvirtinti savo žodžius, pakilęs ėmė ieškoti nutūpti tinkamo medžio.

— Atsargiau rinkis medį. Juk nenori sutrikdyti mėklės ramybės, — jam pavymui šūktelėjo Putas.

O Sorenas pagalvojo, jog galbūt po to, kai buvo įsiurbtas į piltuvą ir nublokštas į jūrą, mėklės Martinui atrodo grynas menkniekis.

Mėklės — tai bekūnės mirusių pelėdų dvasios, nenukeliavusios į glaumorą — pelėdų rojų, kur po mirties patenka pelėdų sielos. Spindulys su Sidabru pratrūko nevaldomai raudoti.

— Tučtuojau susitvardykite abu! — piktai riktelėjo Otulisa. — Jokių mėklių nebūna. Visa tai tik atmosferos trikdžiai. Apgaulingos šviesos. Ir daugiau nieko. Striks Emerila aprašė šiuos reiškinius labai moksliškoje knygoje „Spektroskopinės anomalijos: kintantys pavidalai ir šviesos“.

— Mėklių būna! — spigiai suūbavo abu pelėdžiukai.

— Mano senelė sakė, kad būna! — įžūliai treptelėjo kojele į samanas Spindulys.

— Aš jau pakankamai prisiklausiau apie jūsų seneles, — nukirto Otulisa. — Putai, kiek laiko turėsime čia praleisti?

— Kol uraganas išsikvėps. Negalime su šiais jaunikliais, — jis linktelėjo Sidabro ir Spindulio pusėn, — skristi per šitokią audrą. Jie pernelyg nepatyrę.

— Priversi mus pasilikti čia... su vaiduokliais? — užprotestavo Spindulys.

Tarsi pritardamas draugui Sidabras vėl pratrūko aimanuoti.

Rubė pakilo ir nusileido prieš abu pelėdžiukus. Pašiaušusi rūdžių spalvos plunksnas — pelėdos šitaip pasipučia tik itin įtūžusios — ji tapo dvigubai didesnė negu visuomet. Nykiame balkšvo miško fone Rubė atrodė lyg įkaitusių žarijų kamuolys.

— Man jau iki kaklo gana jūsų verkšlenimo. Visos tos šnekos apie mėkles nė meškėnmėšlio nevertos! Aš esu alkana. Pavargusi. Noriu gardžios riebios žiurkės arba pelėno. Jei nerasiu nieko geresnio, sukirsiu voverę. O paskui ketinu eiti miegoti. Taigi judu verčiau užčiaupkite snapus, nes paversiu jūsų gyvenimus košmaru, kokiam nė iš tolo neprilygs jokios mėklės!

Pelėdos apstulbusios įsistebeilijo į Rubę.

— Manau, reikia surengti medžioklę, — pasiūlė Otulisa.

— Teisingai, ir kuo greičiau, — pritarė Putas ir ėmė skraidyti aplink būrelį. — Nežinia, ar šiuose miškuose įmanoma ko nors prasimanyti.

Sorenas, Rubė ir Martinas aiškiai matė, kad Otulisa sugėdino Pūtą, kuris, nors ir buvo puikus skrajūnas, vadovauti ne itin sugebėjo. Jiems visiems neapsakomai trūko Ezilribo.

Visgi pagaliau Putas energingai ėmėsi veiksmų. Jis oriai pasipūtė ir nutaisė valdingą balsą:

— Sorenai ir Rūbe, judu apsižvalgykite šiaurės rytų pusėje. Skriskite nieko nelaukdami, jaunuoliai. Turime papenėti keletą alkanų snapų. Martinas su Otulisa lai apsidairo pietvakariuose. Aš liksiu čia ir prižiūrėsiu jauniklius.

— Cha! — Rubė šaižiai nusikvatojo kildama tarp šakų. — Man atrodo, Putas bijo mėklių, todėl ir pasiuntė mus. Sorenai, ar tau baisu?

Jiems pakilus šiek tiek aukščiau, tarp baltų medžių apačioje tvyranti keista migla lyg ir praretėjo.

— Panašiai, — atsakė Sorenas.

— Tu bent jau atvirai prisipažįsti. Bet ką turi omenyje sakydamas „panašiai“?

— Man mintis apie mėkles atrodo labiau liūdna nei bauginanti. Juk mėklės — tai dvasios, nepasiekusios glaumoros. Liūdna, ir tiek.

— Ko gero, — atsiliepė Rubė.

Ko gero? Sorenas mirkčiodamas grįžtelėjo į Rubę. Jį tokios mintys be galo liūdino, tačiau Rubė niekada nepasižymėjo minčių gilumu. Ji neprilygstamai skraidė, buvo puiki kuopos draugė, su kuria išties linksma, tačiau nors, kaip ir visos pelėdos, turėjo jautrų skilvį, į apmąstymus nesileisdavo. Visgi šįkart balinė pelėda jį nustebino.

— O kodėl jos nepasiekė glaumoros?

— Tiksliai negaliu pasakyti. Anot ponios Pi, taip nutinka todėl, kad jos turi žemėje neužbaigtų reikalų.

— Ponia Pi? Iš kur ji gali žinoti? Juk ji aklažaltė.

— Kartais man atrodo, kad ponia Pi apie pelėdas žino daugiau negu pačios pelėdos apie save, — staiga Sorenas pakreipė galvą. — Ššš... — Rubė akimoju užsičiaupė. Ji, kaip ir kitos pelėdos, jautė didelę pagarbą jautriai liepsnotųjų klausai. — Apačioje šmirinėja staras.

Iš tiesų starai buvo net trys. Vikrioji medžiotoja Rubė staigiai čiūžtelėjusi žemyn vienu kartu sugriebė nagais du. Jiedviem pasisekė geriau negu Martinui su Otulisa, kurie sugrįžo nešini dviem mažutėm pelytėm.

— Medžiotojai renkasi, — paskelbė Putas linktelėdamas jų ketveriukės pusėn. Pelėdos laikėsi tradicijos, kad pirmiausia norimą kąsnį išsirenka tos, kurios sumedžiojo grobį. Sorenas pasirinko staro šlaunį, kuri pasirodė besanti gana liesa, anaiptol ne pati gardžiausia iš visų jo ragautų starų. Galbūt dvasių giria buvo ne itin palanki vieta putliems, sultingiems starams veistis. Staiga Sorenui dingtelėjo šiurpi mintis. Gal šie gyvūnai minta mėklėmis arba mėklės maitinasi jais? Jo skilvis nenoriai spaudė į kukulį kaulus bei kailį.

Kol baigė užkandžiauti, naktis ėmė trauktis, užleisdama vietą dienai, nors dėl balkšvų medžių šakas gaubiančios miglos šiuose miškuose, ko gero, visada tvyrojo prieblanda.

— Manau, — paskelbė Putas, — metas mums numigti. Aišku, visą dieną nemiegosime. Išskrisime dar prieš pirmąją tamsą. Su varnomis šiomis apylinkėse nesusidursime, — jis lėtai sukdamas kaklą nužvelgė mišką.

— Ne. Nebent tik su mėklėmis, — įterpė Spindulys.

— Užčiaupk snapą, Spinduly! — įtūžęs užriko Martinas.

— Nagi, nagi, Martinai! Man nepatinka tavo tonas, drauguži, — sudraudė Putas nutaisęs balsą, panašų į...

Panašų į ką? — nusistebėjo Sorenas. — Panašų į Ezilribo? Deja, į kapitono jo tonas anaiptol nepanėšėjo.

— Tai va, aš čia mažumėlę pamąsčiau, — tęsė kalbą Putas. — Ir manau, kadangi jau atsidūrėme dvasių girioje, kaip kad ji vadinama, miegoti derėtų ant žemės, o ne sutūpus medžiuose ant šakų, — jis staigiai kryptelėjo galvą, tarsi mėgindamas nuginti šalin juos supančius baltus it kaulai medžius.

Kuopos nariai nutilo. Sorenas bemaž girdėjo patankėjusių jų širdžių plakimą. Šitos mėklių istorijos išties ne juokas, — tarė jis pats sau. Net Rubė atrodė mažumėlę susinervinusi. Pelėdai miegoti ant žemės — negirdėtas dalykas, aišku, išskyrus dykumų gyventojas urvines pelėdas, tokias kaip Knisčius. Ant žemės jiems grėsė įvairūs pavojai. Galėjo užpulti plėšrūnai — pavyzdžiui, meškėnai.