Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Pasirodo, visa tai buvo tiesa . Kartu su Apyaušriu, Gilfe ir Knisčiumi suradęs Ūbalo medį, augantį saloje, Ūbmarių viduryje, Sorenas sužinojo, kad prieš pradedant vykdyti žygdarbius reikia išmokti daugybės dalykų, kurie daugeliui pelėdų taip ir lieka neįkandami. Jie mokėsi skaityti ir skaičiuoti, o suskirstyti į kuopas studijavo navigaciją, oro aiškinimą, metalų mokslą. Pastarosios studijos suteikdavo „giliųjų žinių“, kurias perteikdavo ribai. Žodis „ribas“ jau pats savaime reiškė „gilus išmanymas“.

Šiąnakt oro kuopa ketino skristi į žygį, jame pirmą kartą turėjo dalyvauti Sidabras ir kita jauna kaukėtoji pelėda, vardu Spindulys. Kol kas juodu dar nebuvo įtraukti, arba, kitaip sakant, paskirti į oro aiškinimo kuopą. Jie dar netgi nebuvo jaunesnieji nariai. Abu pelėdžiukai turėjo tik atlikti šiokį tokį mokomąjį skrydį, kad būtų išsiaiškinta, ar kuris nors tiktų į oro kuopą. Kol dar nebuvo dingęs, Ezilribas vos užmetęs akį įstengdavo pasakyti, ar pelėda įstengs darbuotis jo kuopoje, ar ne. Tačiau dabar Ezilribo nebuvo, ir Boronas su Barana nusprendė prieš paskirdami pelėdžiukus į šią komandą, kurios nariai privalo turėti ypatingų sugebėjimų, juos išmėginti.

— Ar šiąnakt mes tikrai skrisime per uraganą? — paklausė Sidabras.

— Tik per švelnią tropinę audrą, — atsakė Putas. — Puikus mažutis ciklonas pietinėje įlankos pusėje ir šiek tiek už jos mažumėlę išteliūškavo vandenis.

— O kada turėsime progą perskristi tornadą? — pasidomėjo Sidabras.

Putas sumirkčiojo iš nuostabos.

— Gal pašėlai, jaunuoli? Nenorėk pakliūti į tornadą. Ar tau patiktų netekti sparnų? Vienintelė pelėda, kurią mačiau ištrūkusią iš tornado gyvą ir su sparnais, liko nuogut nuogutėlė.

Dabar atėjo Soreno eilė sumirkčioti.

— Nuogut nuogutėlė? Ką turi omenyje?

— Ant jos kūno neliko nė vienos plunksnelės. Neliko nė menkiausio pūkų kuokšto.

Oktavija pasipurtė krestelėdama čiokokos arbatos puodelius.

— Negąsdink jaunimo, Putai.

— Klausyk, Oktavija, jie manęs paklausė, tai ir papasakojau.

Geriausia komandos skrajūnė raudonplunksnė pelėda Rubė klaptelėjo akimis.

— O kaip ji skrido be plunksnų?

— Nekaip, brangute. Visai nekaip, — atsakė Pūtas.

Trečias skyrius

Tai bent vėjas!

— Gardūs ir sultingi mėsos kukuliai!

Pūtas perkreipė galvą nusikratydamas dumblių, negyvų žuvelių ir Ūbmarių purvo gumulą, nukritusį tiesiai jam tarp ausų kuokštelių.

— Čia audros nuosėdos. Jis visuomet kalba baisiai vulgariai, — manieringai sumurmėjo Otulisa Spinduliui ir Sidabrui.

Dėmėtoji pelėda skrido tarp dviejų jaunų pelėdžiukų, o Sorenas sekė iš paskos stebėdamas, kad šie neimtų suktis spirale, pagauti pavojingų netikėtai kylančių srovių.

— Atkreipkite dėmesį, — ėmė aiškinti Pūtas, — kad nė neniurktelėję į vandenį apačioje jaučiame, kad šis šyla. Juk jaučiate, ar ne?

Sorenas iš tiesų juto šilumos šuorus, sklindančius nuo apačioje lūžtančių bangų. Keista, nes jau artinosi žiema, o jūra įlankoje išliko šilta ilgiau nei kitur.

— Kai vėsus oras susiduria su šiltu oru, tada ir kyla uraganai, jaunuoliai. Netrukus aš pasiųsiu Rubę į šios maišaties pakraštį įvertinti vėjo greičio ir panašių dalykų. — Pūtas patylėjo nužvelgdamas kuopos narius. — O dabar nedidelė apklausa skrydžio metu.

— Puikumėlis, — nudžiugo Otulisa. — Dievinu netikėtas apklausas.

Nepaisydamas palei pat akį ištiškusio „mėsos kukulio“ liekanų, Sorenas perliejo ją svilinančiu žvilgsniu.

— Taigi, Martinai, — tęsė Pūtas, — pasakyk, į kurią pusę sukasi vėjo spiralė uragano metu.

— Ak, aš žinau! Aš žinau! — iš susijaudinimo ėmė plakti sparnais Otulisa.

— Užčiaupk snapą, Otulisa, — išrėžė Pūtas. — Aš paklausiau Martino.

— Mano močiutė spirale vadindavo tam tikrą pikiravimą žemyn, — sucypsėjo Spindulys.

— O mano senelio nagas buvo susisukęs spirale, — garsiai pareiškė Sidabras.

— Didžioji Pelėdų Pelėda, — atsiduso Sorenas užmiršęs, kokie nenuoramos būna jaunučiai pelėdžiukai.

Buvo akivaizdu, kad Pūtas nė nenutuokia, kaip reikia elgtis su jaunikliais. Beužverdančią karštą diskusiją apie senelius nutraukė Otulisa.

— Sidabre, Spinduly, — griežtai ištarė ji ir išlėkė į priekį priešais mažylius.

— Dėmesio. Prašau nukreipti akis į mano uodegą. Ar kuris nors dar turite ką nors pasakyti apie savo močiutes, senelius, tėvus, kitus gimines arba spirales?

Iš pradžių tvyrojo tyla, bet paskui Sidabras krestelėjo sparnus. Otulisa atsiduso.

— Pastebėjau sparno mostą už nugaros, — ji pasuko galvą atgal. — Kas yra, Sidabre?

— O mano prosenelės vardas buvo kaip debesies — Alto Cumulus1.

— Ačiū už šią informaciją, — atžariai nukirto Otulisa. — Ar dabar jau galime tęsti? Martinai, gal malonėtum atsakyti į klausimą?

— Vėjas sukasi spirale į vidų, štai šitaip, — mažoji šiaurinė lututė apsuko galvą bemaž aplinkui ratu, prieš laikrodžio rodyklę.

— Labai gerai, turint omenyje, kad nė sykio nesi skridęs per uraganą, — pagyrė Putas.

Nė vienas iš jų dar nebuvo skridęs, išskyrus patį Pūtą.

— Gal mums ir neteko skristi per uraganą, Putai, tačiau mes apie tai viską perskaitėme, — išpoškino Otulisa. — Striks Emerila uraganams paskyrė net tris knygos „Atmosferos slėgis ir sūkuriai: aiškinamasis vadovas“ skyrius.

— Pati nuobodžiausia pasaulyje knyga, — burbtelėjo Sorenui iš dešinės skrendantis Martinas.

— Aš perskaičiau kiekvieną žodį, — atšovė Otulisa.

— O dabar kitas klausimas, — tęsė Putas. — Visi vyresnieji pelėdžiukai, užčiaupkite snapus. Pasakykite, kuris jūsų sparnas yra kairysis, o kuris dešinysis?

Niekas neatsakė.

— Ką gi, krestelėkite sparną, kuris, jūsų manymu, yra kairysis.

Spindulys ir Sidabras mažumėlę padelsę vogčiomis susižvalgė ir abu pakrutino dešinį sparną.

— Neteisingai! — įvertino Putas. — Judu privalote skirti puses, nes kai aš pasakysiu sukti dešinėn arba kryptelėti kairėn, nežinodami jūs nulėksite ne ta kryptimi.

Sorenas prisiminė, kaip jam pačiam, pradėjus skraidyti su oro kuopa, buvo sunku išmokti, kur kairė, kur dešinė. Pati geriausia skrajūnė Rubė kamavosi ištisą amžinybę, kol ėmė skirti kairę nuo dešinės, bet galų gale jie visi išmoko.

— Klausimų kol kas pakaks, — toliau kalbėjo Putas. — Aš ketinu irgi atlikti trumpą žvalgybą, tik pasuksiu į priešingą pusę nei Rubė. Noriu apsidrausti. Sorenai ir Martinai, judu palieku atsakingus. Skriskite toliau ta pačia kryptimi. Aš netrukus grįšiu.

Vos Putui išskridus, į pelėdų būrelį dvelktelėjo vėjo gūsis.

— Užuodžiu kirus netoliese, — sumurmėjo Otulisa, pakreipusi snapą prieš vėją. — O Pelėdų Pelėda, štai ir jie. Dvokas darosi nepakeliamas. Kirai — tikros paukščių pasaulio padugnės.

— Ar jie tikrai tokie netikę? — paklausė Spindulys.

— Nejaugi neužuodi? Be to, jie dar ir šlapkakiai!

— Šlapkakiai! — vienu balsu pakartojo Sidabras su Spinduliu.

— Man niekada neteko matyti šlapkakio. Neįsivaizduoju, kaip jis atrodo, — prisipažino Spindulys.

— Geriau nė nemėgink, — irzliai atkirto Otulisa.

— Sunku patikėti, kad jie neatgurkinėja kukulių, — toliau svarstė Spindulys.

— Mano sesuo bičiuliavosi su vienu šlapkakiu, bet tėvai neleisdavo jai atsivesti jo namo. Man rodos, jis buvo iš giesmininkų, — pareiškė Sidabras.