Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— O varge, vėl prasideda, — sudejavo Martinas.

— Vis dėlto gal ir buvau kartą vieną sutikęs, — prisiminė Spindulys.

— Čia visai nėra kuo didžiuotis. Šlapkakiai pasibjaurėtini, — pakomentavo Otulisa.

— Imi kalbėti kaip aklažaltė lizdo tvarkytoja, — pastebėjo Sorenas ir nusijuokė.

Lizdų tvarkytojos garsėjo niekinančiu požiūriu į visus paukščius, išskyrus pelėdas, dėl, jų pačių žodžiais tariant, netikusios ir prastos virškinimo sistemos. Mat šlapkakiai neatgurkdavo kukulių, visas atliekas ištėkšdavo per kitą galą, o tokius dalykus aklažaltės laikė bjauriais ir pasišlykštėtinais.

— Jie suteikia mums daug naudingos informacijos apie orą, Otulisa, — pastebėjo Sorenas.

— Turbūt turi omenyje daugybę nešvankių pokštų. Naudingos informacijos galima rasti knygose.

Netrukus sugrįžo kirų lydimas Putas.

— Kokia padėtis? — paklausė Martinas.

— Audra kol kas nestiprėja, — atsakė Pūtas, — bet telkiasi. Kirų teigimu, jos frontas yra maždaug už penkiasdešimties lygų į šiaurės rytus.

— Taigi, bet aš turiu tau naujienų, — tą akimirką triukšmingai plasnodama tarytum iš niekur, taškydamasi purslais prisiartino Rubė. Ją lydėjo du kirai. Ūmai Sorenas pajuto stiprų truktelėjimą iš pavėjinės pusės. — Čia ne šiaip audra, turinti frontą. Čia uraganas, kuriame yra akis!

Uraganas! — šmėstelėjo Soreno galvoje. — Neįmanomas dalykas . Kaip jis galėjo taip staiga pakilti? Nė vienas jų, išskyrus Putą, dar nėra skridęs per uraganą... Ir dar šitie jaunikliai pelėdžiukai! Kas jiems gresia?

— Uraganas vis dar toli, — tęsė Rubė, — tačiau juda greičiau, nei įsivaizduoji, ir stiprėja. Lietaus juosta jau visai čia pat. O už jos — akies siena!

— Akies siena! Turime pakeisti kursą! — sušuko Putas. — Kur sukti, Rūbe?

— Į kairę... tai yra, į dešinę!

— Akies siena! — aiktelėjo Sorenas su Martinu.

Uragano akies siena dar baisesnė už pačią akį. Šią sieną sudarė perkūnija ir itin stiprus lietus, atnešantis galingus kylančių srovių verpetus, nusidriekiančius per šimtus lygų nuo sienos.

— Lietaus juostą užstoja debesis, todėl iš čia jos ir nesimato.

O Pelėdų Pelėda, — pagalvojo Sorenas, — tik neleisk šitiems pelėdžiukams vėl imti porinti istorijas apie senelius, pavadintus debesų vardais.

— Man atrodo, kad šiuo metu mes patekome tarp dviejų lietaus juostų, — toliau kalbėjo Rubė.

Staiga juos visus tartum įsiurbė besisukantis stulpas. Uraganas jau ČIA! — pagalvojo Sorenas ir pamatė, kaip Martinas ėmė suktis virsdamas miglota rusva dėme.

— Martinai! — sukliko jis.

Liepsnotasis išgirdo šiurpų švokštimą ir pamatė rusvoje masėje prasižiojantį mažą šiaurinės lututės snapą, kai Martinas mėgino įtraukti oro. Tikriausiai jis pateko į košmarišką beorį vakuumą, apie kuriuos Sorenas buvo girdėjęs. Galiausiai Martinas dingo iš akių, o Sorenui teko iš visų jėgų grumtis, kad atsispirtų traukai ir išsilaikytų ore neapvirtęs pilvu aukštyn. Buvo neįtikėtinai sunku. Nieko panašaus nepatyrė net skrisdamas per liepsnojančius miškus, kur rinko degančias žarijas ir grūmėsi su ugnies sukeltomis pavojingomis srovėmis, iškraipančiomis oro judėjimą.

— Sukame į kairę, pietryčių kryptimi. Mes ištrūksime. Uodegos plunksnas kreipiame dešinėn! Ištempkite puikutes!

Puikutės — tai mažos plunksnos, augančios ties sparno sulenkimu, padedančios išlyginti oro srautą. Putas nesustodamas šūkavo nurodymus:

— Krypstame pavėjui, kairysis sparnas — dviem laipsniais į viršų. Nagi, komanda! Jums pavyks! Didžiąsias plasnojamąsias plunksnas pakreipkite žemyn. Dabar išsilyginame. Visu greičiu į priekį!

Pūtas skrido puikiai, juolab turint omenyje, kad pridengęs savo sparnais saugojo mažylius Spindulį ir Sidabrą.

Bet kur dingo Martinas? Martinas buvo mažiausioji kuopos pelėda. Susikaupk! Susikaupk! — paliepė sau Sorenas. — Jei galvoje suksis su skraidymu nesusijusios mintys, esi žuvęs paukštis. Žuvęs paukštis! Žuvęs paukštis nuplėštais sparnais! Atmintyje iškilo visos girdėtos baisios istorijos apie uraganus. Pelėdos ne kartą pasakojo apie pražūtingąją uragano akį, visgi už akį dar klaikesnis buvo jos pakraštys. Taigi jei akis yra už penkiasdešimties lygų, pakraštys gali būti kur kas arčiau. Paties Soreno akys išsiplėtė iš siaubo, o skaidriems tretiesiems vokams teko kaip reikiant pasidarbuoti, kad apsaugotų nuo šiukšlių ir vandens čiurkšlių, trykštančių iš visų pusių. Tačiau tokios smulkmenos jam nerūpėjo. Prieš akis vis dar regėjo mažąjį Martiną, kuris akimirksniu dingo, įtrauktas tiesiog į siaubingąjį pakraštį. Uragano akyje buvo ramu, tačiau patekęs į jos pakraštį paukštis imdavo suktis ratu, galėjo netekti sparnų ir uždusti bergždžiai gaudydamas orą.

Vėjas aprimo, iš apačios kylančią lipnią šilumą pakeitė nuo siautėjančių vandenų dvelktelėjusi vėsa. Tačiau kaip iš kibiro pasipylė lietus. Vėjas kreipė čiurkšles kampu. Lietaus plakama jūra atrodė lyg padūmavusi.

— Kuopa, rikiuotis! SDSR, — sukomandavo Putas.

Visi užėmė standartinės darbinės skrydžio rikiuotės pozicijas. Sorenas pasuko galvą į dešinę dairydamasis Martino. Ten, kur paprastai skrisdavo šiaurinė lututė, buvo tik tuščia erdvė. Jis pakėlė galvą į Rubę ir pamatė rusvus jos papilvės pūkus. Bičiulė pažvelgė žemyn ir liūdnai papurtė galvą. Sorenui pasirodė, kad pamatė jos akies kamputyje susitvenkusią ašarą, bet ten galėjo būti ir dumblino vandens lašas.

— Patikrinimas! — riktelėjo Putas. — Atsiliepkite paeiliui!

— Rubė čia! — sušuko rausvaplunksnė balinė pelėda.

— Otulisa čia!

— Sorenas čia!

O tada stojo tyla — toje vietoje, kur turėjo skristi Martinas, žiojėjo spengianti tuštuma.

— Nedalyvavimas užfiksuotas. Tęskite, — pratarė Putas.

Nedalyvavimas užfiksuotas? Tęskite? Ir viskas? Sorenui pritrūko oro. Tačiau jam nespėjus užprotestuoti veriamas balselis sucypsėjo:

— Sidabras čia.

— Spindulys čia! Bet man darosi bloga.

— DĖL PELĖDŲ PELĖDOS MEILĖS, KUR MARTINAS? — sukliko Įniršio apimtas Sorenas.

— Pelėda apačioje, — ištarė Putas, — pradedame paiešką.

Tą akimirką pasigirdo prislopintas gargaliavimas ir tvokstelėjo klaikus dvokas. Iš pradžių Sorenas pamanė, jog Spindulį supykino, bet paskui iš jūrą gaubiančios miglos išniro kiras, nešantis snape šlapią nedidelį gniužulą.

— Martinas čia! — sušvokštė kiro snape kybanti suglebusi šiaurinė lututė.

1 Lot. Alto cumulus - aukštieji kamuoliniai debesys.

Ketvirtas skyrius

Dvasių giria

Nežinau, ar nuo vandens, ar nuo smarvės, bet vis dar jaučiuosi šiek tiek apsvaigęs. Šiaip ar taip, turiu pasakyti, kad kirų tvaikas nuo šiol bus mano mėgiamiausias kvapas, — Martinas atsigręžė ir linktelėjo savo gelbėtojui vardu Smatas.

— O, man buvo visai nesunku, — kiras droviai nulenkė galvą.

Iš pradžių bičiuliams iš akių išnykusį Martiną siauras šilto oro piltuvas įtraukė aukštyn, tačiau jau po akimirkos jis susidūrė su šalto oro sūkuriu, smingančiu žemyn, ir Martinas pūkštelėjo į jūrą. Tarp šių šilto ir šalto oro piltuvų laviruojantis Smatas puolė iš paskos ir sučiupo pelėdą snapu, kaip paprastai čiupdavo žuvis — beje, Martinas buvo gerokai mažesnis už daugumą kirų sužvejojamų žuvų.

Pelėdų būrelis nusileido mišku apaugusiame pusiasalyje, išsišovusiame į jūrą. Akimirksnį atrodė, jog aplinkui ramu. Visgi apsižvalgęs Sorenas pamatė, kad miškas kažin koks keistas. Medžius dengė balta žievė, ant šakų nebuvo nė vieno lapo. Nors tvyrojo naktis, giria taip keistai švytėjo, kad net mėnulis viršum jos tarytum nublanko.