Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Ką tuomet jinai mano? Ar laiko jį mirusiu? Pastarosiomis dienomis Oktavija kalbėdavo labai mažai. Rodos, bijojo spėlioti, kaip galėjo pakrypti mylimo šeimininko likimas. Visi kiti, Barana su Boronu — didžiojo medžio valdovai — ir netgi Striks Struma, dar viena garbi mokytoja, spėliojo be paliovos. Nors būtybė, geriausiai ir seniausiai pažįstanti Ezilribą, garsiai neištarė jokių minčių, nepateikė jokių spėlionių, Sorenas nujautė, kad jinai žino kažką, kas ją gerokai baugina. Kažką šiurpaus, apie ką baisu net prasitarti. Taigi Oktavija atsitvėrė tylos siena. Sorenas tai jautė skilviu, juo pelėdos patiria stipriausius jausmus ir ryškiausias nuojautas. Ar jis galėtų kam nors atskleisti savo nujautimus? Kam? Otulisai? Nieku gyvu. Apyaušriui? Tik ne Apyaušriui. Pastarasis pernelyg linkęs tuojau pat imtis veiksmų. Galbūt geriausiai bičiulei Gilfei? Bet Gilfė per daug praktiška. Iškalbos dovana apdovanotai nykštukinei pelėdai patikdavo konkretūs įrodymai. Jis bemaž įsivaizdavo, kaip Gilfė imtų prisispyrusi tardyti, jei prisipažintų jaučiąs, kad Oktavija kažką žino: Ką turi omenyje sakydamas „žino “?

— Tu verčiau jau eik, jaunuoli, — patarė Oktavija. — Laikas miegoti. Aš jaučiu saulę. Jau baigia išaušti.

— Ar kometą tu irgi jauti? — netikėtai paklausė Sorenas.

— Ak, — kartu su iškvėpimu išsiveržė švelni, šiugždanti dejonė. — Nė nežinau.

Bet Sorenas suprato, jog ji žino. Ji jautė kometą ir nerimavo dėl to. Jam nederėjo klausti, tačiau pelėdžiukas neįstengė susilaikyti ir kamantinėjo toliau:

— Ar tiki, jog tai iš tiesų yra pranašiškas ženklas, kaip kai kas sako?

— Kas yra „kai kas“? — griežtai pasiteiravo gyvatė. — Aš negirdėjau medžio gyventojų tauškiant apie pranašiškus ženklus.

— O tu pati? Juk vos prieš keletą minučių taip sakei.

Oktavija patylėjo.

— Paklausyk, Sorenai, aš esu tik riebi sena gyvatė iš Šiaurinių karalysčių, iš Šiaurės Vandenų krašto. Mes įtarūs iš prigimties, ir tiek. Taigi nekreipk į mane jokio dėmesio. O dabar plasnok į drevę.

— Klausau, ponia, — atsakė Sorenas.

Liūdinti lizdo tvarkytojos nieku gyvu nederėjo. Tad jaunoji liepsnotoji pelėda nėrė pro išsikerojusias Didžiojo Ūbalo medžio šakas link drevės, kurioje gyveno kartu su seserimi Eglantina ir geriausiais draugais: Gilfe, Apyaušriu ir Knisčiumi. Sklęsdamas nuo šakos iki šakos Sorenas matė kylančią didžiulę šviesią saulę. O kai pažvelgė į kraujo raudonumo debesis, susigūžusius ties horizontu, tuščiaviduriais jo kaulais nuvilnijusi negera nuojauta supurtė skilvį.

Knisčius! Kodėl jam nedingtelėjo mintis pasikalbėti apie Oktaviją bei savo nuojautas su Knisčiumi? Sorenas markstydamasis įžengė į prieblandoje skendinčią drevę, kurioje pamatė miegančių geriausių bičiulių siluetus. Knisčius buvo labai keista pelėda įvairiais požiūriais. Pirmiausia reikėtų paminėti, jog visą savo gyvenimą, kol tapo našlaičiu, jis praleido ne medyje, o urve. Kai pirmą kartą sutiko Soreną, Gilfę ir Apyaušrį, šis pelėdžiukas mieliau ne skraidė, o vaikščiojo ilgomis, stipriomis, beplunksnėmis kojomis. Knisčius ketino pereiti visą dykumą ieškodamas savo tėvų, kol mirtino pavojaus grėsmė ir trys pelėdžiukai neįtikino jo atsisakyti šio sumanymo. Nervingas ir jautrus Knisčius kartais per daug jaudindavosi, bet kartu jis buvo tikras mąstytojas. Jis nuolatos klausinėdavo keisčiausių dalykų. Borono žodžiais tariant, ši pelėda pasižymėjo „filosofine mąstysena“. Sorenas tiksliai nežinojo, ką reiškia pastarasis terminas, tačiau jis buvo tikras, kad jei pasakytų urviniam pelėdžiukui: „Manau, Oktavija gali kažką žinoti apie Ezilribą“, šis, priešingai negu Gilfė, įsigilintų į draugo mintis. Jis neimtų kabinėtis prie žodžių ir neišpyškintų kaip Apyaušris: „Ir ką gi tu ketini dabar daryti?“

Sorenas mielai būtų dabar pat pažadinęs Knisčių ir atskleidęs jam savo nuojautas, tačiau nenorėjo išbudinti kitų. Ne, teks palaukti, kol visi sukils užslinkus pirmajai tamsai.

Pelėdžiukas įsispraudė į kamputyje paklotą samanų bei pūkų patalą. Prieš užsnūsdamas dar dirstelėjo į Knisčių. Šis miegojo ne stovėdamas ar atsitūpęs ant laktos, kaip kiti, o pritūpęs savotiška poza, įsirėmęs trumpa stora uodegėle, išžergęs kojas į šonus. O Pelėdų Pelėda, šis paukštis net ir miega keistai Tokia buvo paskutinioji beužmingančio Soreno mintis.

Antras skyrius

Krislai naktyje!

Į naktį, triuškindama tamsą, juodumą versdama raudoniu, skverbėsi aušra, per ją skrido Sorenas su Knisčiumi pašonėje.

— Kaip keista, Knisčiau, kad net naktį kometa įgauna šitokią spalvą, ar ne?

— Taigi. Tik pažvelk į kibirkštis, žyrančias nuo uodegos po pat mėnuliu. Pelėdų Pelėda, netgi mėnuo ima atrodyti raudonas, — sunerimusio Knisčiaus balsas virpėjo.

— Aš tau pasakojau, kad Oktavija laiko kometą pranašišku ženklu, bent jau man atrodo, kad laiko, nors ir nenori šito tiesiai pripažinti.

— Kodėl ji nenori pripažinti? — paklausė Knisčius. — Galbūt todėl, kad yra kilusi iš Šiaurės Vandenų krašto? Anot jos, visi tenykščiai labai prietaringi, taigi, manau, ji

gėdijasi, kad didžiojo medžio pelėdos ims iš jos juoktis. Nors nė pats nežinau.

Staiga skrendantį Soreną apėmė stiprus nemalonus jausmas. Jis dar niekada skrydžio metu nesijautė nepatogiai, netgi nardydamas miško gaisro pakraščiuose ir rinkdamas žarijas anglininkų misijų metu. Tačiau dabar jis bemaž jautė kibirkštis, trykštančias nuo kometos uodegos. Ant sparnų, rodos, krito maži, deginantys taškeliai ir svilino plasnojamąsias plunksnas, ko niekada nebuvo nutikę tarp siautėjančių gaisro liepsnų. Jis apsuko žemyn išlenktą lanką, stengdamasis išvengti kaitros. Gal tampa toks kaip Oktavija? Nejaugi iš tiesų ėmė jausti kometą? Neįmanomas dalykas! Juk kometa skrieja už šimtų tūkstančių, už milijonų lygų. Ūmai kibirkštys sutvisko pilkšvai sidabriniais žybsniais.

— Krislai! Krislai! Krislai! — sukliko jis.

— Pabusk, Sorenai! Pabusk! — purtė jį gigantiška laplandinė pelėda Apyaušris. Eglantina užlėkusi ant laktos viršum jo tirtėjo iš baimės, matydama per miegus besiblaškantį, klykiantį brolį. Nykštukinė pelėda Gilfė suko aplinkui mažas kilpas ir kaip įmanydama plakė sparnais orą, kad šaltos srovės išblaškytų jo miegą ir baisų sapną. Knisčius sumirksėjo ir pratarė:

— Krislai? Kalbi apie tuos pačius krislus, kuriuos jums liepdavo rankioti Sent Lututėje?

Kaip tik tą akimirką į drevę įšliaužė ponia Plithiver.

— Sorenai, brangusis.

— Ponia Pi, — kvėptelėjo jau galutinai nubudęs Sorenas. — Didžioji Pelėda, negi aš šūkaudamas jus prižadinau?

— Ne, branguti, mane tiesiog apėmė nuojauta, kad tave kamuoja baisus sapnas. Juk žinai, kokios mes, aklažaltės, jautrios.

— Ar jūs jaučiate ir kometą, ponia Plithiver?

Ponia Pi pasimuistė ir susisuko dailia spirale.

— Negaliu tiksliai paaiškinti, tačiau nuo tada, kai pasirodė kometa, daugelis lizdo tvarkytojų iš tiesų jaučia tam tikrą — kaip čia tiksliau paaiškinti — žvynelių įtempimą. Visgi aš nesu tikra, ar dėl to kalta kometa, ar besiartinanti žiema.

Sorenas atsiduso prisiminęs sapne patirtą jausmą.

— Ar panašiai, tarytum ant tavęs kristų mažos kaitrios kibirkštys?

— Ne, ne. Aš taip nepasakyčiau. Kita vertus, aš juk esu žaltys, o tu — liepsnotoji pelėda.

— O kodėl... — Sorenas padelsė. — Kodėl dangus kraujuoja? — jis pajuto po šių žodžių per drevę nuvilnijusį

Читать дальше