Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Dangus nekraujuoja, kvailuti, — kyštelėjo vidun galvą dėmėtoji pelėda Otulisa. — Čia tik raudonas atspalvis, kurį sukelia drėgmės sankaupos, susiduriančios su dujomis. Aš apie visa tai perskaičiau Striks Miraldos knygoje; ji yra garsiosios orų žinovės...

— Striks Emerilos... — įterpė Gilfė.

— Taip, Striks Emerilos sesuo. Iš kur tu žinai, Glife?

— Nes kas antras tavo ištartas žodis paprastai būna Striks Emerilos citata.

— Ką gi, neatsiprašinėsiu. Juk žinote, mes esame tolimos giminaitės, nors ji ir gyveno prieš keletą amžių. Emerilos sesuo Miralda buvo spektografijos bei atmosferos dujų specialistė.

— Kaista oras, — suniurzgė Apyaušris. Pelėdų Pelėda! Ji mane užraukia, — pagalvojo Apyaušris, tačiau garsiai neištarė šio negražaus žodžio, reiškiančio „beprotiškai erzina“.

— Veikia ne vien karštas oras, Apyaušri.

— Oras kaista nuo tavo plepalų, Otulisa, — atkirto laplandinė pelėda.

— Liaukitės vaidytis, jaunuoliai, — sudraudė ponia Pi. — Sorenas susapnavo baisiai blogą sapną. Bent jau man atrodo, kad nugramzdinti baisius sapnus užmarštin — nevykusi išeitis. Jeigu nori apie tai pasikalbėti, Sorenai, prašau, papasakok man.

Tačiau Sorenas ne itin troško apie tai kalbėtis. Be to, jis apsisprendė nepasakoti Knisčiui nuojautų, susijusių su Oktavija. Kai galvoje tokia maišatis, nesugebės nieko paaiškinti. Kurį laiką tvyrojo įtempta tyla, kurią pertraukė Knisčius:

— Sorenai, o kodėl „krislai“? Kas paskatino tave sušukti žodį „krislai“?

Sorenas pajuto, kaip krūptelėjo Gilfė. Netgi Otulisa tylėjo. Įkalinti Sent Lututėje juodu su Gilfe buvo verčiami kukulariume perrinkinėti pelėdų kukulius. Pelėdos pasižymi ypatinga maisto virškinimo bei nereikalingų medžiagų šalinimo sistema. Sumedžiotų aukų kailis, kaulai ir plunksnos itin jautriame organe skilvyje — antrajame skrandyje — atskiriamos ir suspaudžiamos į mažus gumuliukus, vadinamus kukuliais. Susidarius tokiam kukuliui, pelėdos atgurkia jį per snapą. Sent Lututės kukulariume jiems reikėdavo išrankioti, iš kukulių įvairias medžiagas: kaulus, plunksnas ir tam tikrus paslaptingus elementus, vadinamus krislais. Juodu taip ir nesužinojo, kas iš tiesų yra tie krislai, tačiau nuožmieji Sent Lututės vadai laikė krislus didžiule vertybe.

— Nė pats gerai nežinau kodėl. Man atrodo, kibirkštys iš kometos uodegos šiek tiek primena švytinčius krislus, kuriuos rankiodavome iš kukulių.

— Hmm, — tepasakė Knisčius.

— Dabar bemaž priešryčių metas. Kodėl tau patogiai neįsitaisius prie mano stalo, Sorenai? Paprašysiu Matronos, kad paruoštų tau gardų kepto pelėno gabalėlį.

— Neišdegs, ponia Pi, — guviai paprieštaravo Otulisa. Jei ponia Pi būtų turėjusi akis, ji būtų jas išsproginusi, tačiau aklažaltė tik pakreipė galvą išsiriesdama lanku ir dar stipriau susisukdama.

— Argi išsilavinusiai, rafinuotų manierų pelėdai dera švaistytis tokiais žodeliais? — ji pabrėžė žodį „rafinuotų“. — Mano galva, šitaip kalbėti nemandagu ir netgi vulgaru, Otulisa.

— Link mūsų slenka tropinis ciklonas su praūžusio uragano likučiais. Oro kuopa skris į žygį. Mums reikės susėsti prie oro kuopos stalo ir...

— Valgyti žalią mėsą, — nusiminęs užbaigė Sorenas. Geroji Pelėdų Pelėda, po tokio šiurpaus sapno teks valgyti žalią mėsą ir dar patiektą ant Oktavijos tiesiogine šio žodžio prasme! Tokio mat papročio laikėsi oro aiškinimo ir anglininkų kuopos.

Aklažaltės lizdų tvarkytojos pelėdoms atstodavo stalus. Jos įšliauždavo į valgyklos drevę nešinos mažučiais Ūbalo riešutėlių puodeliais, užpildytais baltosios čiokokos arbata, ir kokia nors mėsa arba vabzdžiais. Prieš reikšmingus žygius vakarais kuopos visuomet užkandžiaudavo drauge. Oro aiškinimo bei anglininkų kuopos nariai prieš išskris— darni visada valgydavo mėsą žalią, kartu su kailiu. Aišku, prieš atvykdamas į Didįjį Medį Sorenas, kaip ir daugelis pelėdų, apskritai valgė tiktai žalią mėsą. Liepsnotasis ir dabar ją mėgo, tačiau tokį žvarbų vakarą pilvui be galo reikėjo šilto maisto. Ką gi, bent jau pasistengs neatsisėsti greta Otulisos. Kai valgant žalią mėsą palei ausį tauzija ši dėmėtoji pelėda, gali ir virškinimas sutrikti... ar netgi imti kauptis dujos. Būtų gerai atsisėsti tarp Martino ir Rubės, geriausių kuopos bičiulių. Už Gilfę ne ką didesnis Martinas buvo mažutė šiaurinė lututė, o Rubė — balinė pelėda.

— O visagale Pelėdų Pelėda! — sumurmėjo Sorenas prisiartinęs prie Oktavijos stalo. Vietą tarp Martino ir Rubės užėmė Didžiojo Nuopuolio metu išgelbėtas pelėdžiukas, nedidukas mažasis tamsusis liepsnotasis, vardu Sidabras. Vardas jam nepaprastai tiko, nes jis, kaip ir visos tamsios liepsnotosios pelėdos, buvo juodas, tačiau apatinės plunksnų dalys švytėjo sidabriškai baltai. Jis priklausė tai pačiai Tyto šeimai kaip ir Sorenas, tačiau kitai rūšiai — Sorenas buvo Tyto alba, o Sidabras — Tyto multipunctata. Taigi juodu buvo galima vadinti pusbroliais. Abu pelėdžiukai turėjo liepsnotosioms pelėdoms būdingą širdelės formos veidą. Gerokai už Soreną mažesnis Sidabras pasisuko ir atlošė galvą.

— Nedera be reikalo minėti Pelėdų Pelėdos vardo, Sorenai, — sucypsėjo jis spigiu balseliu.

— O kodėl negalima? — sumirksėjo Sorenas. — Visi nuolat mini Pelėdų Pelėdos vardą.

— Pelėdų Pelėda buvo pirmoji Tyto. Taip rodai nepagarbą mūsų rūšiai, mūsų kūrėjui.

Pirmoji Tyto, — pagalvojo Sorenas. — Ką jis čia kalba?

Pelėdų Pelėda priklausė pačiam seniausiam pelėdų būriui, iš kurio kilo visos kitos pelėdos. Ji buvo pirmoji pelėda, ir niekas nežinojo, ar ji buvo Tyto, ar ne, jau nekalbant apie tai, jog nenutuokė nė kokios ji buvo lyties — vyriškos ar moteriškos. Visa tai neatrodė svarbu. Akivaizdu, jog Sidabro žodžiai sutrikdė ne tik Soreną.

— Pelėdų Pelėda yra Pelėdų Pelėda, ir visai nesvarbu, kaip ją ar jį vadinsi, — pareiškė Putas.

Pūtas buvo oro kuopos kapitono padėjėjas, tačiau dabar, dingus Ezilribui, vadovavo kuopai.

Sidabras suklapsėjo akimis.

— Iš tiesų?

— Taip, iš tiesų, — patvirtino Otulisa. — Ji yra pirmoji pelėda, iš kurios mes visi kilome.

— Aš maniau, kad iš jos kilo tik liepsnotosios pelėdos — tokios kaip Sorenas ir aš.

— Ne, iš jos kilome mes visi, — pakartojo Otulisa, — nepaisant to, kokio margumo yra tavo plunksnos ar kokia akių spalva — geltona, gintarinė ar juoda, kaip tavųjų — mes visi esame kilę iš Pelėdų Pelėdos.

Pasirodo, Otulisa galėjo nustebinti. Gana keista buvo iš pasipūtėlės snobės dėmėtosios išgirsti žodžius „mes visi“.

Iš tiesų įdomu, kad per Didįjį Nuopuolį išgelbėtieji pelėdžiukai buvo tik vienokios ar kitokios liepsnotosios pelėdos: tamsiosios liepsnotosios arba pilkosios liepsnotosios, kaip Sidabras, kapo pelėdos, kaukėtosios pelėdos. Nepaisant skirtingų pavadinimų ir šiek tiek kitokio plunksnų atspalvio, jas visas išsyk galėjai atpažinti iš širdelės formos veido, bylojančio, kad priklauso Tyto, kitaip tariant — liepsnotųjų pelėdų šeimai. Visi išgelbėtieji pelėdžiukai, kartu ir Sidabras, nesuprantamai elgėsi. Net ir sunkiai sužeisti mažyliai vapaliojo nesuvokiamas minčių nuotrupas, tačiau juos pakerėjo muzika. Vos suskambus madam Plonk ir arfos gildijos atliekamai dainai keistasis vapėjimas liovėsi.

Leisdami laiką drauge su normaliomis paprastomis pelėdomis, mažyliai kasdien jautėsi vis geriau ir geriau. Žinoma, Ūbalo medžio pelėdų negalėjai pavadinti visiškai paprastomis. Kai Sorenas buvo dar mažutis, tėvai jam, Kludui ir Eglantinai sekdavo pasakas, prasidedančias žodžiais „seniai, labai seniai“. Tokias, kuriomis labai trokšti tikėti, bet esi beveik tikras, jog visa tai pramanas. Vienas iš jo ir Eglantinos pamėgtų pasakojimų prasidėdavo taip: „Kadaise, labai labai seniai, Pelėdų Pelėdos laikais, Ūbalo karalystėje gyvavo pelėdų riterių būrys, kasnakt pakildavęs į tamsą vykdyti žygdarbių. Jie kalbėjo vien tik tiesą, siekė nugalėti blogį, sustiprinti silpnuosius, ištaisyti neteisybes, pamokyti pasipūtėlius ir nubausti tuos, kurie skriaudžia silpnesnius už save. Liepsnojančiomis širdimis jie pakildavo į orą...“