Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Atsiprašau, Putai. Man pasirodė, tarsi kažką pamačiau, todėl užskridau antai į tą medį, — linktelėjo Sorenas.

— Neužskridai, — paprieštaravo Putas. — Aš nubudau prieš keletą minučių. Tu stovėjai šitoje pačioje vietoje, ant kalvos, ir budriai stebėjai aplinką. Patikėk, priešingu atveju būčiau nutvėręs tave už uodegos.

— Aš stovėjau čia? — negalėjo patikėti Sorenas.

— Žinoma, stovėjai, jaunuoli, — patikino Putas ir smalsiai įsižiūrėjo į jį lyg į pakvaišėlį. — Tu stovėjai štai čia. Jei būtum nuskridęs į medį, tikrai būčiau pastebėjęs.

Ar tėvų mėklės man tik prisisapnavo? — susimąstė Sorenas. — Bet viskas atrodė be galo tikra. Savo galvoje girdėjau mamos ir tėčio balsus. Visa tai buvo tikra.

— Metas kilti, — Putas pažvelgė į dangų, kuris įgavo tamsiai violetinę spalvą. Padange slinko rausvi debesys. — Vėjas mums palankus, — minutėlę patyrinėjęs debesis pastebėjo Putas. — Pasigausime vakarį ir pasimėgausime lengvuoju skridimu.

Lengvuoju buvo vadinamas toks skrydis, kai vėjas pučia ne tiesiai į snapą ir ne į uodegos plunksnas, o į sparno užpakalinę dalį, taip tolygiai stumdamas į priekį. Kiti irgi pradėjo krutėti busdami iš dienos miego.

— Rikiuokitės! — įsakė Pūtas.

Startuoti teko nuo žemės, o šitaip pakilti buvo sunkiau negu nuo šakos. Nepaisant to, startas pavyko. Sorenas su Martinu pakilo paskutiniai. Juodu sukdamiesi spirale plasnojo į viršų, palikdami dvasių girią apačioje.

Atsigręžęs atgal Sorenas pastebėjo vėl besitelkiančią miglą. Tarp medžių, rodos, plaikstėsi šilko skaros. Jis įtempęs akis ieškojo dviejų pažįstamų siluetų. Tenorėjo tik žvilgtelėti į juos dar kartelį, ir daugiau nieko. Tik vieną kartelį. Tačiau baltą mišką gaubė tirštas, vientisas rūkas. Jei būtų įstengęs ką nors įžvelgti pro ūkaną, galbūt būtų pamatęs plunksną, labai panašią į savo paties, bet bemaž perregimą, tingiai besileidžiančią nuo dvasių miško medžio šakos.

Penktas skyrius

Bubo kalvė

Po sugrįžimo jau praėjo dvi dienos, tačiau Sorenas niekam nepasakojo apie keistą nutikimą dvasių girioje, netgi artimiausiems savo bičiuliams, savo „komandos“ nariams — Gilfei, Knisčiui, Apyaušriui ir prie jų prisidėjusiai išgelbėtajai sesutei Eglantinai. Visgi kasdien miegodamas sapnuodavo tėvų mėkles. Ar dvasių girioje viskas irgi buvo tik sapnas? Žodžiai Metalinis Snapas vis skambėjo ir skambėjo smegenyse, nerimastingai virpindami skilvį. Šitie žodžiai, rodos, ėmė gyventi savarankišką gyvenimą ir kas valandą darėsi vis grėsmingesni.

— Tave kažkas gąsdina, Sorenai, aš žinau, — vieną vakarą ištarė Knisčius juodviem sėdint bibliotekoje po navigacijos užsiėmimo.

— Niekas manęs negąsdina, — skubiai paprieštaravo jis.

Sorenas skaitė išties puikią knygą, bet buvo išsiblaškęs ir tą patį sakinį turėjo perskaityti maždaug penkis kartus. Kas gi kitas, jei ne Knisčius galėjo pastebėti naktį ir dieną jį persekiojantį nerimą?

— Visiškai niekas, Sorenai? — Knisčius sumirkčiojo ir įdėmiai įsižiūrėjo į jį. Purūs balti antakių šepetėliai viršum akių mažumėlę krustelėjo.

Sorenas irgi pažvelgė į Knisčių.

Gal derėtų jam papasakoti apie mėkles... ir apie Metalinį Snapą? Geriausiai būti atviram, bet vis dėlto...

— Knisčiau, kai kas iš tiesų neduoda man ramybės, bet dabar negaliu tau pasakoti. Ar supranti?

Bičiulis vėl sumirksėjo.

— Žinoma, Sorenai. Kai būsi pasirengęs papasakoti, aš išklausysiu, — tyliai pratarė urvinė pelėda. — Nereikia nieko sakyti, kol nesijauti pasiruošęs.

— Ačiū, Knisčiau, labai ačiū.

Liepsnotoji pelėda galiausiai užvertė skaitomą knygą ir patraukė padėti ją į vietą. Lentyna stovėjo šalia stalo, prie kurio visuomet sėdėdavo į kokį nors veikalą įsigilinęs Ezilribas ir imdamas iš krūvelės čiaumodavo džiovintus vikšrus. Biblioteka be senojo triukšmingojo apuokėlio buvo nebe ta. Viskas be jo atrodė nebe taip. Sorenas įbruko knygą į vietą. Jau gręžėsi išeiti, tačiau akis užkliuvo už veikalo apie metalus. Metalai! Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo? Reikia aplankyti kalvį Bubą. Jis privalo nieko nelaukdamas dumti į Bubo kalvę. Gal Sorenas ir nesijautė pasirengęs atskleisti savo išgyvenimų Knisčiui, tačiau jis pasiruošęs pasikalbėti su Bubu — ne apie viską, o tik apie kai ką, tiksliau — apie Metalinį Snapą.

Jis nusklendė nuo Didžiojo Ūbalo medžio, spirale nusileido jo papėdėn ir nukūrė prie netoliese esančio urvo. Jame veikė Bubo kalvė. Kalvė buvo įrengta šalia urvo angos. Nuo nuolat kurstomos ugnies akmenys aplinkui pajuodo. Į šį žaizdrą Sorenas su kitais anglininkų kuopos nariais ir gabendavo rusenančias žarijas, palaikančias ugnį, kuri išlydydavo metalus, naudojamus įvairiausių didžiajame medyje reikalingų daiktų gamybai — nuo puodų ir keptuvių iki mūšio letenų bei skydų. Apie metalinius snapus, apie kuriuos kuždančiais balsais, vis dar tebeaidinčiais Soreno galvoje, kalbėjo mėklės, ką nors žinoti gali tiktai Bubąs. Ugnis šiuo metu vos ruseno, o Bubo nebuvo matyti. Veikiausiai kalvis viduje.

Nors Bubąs ir nebuvo urvinė pelėda — šios paprastai suka lizdus ant žemės — jis pasirinko gyvenimą urve šalia medžio. Kadaise jis paaiškino Sorenui, jog kalvius, tokius kaip jis — nesvarbu, ar būtų didieji raguotieji apuokai, ar baltosios pelėdos, ar dėmėtosios, ar laplandinės pelėdos — traukia žemė, kurioje glūdi metalai.

Sorenas žengė į šešėlį, krintantį nuo viršum angos pakibusios uolos. Urvo gilumoje mirguliavo prikabinėtų stiklo sukučių atšvaitai. Kai šiuos iš spalvoto stiklo šukelių pagamintus keistus daikčiukus paliesdavo į urvą įsiskverbusi šviesa, aplink suraibuliuodavo atspindžiai ir ant sienų imdavo šokčioti spalvotos dėmės. Deja, šiandien mėnulis nešvietė. Buvo delčios metas, kai siaurėjantis mėnuo bemaž išnykdavo virsdamas menka juostele.

— Bubai! — pašaukė Sorenas ir truputį luktelėjo. — Bubai!

— Ar čia tu, Sorenai?

Urvo tamsoje sušmėžavo didžiulė miglota plunksnų kupeta. Visi didieji raguotieji apuokai buvo nemaži, tačiau Bubąs dydžiu lenkė daugelį giminaičių. Milžinas palinko viršum Soreno. Dėl virš abiejų akių pūpsančių itin vešlių ausų kuokštelių jo veidas atrodė šiek tiek bauginantis. Visgi Sorenas žinojo, kad po šiurkščia išvaizda slypi nepaprastai švelni ir kilni širdis. Nors daugumą jo, kaip ir kitų raguotųjų apuokų, plunksnų sudarė tamsiai pilkos, rudos ir juodos, tarp jų švietė keli skaisčiai raudoni ir ryškiai geltoni intarpai, panašūs į kaitriausią liepsną, kartais vadinamą „pleškančia“. Šiuo žodžiu kalviai apibūdindavo pačią stipriausią ir karščiausią liepsną, kuriai būdingas kitoks atspalvis negu paprastai ugniai. Taigi Bubąs, galima sakyti, turėjo „pleškančių“ spalvų plunksnų, tarsi būtų pasipuošęs kalvės liepsnomis, užuot dėvėjęs eilines savo šeimai būdingas plunksnas.

— Kas tave čionai atvijo, drauguži?

— Metalinis Snapas, — be jokios įžangos išpoškino Sorenas.

— Metalinis Snapas! — aiktelėjo Bubąs. — Ką žinai apie tą padarą, vaikine?

— Padarą? — sumirksėjo Sorenas. — Argi jis yra padaras?

Sorenas manė, kad jo tėvų mėklės turėjo omenyje daiktą — kažką, kas kėlė jam baimę, panašiai kaip krislai. Išties jis pagalvojo apie krislus, nes pats Bubąs jam paaiškino, kad krislai, kuriuos jie buvo verčiami rinkti Sent Lututėje, tai tam tikros rūšies metalas, pasižymintis, jo žodžiais tariant, „magnetinėmis savybėmis“. Bubo aiškinimu, išrikiavus mažulyčius krislus į vieną eilę susidaro jėga, kuri ir vadinama magnetine. Taigi dabar Sorenas nebežinojo nė ką manyti. Jis pajuto palengvėjimą, kad Metalinis Snapas neturi nieko bendro su krislais. Tačiau kodėl šitaip susijaudino Bubąs? Milžinas apuokas ugninėmis plunksnomis, rodos, net pašoko iš išgąsčio.