Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Sunku patikėti, — pratarė Eglantina ir nutilo.

— Suprantu, suprantu. Bet paklausyk, tu turi galvoti tik apie geras, malonias akimirkas, kurias praleidai drauge su tėvais.

— Apie tokias, kai tėtis prieš miegą pasakodavo mums legendas apie Ūbalo sargų broliją? Jis juos vadindavo riteriais.

— Taip, mieloji, aš irgi klausydavausi šių pasakojimų. Jis turėjo malonų, skambų balsą, paprastai nebūdingą liepsnotosioms pelėdoms.

— Bet, ponia Pi, tėtis tuos pasakojimus laikė tiktai legendomis. Jis nežinojo, kad visa tai tiesa ir kad mudu su Sorenu vieną dieną atsidursime čia ir patys tapsime pelėdų karalystės sargais. Jei tik mama ir tėtis žinotų...

Eglantina sunkiai atsiduso.

— O man atrodo, jie žino, brangioji, štai ką tau pasakysiu. Kitaip dėl ko jų mėklės mėgintų perspėti Soreną? Galbūt jie ir turi nebaigtų reikalų, tačiau supranta, kad tu, Sorenas, Apyaušris, Knisčius ir Gilfė galite tuos reikalus užbaigti, nes jau bemaž tapote tikrais pelėdų karalystės sargais.

— Na, jie gal ir tapo. Aš dar ne...

— Ak, dar ne! — ponia Plithiver krestelėjo galvą, tarsi užbraukdama šiuos žodžius. — Neabejoju, kad skilvyje tu tokia jautiesi. Vadinasi, tokia esi.

— Iš tiesų, ponia Plithiver?

— Iš tiesų, Eglantina.

Pasijutusi kur kas geriau pelėdžiuke sugrįžo į drevę. Dabar ji jau beveik džiaugėsi būsimuoju nuotykiu.

Septintas skyrius

Derliaus šventė

Didžiajame Ūbalo medyje vienas kitą keisdavo keturi metų laikai, prasidedantys žiema, baltojo lietaus laikotarpiu, lydima pavasario, vadinamo sidabro lietumi, vasaros — aukso lietaus — ir galiausiai rudens, gavusio vario raudonio sezono vardą. Metų laikų pavadinimai kilo iš vijoklinėmis kaskadomis nuo kiekvienos didžiojo medžio šakos krintančių baltųjų čiokokų. Gardžios šio augalo uogos sudarė didžiąją nemėsiškojo pelėdų raciono dalį. Iš sunokusių uogelių pelėdos ruošdavo arbatą, gamino saldžius troškinius, kepė pyragėlius, kvapnius duonos kepalėlius ir virdavo sriubą. Džiovintos uogos tiko itin maistingiems užkandžiams, buvo puikus energijos šaltinis ir pagardindavo kitus patiekalus.

Šiuo metu, vario raudonio laikotarpiu, ateidavo laikas skinti sunokusias, apvalainas uogas. Pelėdos mesdavo visus kasdienius reikalus ir netgi sutrumpindavo dienos miegą, kad spėtų laiku nuimti derlių. Derliaus nuėmimui vadovavo ūbalologijos mokytoja, urvinė pelėda, vardu Pagurklė. Pastarąją savaitę jos prižiūrimi jie pamainomis visi taisyklingai skabė čiokokos šakeles.

— Įsidėmėkite, jaunuoliai, — suokė Pagurklė jiems skrendant ir nešant snapuose šakeles. — Nevalia skinti žemiau trečiojo gumbelio. Mes privalome palikti šiek tiek šakutės, kad atėjus sidabro lietaus metui čiokoka vėl imtų leisti daigus.

Sorenas ir jo bičiulė žvirblinė pelėda Raktažolė, išgelbėta tą pačią naktį, kai liepsnotasis atvyko į Didįjį Ūbalo medį, skrido greta ir kartu su juo nešė vieną šakelę.

— Ji tokia nuoboda, — atsiduso Raktažolė. — Tikra laimė, kad nė vienas iš mūsų nepateko į ūbalologijos kuopą.

— Teisybė, jau vien ūbalologijos pamokos — tikra kankynė. Aš tik nerimauju, kad Eglantina negautų paskyrimo į šią kuopą.

— Jokiu būdu negaus! — patikino Raktažolė. — Ji turi puikią klausą, todėl galėtų tapti gera ieškotoja-gelbėtoja. Manau, ši kuopa jai nepaprastai tiktų.

Sorenas norom nenorom mintimis vis grįždavo prie jų žygio Sidabrašydžio ir Dykrų ribos link, kuris, jei viskas klostysis pagal planą, turėjo prasidėti šiąnakt, nuskynus paskutiniąsias uogas.

Netrukus pasigirdo džiaugsmo šūksniai ir, nuskambėjus pirmiesiems arfos garsams, nuvilnijo daina. Madam Plonk ir Pagurklė užtraukė iškilmingą derliaus himną.

Medi brangus, mes dėkojame tau

už gerovę, suteiktą per metų metus,

už sunokusias uogas ant tavo šakų.

Maitini ir globoji tu mus kaip vaikus.

Vasaros sausroms užėjus,

per kaitras ir per žiemos šalčius

dovanos, dosniai dalijamos tavo,

teikia drąsos ir stiprina mus.

Puoselėkim ir tausokim kaip

galim žievę, šaknis ir kiekvieną šakelę...

Paskui staiga nugriaudėjo triukšminga Bubo dainuška.

Išgerkim už mylimą senąjį Ūbalą —

bubala bubala bubala, bubala!

Linksminkimės, draugai, ir šėliokim —

tegul nuo vyno skilviai pašoka!

Galingai skambant Bubo balsui, šalia Soreno ir Raktažolės nutūpė Otulisa.

— Neįtikėtina, madam Plonk koketuoja įsikišusi snapan rožę ir nepadoriai kraipo uodegos plunksnas. O Pagurklei dar nespėjus užbaigti himno, tasai senas netašytas apuokas pradėjo plyšoti vulgarią savo dainą. Tiesiog pasibaisėtina.

Sorenui atrodė, kad išgirdęs Otulisą dar kartą tariant žodį „pasibaisėtina“, ko gero, suknežins jai galvą, ir šiai dėmėtajai pelėdai akyse išties suraibuliuos dėmės. Visgi jis to nepadarė, tik atsisukęs į ją sumirksėjo.

— Dėl Pelėdų Pelėdos meilės! Atsipūsk, Otulisa! Juk čia šventė. Mes negalime be paliovos vien tik giedoti himnus.

— Sutinku, — pritarė Raktažolė. — Kam patiktų pernelyg rimta šventė? Aš tikiuosi išmokti kelis naujus anekdotus apie šlapkakius.

— Vaje, niekada jų nesiklausau! — nuoširdžiai pasibaisėjo Otulisa. — Juk žinai, Raktažole, kad valgant anekdotai apie šlapkakius griežtai uždrausti.

— Bet girdėjau, kad visi suaugę apgirsta ir patys ima juos pasakoti.

— Esu tikra, Striks Struma taip nesielgia.

Senyvo amžiaus navigacijos mokytoja Striks Struma buvo didžiojo medžio gyventojų itin gerbiama dėmėtoji pelėda. Otulisa šią elegantišką ir kartais šiek tiek piktoką pelėdą garbino ir netgi dievino. Išties atrodė sunku įsivaizduoti Striks Strumą elgiantis bent mažumėlę nepadoriai. Jaunoji dėmėtoji pelėda susierzinusi pakilo ir nulėkė link didžiosios drevės angos.

Skrendant pro angą dvi pelėdos praskyrė samanų užuolaidas, kaip ir tą naktį maždaug prieš metus, kai Sorenas, Gilfė, Apyaušris ir Knisčius pirmą kartą atvyko čionai. Tačiau dabar didžiąją drevę puošė baltosios čiokokos šakelių girliandos, žvilgančios nuo šimtų žvakių liepsnelių atspindžių. Linksmybės jau prasidėjo, ir pelėdos nardė ore pagal arfos muziką. Balkone stovinčia didžiule žolės arfa grojo arfos gildijai priklausančios lizdų tvarkytojos aklažaltės. Rusvi jų kūnai žybčiojo raitydamiesi tarp instrumento stygų. Sorenas nužvelgė stygas ieškodamas ponios Pi, kuri buvo tarpšoklė. Tarpšoklėmis tapdavo tik pačios talentingiausios aklažaltės, sugebančios šokinėti per oktavas. Ponia Pi dažniausiai pakibdavo ties sol bemoliu. Štai, jis ją pastebėjo!

Netrukus pro šalį prasklendė Otulisa, suglaudusi sparnus su Striks Struma ir atlikinėdama iškilmingo valso, pelėdų vadinamo Glaukana, judesius. Paskui pro šalį prasvirduliavo Bubąs, šokdamas džigą su madam Plonk. Juodu siautulingai kvatojosi sudūrę plasnojamąsias plunksnas.

— Man atrodo, jie jau apsvaigę, — pastebėjo Gilfė, slystelėdama greta Soreno. Sorenui knietėjo pasakyti: Taigi, bet mes susilaikykime. Mat šiąnakt jie išsmuks ieškoti atsiskyrėlės kalvės. Tik reikės luktelėti, kol visi kiti bus įkaušę. Ūbalo riešutų puodeliai buvo užpildyti baltosios čiokokos vynu arba netgi stipriuoju uogų midumi. Visgi Sorenas negalėjo nieko sakyti girdinti Raktažolei, kadangi ji šiame nuotykyje nedalyvavo. Martino su Rūbe irgi reikėjo pasisaugoti. Bičiuliai nusprendė, kad žygyje į Sidabrašydį dalyvaus tik pirminė komanda ir Eglantina. Nors dėl pastarosios Soreną kamavo rimtos abejonės.