Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Taip, — atsakė Raktažolė. — Regėjau tą naktį, kai skrajojome tarp Auroros Glaukoros spalvų.

— Ar jie turėjo žemėje nebaigtų reikalų? — pasidomėjo Sorenas, patylom spėliodamas, kiek nebaigtų mėklių reikalų jie įstengs išspręsti vieno žygio metu.

— Ne visai taip, — pelėda patylėjo. — Tikriausiai galima sakyti, kad aš ir buvau paskutinioji jų nebaigtų reikalų dalelė. Jie troško man pranešti žiną apie didžiules mano pastangas išgelbėti kiaušinius miško gaisro metu. Jie tiesiog pasakė neturį dėl ko man atleisti. Tėvai manimi didžiavosi. Toks ir buvo nebaigtas reikalas — perduoti man, kad jie manimi didžiuojasi, — nakties tamsoje įsiviešpatavus visiškai tylai Raktažolė pradėjo aiškinti: — Supranti, Sorenai, mano susitikimas skyrėsi nuo tavojo. Man neteko kalbėtis su tėvais keistąja kalba be žodžių, kurią apibūdinai Eglantinai.

Sorenas griežtai dėbtelėjo į seserį. Kodėl ji viską išpliurpė Raktažolei?

— Mano patirtis visai kitokia.

— Kodėl? — nuoširdžiai apstulbo Sorenas.

— Mat mano tėvai buvo glaumoroje.

— Ką? — nepatikėjo Sorenas. — Iš kur tu žinai?

— Mačiau juos tenai. O jie matė mane. Jie buvo laimingi. Jie suprato, jog kaip įmanydama stengiausi išgelbėti kiaušinius, iš kurių taip niekas niekada ir neišsirito. Tėvai nepyko. Be to, jie regėjo, kad aš patekau į geras rankas. Patekau į vietą, kuria jie niekada rimtai netikėjo, bet dabar jau žinojo, jog ji tikra. Staiga aš pasijutau neapsakomai laiminga. Tarp mūsų ten, aukštybėse, Auroros Glaukoros šviesoje, rodos, sruveno džiaugsmo upė, — Raktažolės balsas virto šnabždesiu.

— Džiaugsmo upė, — tyliai pakartojo Sorenas.

Jokių kalbų apie Metalinį Snapą — jokių žodžių, vien tik džiaugsmas. Liepsnotasis pamėgino įsivaizduoti džiaugsmo upę, tekančią tarp tėvų, jo paties ir Eglantinos. Paskui staigiai nusipurtė svajones. Jo laukė sunkus uždavinys, mat ketino pranešti Raktažolei ir Eglantinai, kad būsimoje operacijoje jos nedalyvaus.

— Raktažole, dar ateis laikais, kai mums prireiks tavo ir Eglantinos pagalbos.

Jis nutilo.

— Ką? — nustėro Eglantina. — Tu manęs nepriimi? Juk pažadėjai, — verkšlendama išlemeno ji.

— Eglantina, tu dar nepasiruošusi. Ką tik tai įrodei išplepėdama viską Raktažolei, — liepsnotoji pelėda pasuko galvą į Raktažolę. — Raktažole, tu išties esi pasiruošusi, tačiau mes nusprendėme — kuo mažiau dalyvių skris į šį žygį, tuo geriau. Mažesnė tikimybė, kad kas nors mūsų pasiges.

— Suprantu, Sorenai. Neatsiprašinėk.

— O kaip aš? — vėl sušniurkščiojo Eglantina. — Juk esu tavo sesuo.

— Taip, ir vieną dieną tu sustiprėsi, sustiprės tavo sparnai ir skilvis. Mums tavęs reikės, tada tu dalyvausi žygyje.

Eglantinos sparnai nusviro. Juodose jos akyse susiliejo žvaigždžių žiburiukų atspindžiai.

— Mums jau metas keliauti, — priminė Sorenas.

— Sėkmės, — tvirtu balsu palinkėjo Raktažolė. — Būkite atsargūs.

— Būk atsargus, Sorenai, — patyliukais ištarė Eglantina.

— Eglantina, neširsk. Aš ištesėsiu pažadą. Mes abu suprasime, kada būsi pasiruošusi.

— Nieku gyvu negalėčiau ant tavęs širsti, Sorenai. Niekada.

— Žinau, — švelniai atsakė jis.

Sorenas pažvelgė pietų pusėn. Vis dar buvo matyti kometos uodega, nutvieskusi dangų keista apgaulinga šviesa. Priešakyje reikės paskirti skristi Apyaušrį, garsėjantį štai tokioms pereinamos šviesos sąlygoms pritaikytu regėjimu.

— Pasiruoškite kilti! Apyaušri, skrisi pirmas, Gilfė — kairėje. Aš — dešinėje, Knisčius — mums įkandin.

Ketveriukė pakilo į neįprastai nuspalvintą naktį. Kodėl ši naktis sutepta raudoniu? Kai prieš keletą savaičių pirmą kartą išvydo kometą, ji atrodė raudona, nes aušo ir tekėjo saulė, bet dabar buvo naktis ir saulėtekis dar toli. Nuo šios minties Soreną nukrėtė drebulys. Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau dangus ėmė rodytis ne šiaip raudonas, o kruvinas. Be to, pastebėjo dar vieną keistą reiškinį. Iš priešakio pučiantis nesmarkus vėjas turėjo sulėtinti skrydį, tačiau įvyko atvirkščiai. Kometa tarytum praskynė kelią, sukūrė tuštumą, kuria jie lengvai sklendė pirmyn. Juos tarsi kažin kas traukė. Bičiuliai laikė jį būrelio vadu. Tiktai kur jis juos vedė ir kur link juos nešė šita trauka? Ūmai ši naktis Sorenui pasirodė pranašiška. Skilvio gilumoje liepsnotoji pelėda pajuto virpinantį šaltį.

Devintas skyrius

Sidabrašydžio kalve atsiskyrėlė

Brėško rytas. Jie jau, rodos, ištisas valandas skrido viršum Sidabrašydžio ir tyrinėjo apačioje besidriekiantį kraštovaizdį, ieškodami bent menkiausio dūmelio. Ne kas kitas, o dūmai prieš daugelį mėnesių parodė kelią į merdėjančios ruožuotosios pelėdos urvą.

— Kaip manote, ar kada nors jį surasim? — šūktelėjo iš šoninės pozicijos atsigręžęs Sorenas.

— Ją, — patikslino Gilfė. — Kalvė — ji.

— Ak, atsiprašau. Niekaip nepriprantu prie to, kad kalvis — moteriškos giminės.

— Pratinkis, — irzliai burbtelėjo Gilfė.

— Susikeičiame vietomis, — šūktelėjo Sorenas. — Metas paieškoti vietos poilsiui. Netrukus sukils varnos. Apsupties mums tikrai nereikia.

Kartą keliaujant į Didįjį Ūbalo medį Soreną, Gilfę, Apyaušrį ir Knisčių apipuolė varnos. Šios patirties pelėdos nieku gyvu netroško pakartoti. Knisčius tąsyk buvo rimtai sužeistas. Dieną pelėdoms skraidyti nesaugu, nebent tik viršum vandens. Pastebėjusios pelėdas varnos sukelia ant kojų kitas giminaites ir visu pulku jas apipuolusios ima kapoti akis, smūgiuoti snapais iš apačios, versdamos suglausti sparnus. Naktį viskas vyksta atvirkščiai. Tada pelėdos gali apsupti ir užpulti varnas. Sorenui jau susiruošus užimti padėtį priešakyje, Apyaušris apačioje pastebėjo dienos miegui puikiai tinkamą didelį medį.

— Apačioje kėnis!

Soreno skilvis sutrūkčiojo. Lygiai tokiame kėnyje juodu su Eglantina išsirito ir praleido trumpą vaikystę su savo tėvais. Ten dalyvavo ir begalėje mažų ceremonijų bei ritualų, žyminčių jaunos pelėdos vystymąsi. Pagrobimas ir nelaimė, ištikusi Eglantiną po to, kai iškrito iš lizdo arba veikiausiai buvo išstumta Kludo, sutrukdė abiem pelėdžiukams patirti daugelį šių apeigų. Kai Sorenas atskleidė šiuos išgyvenimus kitiems, bičiulių akyse atsispindėjo užuojauta. Visų, išskyrus Apyaušrio. Pastarasis tapo našlaičiu ankstyvoje vaikystėje, todėl nė neprisiminė lizdo ir didžiavosi tuo, kad praleido juokingas vaikiškas ceremonijas, kaip kad pats jas vadino. Kuklumu nepasižyminti pelėda girdavosi visko išmokusi savarankiškai, jos pačios žodžiais tariant, — griežtoje našlaičio gyvenimo mokykloje. Beje, šnekos apie ją visiems kitiems jau spėjo gerokai atsibosti.

Spyglių kvapas sužadino Sorenui begalinį ilgesį. Jis ilgėjosi savo tėvų, ne mėklių, o tikrų, gyvų tėvų. Visgi negalėjo leisti, kad tokie jausmai jį užvaldytų.

— Prieš nusnūsdami turime sudaryti planą, — liepsnotoji pelėda jau patyrė, kad veikla — pats geriausias vaistas nuo liūdesio. — Aš pagalvojau apie tai, kad ruožuotąją pelėdą mes sutikome ne šiaip pasienyje, o keturių kraštų — Kuniro, Ambalos, Snapijos ir Liepsnotųjų karalystės — ribų susikirtimo vietoje.

— Sąlyčio taške, — įterpė Gilfė.

— Teisingai, taigi manau, ir dabar turėtume ieškoti panašaus sąlyčio taško. Gilfe, tu esi navigatorė, studijavai žemėlapį. Į kurią pusę mums reikėtų skristi?

— Jei ieškome sąlyčio, reikia sukti link tos vietos, kur susitinka Sidabrašydis, Šešėlių giria ir Dykros, — atsakė Gilfė. — Šiąnakt, kai patekės Didžiosios Pelėdų Pelėdos žvaigždynas, turėsime pasukti per du laipsnius nuo jos vakarinio sparno ir skristi tarp jo bei Mažojo Meškėno letenos.