Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Taigi, kaip sakiau, ieškojau naujos, visai kitokios veiklos. Troškau skirtis nuo kitų Plonk pelėdų. Sesuo buvo man gera, tačiau tėvui nerūpėjau. Daugiau neturėjau į ką kreiptis, todėl išėjau iš namų. Ilgiau negu metus klajojau po Šiaurines karalystes, kol galiausiai sutikau Oktaviją. Tikriausiai pažįstate Oktaviją?

— Žinoma, — šūktelėjo visi.

— Ji yra Ezilribo ir tavo sesers lizdo tvarkytoja, — atsakė Sorenas.

— Ak, dabar ji tarnauja mano seseriai? Oktavija šauni, gera senutė. Aš su ja susipažinau dar tada, kai nebuvo akla.

Pelėdos išsižiojo iš nuostabos.

— Nori pasakyti, — pasitikslino Gilfė, — kad ji gimė ne akla?

— Aš girdėjau gandus, neva ji gimusi ne akla, bet jais nepatikėjau. Maniau, kad visos lizdų tvarkytojos aklos iš prigimties, — prisipažino Sorenas.

— Visos, išskyrus Oktaviją. Nejau nepastebėjote, kad jos žvyneliai nėra rausvi kaip visų kitų?

Sorenas iš tiesų atkreipė dėmesį ir stebėjosi žalsvai melsvais Oktavijos žvynais.

— Bet čia jau visai kita istorija. Ne kas kitas, o Oktavija papasakojo man apie kalvį atsiskyrėlį, gyvenantį Tamsiųjų Paukščių saloje, atkampioje vietoje, nuolat plakamoje ledinių štormų ir audrų. Ten nepamatysi nei medžio, nei žolės stiebelio. Tačiau tasai kalvis, atrodo, buvo pats geriausias šio amato žinovas visoje žemėje. Taigi aš nuvykau tenai. Norėjau išmokti gaminti mūšio letenas. Troškau atkeršyti už mamos mirtį. Svajojau nukalti mūšio letenas, kurios sudraskys į skutus mamą nužudžiusią gentį. Kaip sakoma, manajame skilvyje degė ugnis. Kalvystės amatas man prilipo kur kas labiau negu dainavimas, turiu jums pasakyti, — ji atsiduso ir minutėlei pasinėrė į malonius prisiminimus. — Galiausiai aš iš tiesų nužudžiau savo pamotę puikiomis savo pačios pasigamintomis letenomis.

— Tu nužudei savo pamotę? — Apyaušris net pasišiaušė iš pasitenkinimo.

Jis pats niekada neturėjo tėvų, todėl nė nenutuokė, ką reiškia šeimos meilė, ir pasakojimas apie nedorėlę pamotę kaip reikiant įkaitino jo skilvį. Paskui laplandinė pelėda nudelbė žvilgsnį sau į kojas demonstruodama, Soreno akimis, apgailėtiną parodomąjį drovumą, nes kuo jau kuo, o drovumu šis paukštis tikrai nepasižymėjo.

— Nenoriu, kad laikytum mane ūmaus būdo paukščiu.

— Cha! — nusijuokė kitos trys pelėdos.

— Tikrai toks nesu! — atkakliai pakartojo Apyaušris ir mirksėdamas pažvelgė į draugus.

Bičiuliai aiškiai matė, jog dičkis tiesiog netilpo savo kailyje. — O kaip tu tai padarei? Staigiai perrėžei gerklę? Kaip? Stojot į dvikovą? Užkapojai snapu?

— Nesvarbu kaip, — pertraukė Sorenas. — Svarbiau — kodėl? Suprantu, ji buvo bloga, bet ar tikrai dėl to reikėjo žudyti?

— Ji išdavė mano tėvą. Paaiškėjo, kad ji buvo kitos genties šniukšžvalgė ir nuo pat pradžių planavo su juo susituokti, vos atsikračiusi mano mamos.

— Iš kur visa tai sužinojai? — paklausė Knisčius.

— Turėjau savų šaltinių. Dirbdama pas kalvį atsiskyrėlį nugirsti daugybę dalykų. Beje, į kalvę užsuka įvairaus plauko tipų.

Knisčius įdėmiai pažvelgė į apdulkėjusią baltąją pelėdą.

— Ar su šiuo reikalu kaip nors susijusi Oktavija? Arba gal...

Kalvė neleido jam baigti.

Ji pernelyg staigiai nutraukė Knisčių, — pastebėjo Sorenas.

Ūmai Sidabrašydžio atsiskyrėlė tapo labai nekalbi. Ji elgėsi nepaprastai svetingai, siūlė jiems gardžiausius pelėnų kąsnelius ir patogiai įkurdino dienos miegui.

Sorenui rūpėjo pateikti jai dar vieną klausimą, bet kažkodėl susiturėjo nepaklausęs. Jis svarstė, ar Metalinis Snapas, Sidabrašydžio kalvės atsiskyrėlės manymu, kaip nors susijęs su Ezilribo dingimu. Ši mintis nedavė liepsnotajam ramybės ištisą dieną ir galų gale, prieš pat pirmąsias sutemas pastebėjęs baltąją pelėdą jau pakirdusią, nusprendė imti ir paklausti.

Jis nuplasnojo prie kalvės, kuri iš nišos ištraukusi kelis angliukus taisėsi įkurti žaizdro ugnį.

— Žinau, atėjai paklausti, — ištarė baltoji pelėda. Sorenas klaptelėjo akimis. — Nori išsiaiškinti, ar Metalinis Snapas prikišo nagus prie Ezilribo.

— Taip. Iš kur sužinojai?

— Nesvarbu, — atšovė ji. — Nors tiksliai atsakyti negaliu, bet Ezilribas... kaip čia tau paaiškinus? Ezilribo praeitis labai spalvinga. Jis — legenda. Jis turi priešų.

— Priešų?

Ši naujiena Sorenui pasirodė nelabai tikėtina. Ezilribas niekada nesikišdavo į kovas. Visi didžiojo medžio gyventojai apie tai žinojo. Gal jis ir būdavo stačiokas, bet labiau už viską nemėgo smurto. Kaip tokia pelėda gali įsigyti priešų? Jis netgi mūšio letenų neturėjo. Vienąsyk net užsiminė neapkenčiąs tokių dalykų. Jo manymu, pelėdų karalystės darėsi pernelyg priklausomos nuo ginklų.

— Duokite jiems knygų, pavaišinkite čiokokos pyragėliais, išmokykite gaminti maistą, perduokite Ūbalo žinias, — pasakė jis pelėdų parlamente, — ir kiekviena vaidinga pelėda pereis mūsų pusėn.

Ezilribas — kovotojas! Gryniausia nesąmonė.

— Dar vienas, paskutinis klausimas, — ištarė Sorenas.

— Klausau.

— Kodėl toji pelėda vadinama Metaliniu Snapu?

— Mūšio metu jis neteko pusės veido. Atsiskyrėlis kalvis pagamino jam kaukę ir naują snapą.

Sorenas pajuto sukylantį šleikštulį.

Vienuoliktas skyrius

Titnago blizginimas

— Man tiesiog skilvyje netelpa žinia, kad Oktavija gimė ne akla, — prisipažino Gilfė.

— O man — kalbos apie priešus, — pratarė Knisčius. — Neįtikėtina, ką kalvė atsiskyrėlė pasakė Sorenui apie Ezilribą: neva jis turįs priešų ir Metalinis Snapas galįs būti susijęs su jo dingimu.

— Taigi, — pritarė Sorenas, — mane ši naujiena irgi pribloškė.

Ketveriukė sugrįžo į didįjį medį. Rodos, niekas jų nepasigedo. Susirinkę savo drevėje Gilfė, Apyaušris, Sorenas ir Knisčius perpasakojo Eglantinai viską, ką sužinojo iš Sidabrašydžio kalvės atsiskyrėlės. Pelėdos abejojo surinktų žinių nauda ir jautėsi sutrikusios. Ar jie bent kiek priartėjo prie Metalinio Snapo? Ar yra bent šiokia tokia galimybė pasinaudoti mėklių perspėjimu?

— Dar kartelį papasakok apie atsiskyrėlės kalvę! — jau gal ketvirtą kartą paprašė Eglantina.

Dėl nesuprantamos priežasties liepsnotąją pelėdžiukę pakerėjo tos vietos apibūdinimas. Taigi Sorenas vėl pradėjo aiškinti, kaip atrodė iš akmenų sukrautos sienos, kurios, baltosios pelėdos spėjimu, kadaise turbūt supo sodą.

— Ar ji dar ką nors pasakė?

Apyaušris atsiduso parodydamas, kaip jam įsipyko šis pašnekesys, tačiau Sorenas troško bent atsakymais į nesibaigiančius klausimus atsilyginti Eglantinai už tai, kad privertė ją sugrįžti ir pasilikti medyje.

— Ką tu turi omenyje?

— Ar ji sakė, kas ten dar galėjo būti, jeigu ne sodas?

— Na taip, prisiminiau, ji iš tikrųjų užsiminė, girdi, ten galėjęs būti aptvertas sodas, sudaręs dalį pilies.

— Pilis! — Eglantina tankiai sumirkčiojo.

— Na, žinai, vienas iš tų dalykų, kuriuos statydavo Kiti.

— Taip, aš žinau... — drebančiu balsu atsiliepė staiga labai susijaudinusi Eglantina.

— Kas yra, Eglantina? — paklausė brolis.

— Pati gerai nesuprantu. Tavo pasakojimas apie akmenis ir sienas man kažką priminė.

Staiga Sorenui dingtelėjo, jog tada, kai išgelbėtai Eglantinai vis dar buvo nepraėjęs šokas ir ji nepažino netgi jo, savo brolio, iš stingulio sesutę pažadino spalvotas žėručio gabalėlis. Tą nuolaužą atgabeno prekeivė šarka, vardu Šarė, kartais užsukanti į medį pasiūlyti kelionių metu surankiotų įvairiausių niekučių. Pakėlus žėrutį prieš mėnulį, plonytė, bemaž perregima akmens skeveldra sutvisko, ir Eglantina ūmai pradėjo drebėti klykdama: „Toji vieta! Toji vieta!“ Tada taip niekas ir nesuprato, apie kokią vietą ji kalbėjo, ir pats Sorenas iki šiol apie tai nesusimąstė. Anksčiau ši smulkmena jam neatrodė reikšminga. Juk sesuo galų gale jį atpažino ir netrukus vėl tapo senąja Eglantina. Bet dabar liepsnotasis susimąstė, kodėl pasakojimas apie sienas jai kažką priminė. Sorenas neturėjo nė menkiausio supratimo. Jis nusiuntė Gilfę atnešti baltosios čiokokos arbatos vildamasis, kad gėrimas padės Eglantinai nusiraminti ir užmigti. Brolis negalėjo žiūrėti į tokią susirūpinusią seserį.