Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Tačiau maža čiokokos arbatos gertuvėle naguose nešina Gilfė sugrįžo susirūpinusi ne ką mažiau.

— Mes demaskuoti!

— Ką? — riktelėjo Sorenas. — Ką čia kalbi?

— Aš niekam nieko nepasakiau, prisiekiu! — sukuždėjo nevilties apimta Eglantina.

— Aišku, nepasakei. Aš tavimi tikiu, Eglantina. Žinau, kad nieku gyvu neišduotum.

Eglantina net susigraudino iš palengvėjimo ir kartu sušildyta suvokimo, kad brolis ja pasitiki. Pelėdžiuke jautėsi esanti nieko verta, netinkama reikšmingiems darbams. Soreno pasitikėjimas jai reiškė neišpasakytai daug.

Tą akimirką į drevę įlėkė Raktažolė.

— Eglantina nepasakė, aš irgi nepasakiau.

— Otulisa! — sušnypštė Apyaušris.

— Ne, ne Otulisa. Pagurklė.

— Pagurklė?! — nustėro visi.

Pagurklė buvo urvinė pelėda, vadovaujanti ūbalologijos kuopai, kurią daugelis laikė pačia nuobodžiausia kuopa iš visų. Ūbalologijos mokslas gilinosi į fiziologinius bei gamtinius procesus, vykstančius didžiajame medyje, kuriame jie visi gyveno ir kuris palaikė jų gyvybes. Net ir nepriklausantieji ūbalologijos kuopai privalėjo lankyti šio dalyko pamokas.

— Po meškėnmėšliais! — plastelėjo plunksnomis ore Apyaušris, sukeldamas drevėje stiprų vėjo šuorą. — Pagurklė anądien man paskyrė titnago blizginimą už netinkamą elgesį klasėje. Buvau visai pamiršęs.

Apyaušris nuolat prisivirdavo košės per ūbalologijos užsiėmimus. Pavykdavo nesunkiai, nes būdavo baisiai nuobodu. Kiti bendramoksliai mėgaute mėgaudavosi Apyaušrio kvailystėmis, nes tik jos praskaidrindavo nuobodulį pamokų metu.

— Turėjau padėti jai užkasinėti kukulius tarpinę valandą.

Tarpine valanda pelėdos vadino laiką tarp paskutiniųjų saulės atšvaitų ir pirmųjų vakaro šešėlių.

— Ji pradėjo šniukštinėti ir pastebėjo, kad jūsų visų nėra, — pasakė Raktažolė.

— Ar jie žino, kur mes buvome? — paklausė Sorenas.

Gilfė gūžtelėjo pečiais.

— Nenutuokiu. Bet mes visi keturi privalome tuojau pat prisistatyti Boronui su Barana, — Gilfė patylėjo. — Parlamente.

— O, Pelėdų Pelėda! Prieš visus? — sudejavo Knisčius.

Didžiojo Ūbalo medžio valdantįjį organą, vadinamą parlamentu, sudarė vienuolika pelėdų. Jos spręsdavo, į kurią kuopą skirti naujas pelėdas po pagrindinio treniruočių ir apmokymų periodo. Jos numatydavo ir tikslią baltosios čiokokos uogų derliaus rinkimo datą. Parlamentas buvo atsakingas už visas diplomatines misijas, karą, o svarbiausia — už reikiamą paramą pelėdoms bei pelėdų grupėms. Parlamento nariai vadovaudavo daugybei didžiojo medžio ceremonijų bei švenčių ir spręsdavo ginčus. Be to, paskirdavo tinkamą „titnago blizginimą“, kaip šis buvo vadinamas, nes Ūbalo pelėdų kalboje neegzistavo žodis, apibrėžiantis „baudimą“ ar „bausmę“. Pelėdos čia niekada nebuvo mušamos, periamos, kandžiojamos, kalinamos, joms nebūdavo ribojamas maisto kiekis. Didžiojo medžio gyventojai netikėjo auklėjimu atimant privilegijas, pavyzdžiui, uždraudžiant lankyti pokylius, puotas, dalyvauti šventėse. Tačiau jie tikėjo titnago blizginimo nauda. Titnagas buvo pats vertingiausias iš visų Ūbalo pelėdų naudojamų įnagių. Titnagu jos įkurdavo ugnį. Žodis „titnagas“ per ilgus metus tapo didelės vertybės sinonimu. Posakis, girdi, kažkas esąs titnagiškas arba turi savyje titnago, būdavo vartojamas kalbant apie itin brangius dalykus. Taigi titnago blizgintojais buvo vadinami tie, kurie pamindavo tam tikras vertybes. Jeigu jau paniekinai vertingą dalyką, privalai atlyginti už padarytą žalą. Taip greta posakio „skolos grąžinimas“ atsirado ir „titnago blizginimas“. Titnago blizginimo reikšmė pelėdų kalboje buvo artimiausia žodžio „bausmė“ reikšmei. Apyaušrio atveju titnago blizginimas reiškė pagalbą ūbalologijos mokytojai Pagurklei užkasinėjant medžio šaknis maitinančius kukulius.

— Ar turime dabar pat traukti į parlamentą? — paklausė Sorenas.

— Dabar pat, — linktelėjo Gilfė. — Manau, vėluoti mums nederėtų.

— Įeikite! — nuaidėjo Borono ūbtelėjimas už žievinių parlamento drevės durų.

Ši drevė viena iš nedaugelio turėjo tikras duris, mat parlamente dažnai būdavo tvarkomi itin slapti reikalai. Nors Apyaušris, Sorenas, Gilfė ir Knisčius atrado vietą tarp susiraizgiusių šaknų, kur dėl keistų kamieno medienos savybių galėjai girdėti parlamente kalbančių pelėdų balsus. Kartais ketveriukė ten slapta klausydavosi. Jeigu apie tokį elgesį būtų kas nors sužinojęs, jiems būtų kliuvę labiau nei už šiandieninį prasižengimą. Nors Sorenas ir nemanė, jog jie iš tiesų padarė kažką blogo. Teisybė, jie pabėgo iš derliaus šventės, bet ar čia toks jau didelis nusikaltimas? Ko gero, būtų negerai, jei kas nors išsiaiškintų, kur jie lankėsi, tačiau titnago blizgintoju šiaip jau galėjo tapti tik Apyaušris, kuris užmiršo atlikti titnago blizginimo pareigą.

Ant puslankiu sulenktos balto beržo šakos tupėjo tik trys parlamento nariai: Boronas, jo gyvenimo draugė Barana ir Pagurklė. Sorenas lyg ir pajuto šiokį tokį palengvėjimą matydamas susirinkusią tik šią trijulę, o ne visą parlamentą. Beje, kadangi greta monarchų dalyvavo tik Pagurklė, galėjo reikšti, kad didžiausias nusižengimas ir buvo Apyaušrio užmirštas titnago blizginimas.

— Jaunuoliai, — pradėjo Barana. — Geroji ribė Pagurklė mums pranešė, kad Apyaušris neįvykdė paskirtos titnago blizginimo pareigos ir neatvyko užkasinėti kukulių, maitinančių mūsų didįjį medį. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad jūs visi keturi, tai yra, „visa komanda“, kaip esate vadinami, šventinę naktį išskridote iš medžio. Taigi ne tik Apyaušris praleido titnago blizginimą, bet ir jūs visi nedalyvavote baltosios čiokokos uogų perrinkimo ir rūšiavimo procedūroje, kuri paprastai vyksta po derliaus šventės linksmybių, jau nekalbant apie dar vėliau rengiamas apdovanojimų ceremonijas uoliausiems derliaus rinkėjams.

Rūšiavimas, perrinkinėjimas, apdovanojimai? Sorenas niekada apie tai negirdėjo. Jis vogčiomis dirstelėjo į Gilfę, kuri atrodė lygiai tokia pati suglumusi.

Tarsi perskaičiusi jų mintis, Barana tęsė:

— Taigi, jaunuoliai, yra dalykų, apie kuriuos jūs dar nė nežinote — įvairūs darbai ir Didžiojo Ūbalo medžio ceremonijos. Pavyzdžiui, Sorenai, per tą laiką, kol tavęs nebuvo, tavo sesuo ir kiti per Didįjį Nuopuolį išgelbėti jaunikliai, dar nepatyrę akmeninio pelėdų gyvenimo įvykio, dalyvavo Pirmosios Mėsos su Kaulais ceremonijoje.

Akmeniniu buvo laikomas jaunos pelėdos vystymuisi ypatingai reikšmingas įvykis. Mėsos su Kaulais ceremonija buvo viena iš svarbiausių ceremonijų, ženklinančių pelėdžiuko kelionę per gyvenimą nuo išsiritimo iki tol, kol jis tampa visiškai apsiplunksnavusiu skrajūnu ir savarankišku medžiotoju. Borono ir Baranos manymu, net tokiems pelėdžiukams kaip Eglantina, kurie jau seniai valgė mėsą su kaulais, tačiau kartu su tėvais neatliko šios ceremonijos, nes anksti tapo našlaičiais, labai svarbu patirti tokias akimirkas. „Geriau vėliau, negu niekada“, — mėgdavo sakyti Barana.

— Aš pražiopsojau Eglantinos Mėsą su Kaulais! — Sorenui iš skilvio veržėsi rauda. — Kodėl... kodėl... — jis užsikirto.

— Kodėl sesuo tau nepapasakojo? — paklausė Barana ir pati atsakė į savo klausimą: — O argi tėvai nesurengia staigmenos, kai sugrįžę namo su pirmuoju pelėnu arba staru snape ištaria: „Išsižiok! Ryk! Daugiau neberankiosime tau iš maisto kaulelių kaip kūdikėliui.“? Tad kodėl šis įvykis neturėtų būti staigmena?

Sorenas teįstengė tik sumirkčioti. Akis užpildė ašaros, didelė baltoji pelėda susiliejusi virto debesiu.