Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Puiku, linkiu visiems gero poilsio. Išskrisime, kai pradės temti, — apibendrino Sorenas.

Po pirmosios tamsos praslinkus trims valandoms jie vis dar nieko nematė. Po sąlyčio taško regioną skraidė jau porą valandų. Sorenas mintyse save drąsino. Juk jis buvo būrio vadas. Jei pelėdos pajus jį praradus ryžtą, bičiulių entuziazmas irgi ims slopti. Pralaimėti nevalia — tikslas pernelyg reikšmingas.

— Prašau leidimo atlikti pažemės stebėjimus, — kreipėsi viršum Soreno skrendantis Knisčius.

— O kam?

— Aš — pėdsekys, Sorenai. Esu pripratęs skristi pažeme ir ieškoti ant žemės iškritusių pelėdžiukų ar dar ko nors. Mes prisideriname prie įvairios aplinkos — ir prie dykumos smėlynų, ir prie nukritusių rudeninių lapų. Be to, aš sugebu skraidyti labai lėtai, triukšmingai, bet lėtai. Ir dar, — jis patylėjo. — Aš moku vaikščioti!

— Gerai, bet laukiu tavęs sugrįžtančio po ketvirčio valandos.

— Klausau, kapitone.

Kapitone! Norėjosi sušukti: Nevadink manęs kapitonu. Tik Ezilribą galima vadinti kapitonu.

Sorenas stebėjo žemyn neriantį Knisčių.

Priartėjęs prie žemės Knisčius pradėjo neskubėdamas žvalgytis aplink, pirmiausia ieškodamas kokio nors urvo arba išbarstytų angliukų, bylojančių apie netoliese veikiančią kalvę. Neaptikęs jokio urvo ėmė svarstyti, ar kalvis galėtų susikurti ugnį proskynoje. Galbūt. Be to, reikėjo neužmiršti fakto, jog šis kalvis — baltoji pelėda. Balta baltutėlė. Tokią naktį tikrai turi būti nesunku ją pastebėti. Švietė tiktai siaurutis mėnulio ragelis, taigi naktis buvo išties tamsi, puikiai išryškinanti baltus daiktus.

Ketvirtis valandos jau ėjo į pabaigą. Knisčius dar labiau susikaupė ir įniko dar intensyviau ieškoti. Žvalgėsi sukiodamas galvą, kaip buvo mokomas per pėdsekystės užsiėmimus, vikriai aplenkdamas krūmus, medžių kamienus, akmenis ir kitokias kliūtis. Pajusdavo jas dar neprisiartinęs. Tačiau priešakyje dunksantį didžiulį kauburį vis dėlto pražiopsojo. Nei į uolą, nei į krūmokšnį, nei į medžio kamieną nepanašus kupstas netikėtai atgijo.

— Žiūrėk, kur eini, mulki!

Knisčiaus skilvis sustingo.

— Po meškėnmėšliais! — vėl sukliko kauburys.

Knisčius atsitrenkė į minkštą daiktą, į orą pakilo suodžių debesis. Jis kūliais nusirito į šalį, bet tamsusis tumulas neatsiliko. Juodu kūliais nusirideno žemyn nuo neaukšto šlaito.

— O visagale Pelėdų Pelėda! Tu minkštagalvi puskvaiši! — išsiveržė užgauli tirada.

Knisčius dar niekada negirdėjo tokio keiksmų srauto. Riebiausi žodeliai čaižė naktį, užtvindė ausis. Bubąs šiam keikūnui nė iš tolo neprilygtų.

— Kad tave kur! Turėjau susiprasti — urvinė pelėda, veikiausiai turinti baisiai mažą urvelį smegenims laikyti. Kas nutiko? Gal tavo smegenys iškrito lauk?

— Baisiai atsiprašau, kad tave meškėnmėšliai, tu nelemtas šlapkakio gabale!

Knisčius išsitempė visu ūgiu, pats nustebintas savo nešvankios kalbos.

— Šlapkakio gabale?! Aš tave pritrėkšiu.

Keiksmažodžiai nepadeda, — akimoju sumetė Knisčius. Nieko nebus, jei stovės čia ir įžeidinės šitą juodą it suodžiai būtybę.

— Skelbiu paliaubas, — ištarė jis. Padaras stabtelėjo ir sustingo. — Kas tu per padaras? — paklausė nepažįstamojo.

— Paukštis, nelemtas pusgalvi.

— Paukštis?

— Pelėda. Baltoji, jei nori žinoti.

— Baltoji! — aiktelėjo Knisčius ir vos nesusijuokė balsu. — Tu pati juodžiausia baltoji pelėda iš visų mano matytų.

— O ko tu tikėjaisi? Aš — kalvė, kvaily!

Šie žodžiai nuskambėjo kaip muzika Knisčiaus ausims.

— Kalvė, — pakartojo jis baimingos pagarbos ir palengvėjimo kupinu balsu. — Sidabrašydžio kalvė atsiskyrėlė? — tyliai paklausė jis.

— O koks tavo reikalas? Įsigeidei mūšio letenų? Retai kalu jas urvinėms pelėdoms. Jūs prasti skrajūnai. Bereikalingas laiko švaistymas.

Knisčius nurijo pyktį ir nuleido įžeidimą negirdomis.

— Ne, ne, mums apie tave pasakojo Bubąs.

— Bubąs! — sušuko pelėda. — Tu iš Ūbalo? Ar tave čionai atsiuntė Bubąs?

— Ne visai.

— Ką tai reiškia? — primerktos baltosios pelėdos akys virto dviem siaurais plyšeliais.

— E-e... gal aš geriau pasikviesiu bičiulius, — išlemeno Knisčius ir nieko nelaukdamas pakilo į orą.

Dešimtas skyrius

Kalvės atsiskyrėlės pasakojimas

Nutūpęs ant žemės kartu su kitais trimis draugais Sorenas sumirksėjo. Knisčius nejuokavo teigdamas, girdi, ši baltoji pelėda esanti juodžiausia iš visų jo matytų.

— Tad kokie vėjai jus čionai atpūtė, jaunuoliai? Man atrodo, šis jūsų apsilankymas nesankcionuotas.

Gilfė vienintelė žinojo žodžio „sankcionuotas“ reikšmę, todėl atsakė:

— Ne, vizitas neoficialus. Tiesą sakant...

Juoda baltoji pelėda užbaigė nykštukinės mintį:

— Pasprukote vogčiomis, ar ne? Sumanėte paišdykauti, tiesa? Svajojate apie šlovę? Teisingai?

Sorenas iš pasipiktinimo pasišiaušė.

— Mes neišdykaujame. Mes vykdome svarbią misiją ir nesvajojame apie šlovę. Mes viliamės išsaugoti taiką, nes buvome perspėti.

— Perspėti dėl ko? — šiek tiek paniekinamai pasidomėjo kalvė.

Ši pelėda mane užraukia! Sorenas giliai atsikvėpė.

— Dėl Metalinio Snapo.

Juoda baltoji pelėda krūptelėjo, ir nuo jos plunksnų pakilo anglies dulkių kamuoliai.

— Kuriems galams jums prireikė susidėti su tuo bjaurybe? Šiose apylinkėse jis nesišlaisto. Ir turiu jums pasakyti, kad aš jam nieko neparduodu ir neparduosiu. Nieku gyvu! Nors atsisakyti jam gaminti irgi rizikinga.

— Ką apie jį žinai? — paklausė Gilfė.

— Labai nedaug. Aš vengiu jo ir jo gaujos. Jums siūlau elgtis taip pat.

— Gaujos? — pasitikslino Sorenas.

— Aha, gaujos. Nežinau, kiek jų ten.

— Ar jis priklauso Sent Lututei? — pasiteiravo Gilfė.

— Jei būtų tik tiek bėdos, — atsakė kalvė.

Po šios frazės Sorenas, Apyaušris, Gilfė ir Knisčius sustingo iš baimės. Lygiai tokius pačius paskutiniuosius žodžius prieš pat mirtį ištarė ruožuotoji pelėda Gilfei paklausus, ar ją sužeidę Sent Lututės kariai. Šioms keturioms pelėdoms siaubą kėlė mintis, kad egzistuoja kažkas, keliantis didesnę grėsmę už Sent Lututę. Taigi dabar ėmė aiškėti, kad frazė „jei būtų tik tiek bėdos“ susijusi su Metaliniu Snapu. Be to, pastarasis, ko gero, veikė ne vienas, jų buvo daug.

— Ar girdėjai apie ruožuotosios pelėdos iš Snapijos nužudymą?

— Šį bei tą nugirdau. Nekaišioju nosies į svetimus reikalus. Neturiu tokio įpročio.

Sorenas prisiminė, kaip Bubąs sakė, esą kalviai atsiskyrėliai niekada nepriklausą jokiai karalystei.

— Kur tavoji kalvė? — pasidomėjo Gilfė apsižvalgydama aplink.

— Ne čia.

Na ir nesukalbama pelėda, — pagalvojo Sorenas. — Tarsi būtų apskritai nepratusi šnekėti. Bet, Knisčiaus tvirtinimu, ji kaip pašėlusi keikiasi. Moka tokių žodelyčių, kurių jiems niekad neteko girdėti iš Bubo. Pelėda, keiksmais pranokstanti Bubą, — tikra retenybė. Beje, nors šis paukštis nedaug tepasakė, jo tonas Sorenui kažką priminė. Tik niekaip nesupaisė ką.

— Ar pasielgčiau labai įžūliai paklausdama, kur įrengta tavo kalvė? — neatlyžo Gilfė.

Šaunuolė, Gilf. Tai vienas mažo ūgio pranašumų. Niekas nesitiki iš tavęs įžūlumo ar agresyvaus elgesio.

— Tenai!

Atsiskyrėlė kryptelėjo galvą parodydama kažkur sau už peties.