Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Kadangi jos surūdijusios, veikiausiai nelabai ir naudojamos. Ko gero, neliestos ilgus metus, Sorenai.

— Gali būti, — silpnu balsu atsiliepė Sorenas.

Jis įdėmiau įsižiūrėjo į letenas. Šios pasirodė tarytum kažkuo pažįstamos. Lyg ir matytas išlinkimas, tiksliai atitinkantis riestus pelėdos nagus. Turėtų tobulai tikti, — pagalvojo Sorenas. Ūmai jį persmelkė mintis.

— Gilfe, — jis staigiai atsisuko į nykštukinę pelėdą, — šitas letenas nukalė Sidabrašydžio kalvė atsiskyrėlė.

— Ne, jaunuoliai, — abi pelėdos žaibiškai apsisuko aplink. Į kambarėlį įvinguriavo Oktavija. — Ne Sidabrašydžio kalvė, o meistras iš Tamsiųjų Paukščių salos, esančios Visžiemių jūroje. Jos pagamintos Lizui iš Kylio, poetui, kariui ir sagų rašytojui.

— Lizas iš Kylio, — sukuždėjo Sorenas.

Ištarti žodžiai aidu nuskambėjo ausyse. Raidės mintyse persirikiavo, ir pačioje skilvio gilumoje išryškėjo tikroji jų prasmė.

Sena akloji gyvatė, rodos, pajuto visa tai.

— Taigi, Sorenai, tu jau pradedi suprasti, tiesa?

— Ką? — nesupaisė Gilfė.

— Lizas iš Kylio, Gilfe. Pertvarkyk raides, ir išeis Ezil2.

2 Anglišką vardą „Lyze“ skaitant atvirkščiai, išeina „Ežy!“.

Tryliktas skyrius

Oktavija prabyla

— Teisingai, mielieji, žodelis „ribas“ pridėtas po to, kai atkeliavome čia, ir kitos pelėdos suprato į Didįjį Ūbalo medį atvykus garsųjį mokslininką bei karį, — ji patylėjo. — Jūs jį pažįstate Ezilribo vardu.

Tą akimirką vidun it paklaikęs įpuolė Knisčius.

— Aš šaukiau ir šaukiau mėgindamas jus perspėti. Visokiais būdais mėginau ją sulaikyti. Labai atsiprašau.

Oktavija pakreipė galvą urvinės pelėdos pusėn.

— Nesikrimsk. Aš jau senokai nujaučiau, kad Sorenas kažką sumanė. Nuo pat pirmosios derliaus šventės nakties. Anksčiau ar vėliau būčiau išsiaiškinusi.

Sorenas prisiminė, kaip Oktavija įšliaužė į galeriją pagelbėti nuo baltosios čiokokos uogų vyno sąmonės netekusiai madam Plonk. Visų kitų dėmesys nukrypo į pasirodžiusią kometą. Pasprukti pasiruošusiai ketveriukei kometa tapo puikia priedanga. Bet skriedamas iš didžiosios drevės Sorenas pajuto jį pervėrusį neregės gyvatės žvilgsnį. Nors ji gimė ne akla, buvo apdovanota ypatingomis galiomis.

— Oktavija, juk tu niekam nepasakysi, tiesa? — Soreno balse nuskambėjo bemaž maldaujamos gaidelės.

— Ne. Kokia iš to būtų nauda? Ezilribo taip vis tiek nesusigrąžintume.

— Ar manai, kad jo dingimas kažkaip susijęs su mokytojo praeitimi — su kažkuo, kas trokšta atkeršyti?

Oktavija susirangė ir ištempė galvą tiesiai link Soreno. Jis vėl pajuto, tarsi veriantis gyvatės žvilgsnis skaitytų giliausias jo mintis.

— Kas tau taip pasakė?

— Kalvė atsiskyrėlė.

— Iš Sidabrašydžio? — Oktavija šiek tiek kilstelėjo galvą. — Turėjau susiprasti. Ji gerokai skiriasi nuo sesers, ar ne?

Būtų buvę beprasmiška klausinėti šios gyvatės, iš kur viską sužino — ji tiesiog žinojo, ir tiek.

Tuomet kodėl ji nežino, kur yra Ezilribas? — paklausė savęs Sorenas.

Oktavija pasiėmė plunksninę dulkių šluostę ir pradėjo braukti dulkių sluoksnį nuo knygų stirtos, pūpsančios ant stalo šalia letenų. Gilfė nusičiaudėjo.

— Čia tik alergija, nieko tokio. Darbuokis, Oktavija.

— Aplinkui tokia betvarkė. Retai čia užsuku apsitvarkyti. Man pernelyg sunku, per daug prisiminimų.

— Žinoma, — tyliai pritarė Sorenas nujausdamas, jog Oktavijai norisi papasakoti šiuos prisiminimus, ir galbūt krutant, užsiimant elementariu dulkių šluostymu, dvišakis jos liežuvis atsiriš.

— Suprantate, jaunuoliai, — pradėjo Oktavija, palygindama popierių šūsnį ir nubraukdama dulkes nuo Ezilribo stalo, — mudu su Ezilribu pažįstami labai seniai, pažinojom vienas kitą dar tais laikais, kai jis vadinosi Lizo vardu, buvo bemaž legendinis kovotojas, dalyvavęs Ledinių Letenų kare.

Trys jaunos pelėdos net sulaikiusios kvapą pasirengė klausytis rubuilės senos gyvatės pasakojimo.

— Ledinių Letenų karas buvo ilgiausias karas per visą istoriją. Kai Lizas išsirito, karas tęsėsi jau antrą šimtmetį. Jis buvo auginamas, auklėjamas ir ruošiamas tapti kariu, kaip ir visi kiti pelėdžiukai, kilę iš Šėlstančių Vėtrų salos, esančios Visžiemių jūros Kylio įlankoje. Jo tėvas, motina, seneliai, proseneliai ir proproseneliai buvo puikūs kariai. Kiekvienas vadovavo oro artilerijos divizijai. Jie irgi buvo šito mokomi. Mokėjo kautis protu, ne tik nagais. Bet vos Lizui apsiplunksnavus ir išmokus skraidyti tapo aišku, kad šis triukšmingasis apuokėlis bus neeilinis. Talentu jis pranoko brolius ir seseris, dėl kurių lizde vėliau kilo rūpesčių. Netrukus Lizas tapo jauniausiu oro artilerijos divizijos vadu ir bemaž išsyk pradėjo uoliai treniruoti anglininkus.

Tikriausiai spėliojate, kada jo gyvenime atsiradau aš. Ką gi, Šėlstančių Vėtrų saloje, be abejo, buvo lizdų tvarkytojų aklažalčių. Jos buvo aklos. Tačiau ten gyveno ir kitos rūšies gyvatės, vadinamos kyliškosiomis, kurios nebuvo aklos. Jų kūnus dengė ne rausvi žvyneliai, o žalsvai melsvi, kaip mano. Aš esu kyliškoji gyvatė. Mes garsėjame darbštumu ir šmaikštumu, esame raumeningesnės už aklažaltes ir ypatingai lanksčios.

Oktavija trumpam nutilo.

— Čia visur ne riebalai, jei norite žinoti! — ji apsuko galvą ir čiūžtelėjo ja per savo kūną. — Čia daugybė raumenų. Šiaip ar taip, mes galime įsigauti į tokias vietas, kurios aklažaltėms neprieinamos, dėl savo raumenyno sugebame rausti skyles ne tik žemėje, bet ir medžiuose. Taip, taip, mūsų iltys efektyvumu nenusileidžia genio snapui.

Trys pelėdos sustingo pamačiusios gyvatei iš burnos išlendančias dvi ilgas iltis.

— Šiurpios, tiesa? — ji luktelėjo leisdama pelėdoms įsižiūrėti, o paskui pasakojo toliau: — Pirmasis panaudoti mus mūšyje sumanė Lizas. Mudu su Lizu buvome maždaug to paties amžiaus. Mano tėvai pažinojo jo tėvus, tačiau Šėlstančių Vėtrų pelėdos ir gyvatės nelabai bendraudavo tarpusavyje. Turite suprasti, kad Visžiemių jūroje bei jos pakrantėse gyvenantys padarai draugiškumu nepasižymi. Jie užsisklendę. Tokioje atšiaurioje aplinkoje... kaip čia tiksliau pasakius... lengvabūdiškumas neleistinas. Visgi jūsų nuolankiai tarnaitei atrodė kitaip.

Aš buvau problemiška gyvatė. Sunki jauniklė, o kai paaugau, pasidarė dar blogiau. Man patiko kvailioti, nuolat patekdavau į bėdą. Nuoširdžiai jums sakau, tomis dienomis buvau baisi padūkėlė. Atrodė, jog mūsų rūšį garsinęs darbštumas mane aplenkė. Pamenu, mama kartą nusiskundė, girdi, jei pati gerai nežinotų, jog esu jos vaikas, galėtų pamanyti, esą juodu su tėčiu auginantys burunduką. Burundukai — tai tokie kvaili, neįtikėtinai neatsakingi ir lengvabūdiški padarai. Sulaukusi paauglystės aš tiesiog variau tėvus iš proto. Maždaug tuo metu Lizas pasiūlė pradėti ruošti gyvates mūšiams. Vieną gražią saulėtą dieną, kai Lizas skrido viršum stačios uolos, kur mano tėvai buvo įsirengę lizdą, aš tingiai kaitinausi prieš saulutę klausydamasi mamos priekaištų. Lizas iš viršaus nugirdo jos žodžius. Tada kaip tik jau buvo sumanęs sukurti slaptąjį kyliškųjų gyvačių būrį. Jis nusileido ir kreipėsi į mano mamą: „Ponia, atiduokite ją man ir ji daugiau netinginiaus nė vienos dienos. Aš ją paversiu profesionalia kovotoja.“

Mane ši mintis kaip reikiant išgąsdino, tačiau man nespėjus supaisyti, kas vyksta, motina su tėvu pritariamai linktelėjo, ir aš Lizo naguose nuskriejau į mokomąją stovyklą. Vienintelė paguoda, kad sutikau ten keletą patrauklių vyriškos lyties kyliškųjų gyvačių. Deja, po ištisos treniruočių dienos tepajėgdavau tik kristi miegoti.