Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Tik vietoje kvėšinimo mėnuliu jie patirdavo slopinimą akmeniu, — tęsė Gilfė. — Man atrodo, esu apie tai girdėjusi. Kuniro dykumoje driekiasi keli gilūs uždari kanjonai, sudarantys painų labirintą. Pasiklydus juose akmenys gali paveikti smegenis. Jei pelėda sugrįždavo iš ten, ji imdavo keistokai elgtis, nes jai būdavo pasimaišęs protas.

Tačiau Gilfė skilviu nujautė dar kai ką, nors to ir nepasakė. Ji buvo beveik įsitikinusi, kad kaulai kriptose priklausė ne pelėdoms, o Kitiems. Ši mintis atrodė pernelyg šiurpi ir pasibjaurėtina, per daug bauginanti, kad ištartų ją garsiai.

Soreno akys nukrypo į Eglantinos sparną, Didžiojo Nuopuolio metu patyrusį sunkiausią sužalojimą. Plunksnos ataugo, tačiau tik vietomis. Jame užvirė pyktis niekšui.

— Neįtikėtina, kaip tasai nenaudėlis Metalinis Snapas tave nuskriaudė, Eglantina. Aš trokštu jį nudėti. Nieko stebėtino, kad mamos ir tėčio mėklės mane perspėjo.

— Bet tu nesupranti, Sorenai. Sparną man sužalojo ne Tyto pelėdos iš pilies. Teisybė, jie padarė daug blogo. Mano skilvin sugrįžta visi išgyvenimai. Visgi sužeidė mane kitos pelėdos, tos, kurios užpuolė pilį ir pagrobė mus. Štai tada mes ir buvome sužaloti. Mumis nešini pagrobėjai jau buvo bepasprunką, tačiau pilies pelėdos — Vyriausiasis Tyto ir Grynakraujai — leidosi jų vytis. Jie bandė mus atsiimti, įvyko įnirtingos kautynės, tada aš ir nukritau. Šitaip nukrito daugelis pelėdžiukų, mat pasirodė dar kažkas ir išgąsdino juos visus. Aš nustebau, kad pasiekusi žemę likau gyva. Paskui ėmiau nerimauti, kad vėl būsiu sučiupta. Todėl nušliaužiau po krūmu, kur mane ir surado Knisčius su Apyaušriu.

— Ar pagrobėjos irgi buvo liepsnotosios pelėdos? — pasidomėjo Gilfė.

— Tikrai ne. Buvo visokių. Įsiminiau vieną susitaršiusią didžiąją raguotąją apuokę, turinčią ant sparno didelį pliką lopą ir dėl to keistai skraidančią.

— Skenča! — abu kartu šūktelėjo Sorenas su Gilfe.

Beribiu žiaurumu pasižyminčios Skenčos, Sent Lututės pelėdų našlaičių akademijos Abla generolės, sparną kaip tik bjaurojo toks lopas.

— Vadinasi, užpuolikai buvo iš Sent Lututės! — pridūrė Sorenas.

Eglantinos prisiminimai galutinai sugrįžo, ir pelėdžiuke negalėjo liautis kalbėjusi. Vis dėlto sesers besiklausančio Soreno galvoje ėmė suktis įkyri mintis. Ar jie bent kiek priartėjo prie Ezilribo? Ar Eglantinai pavyktų prisiminti, kur stovi pilis, kurioje vyksta keisti ir baisūs ritualai, šlovinantys grynakraujes liepsnotąsias pelėdas? Ar Ezilribas tenai? Gal jis tiesiog pasiklydo? Galbūt jis nuslopintas akmeniu? O gal mokytojas žuvo?

Penkioliktas skyrius

Kuopų kuopa

Sunkumai neretai padeda suartėti, atrasti dvasinę bendrystę. Kaip tik taip ir nutiko drevėje Sorenui bei kitiems bičiuliams — Gilfei, Apyaušriui, Knisčiui ir Eglantinai. Liepsnotosios pelėdžiukės pasakojimas savotiškai pakerėjo drevės gyventojus. Galų gale Knisčius paklausė:

— Eglantina, ar tu prisimeni, kokia žemė juosė pilį? Ar aplinka priminė Sidabrašydį ar Snapiją?

— Aš niekada nesilankiau Snapijoje. Paaiškink, ką nori sužinoti, Knisčiau.

— Ar aplinkui augo medžiai, ar tik skurdūs žemaūgiai krūmokšniai? Ar dirvožemis buvo kietas, susigulėjęs, be augmenijos? O gal smėlėtas kaip dykumoje?

— Mano galva, nei vienoks, nei kitoks. Tiksliai neprisimenu, nes jie mūsų neišleisdavo ir drausdavo aukštai pakilti. Bet kartais pavykdavo dirstelėti laukan pro apgriuvusias sienas. Man atrodo, ten augo žolė. Jie kartais kalbėdavo apie pievą. Dideli medžiai tenai, ko gero, neaugo. Turbūt nebuvo ir lapuočių. Pamenu, kai vos išsiritusi tupėdavau gimtojoje kėnio drevėje, girdėdavau vėjo šnaresį gretimų medžių lapijoje. Prisimeni, Sorenai? Ne, ten mes girdėjome vėją švilpiant tik aplink akmeninius pilies kampus.

— Čia jau šis tas, — susimąstęs tarstelėjo Knisčius.

— Kaip suprasti? — paklausė Gilfė.

— Aš tiesiog mąstau, ir viskas.

Uokse įsivyravo įtempta tyla. Sorenas irgi susimąstė. Suprantama, Knisčių domina dirva. Jis pažįsta žemės paviršių, žino, kur kokie augalai auga, skiria dirvožemių rūšis. Jis tapo vienu iš geriausių pėdsekių. Apsižvalgęs aplinkui liepsnotasis suvokė, jog šioje drevėje susirinko patys geriausieji visų kuopų nariai.

— Eglantina, — kreipėsi jis, — ar prisimeni, kiek laiko skridai, kol buvai numesta?

— Man atrodo, ne itin ilgai.

Vėl stojo šiokia tokia pauzė.

— Kaip manai, Eglantina, ar tau kaip nors pavyktų nuvesti mus prie tos pilies? Suprantate, nuo Ezilribo dingimo praėjo jau daugiau nei du mėnesiai. Begalė paieškos būrių grįžo nieko nepešę. Boronas pamanė, kad ir mes jo ieškojome, kai buvome išsprukę į Sidabrašydį. Netiesiogiai, bet iš tikrųjų mes skridome norėdami daugiau sužinoti apie Metalinį Snapą. Tad kodėl mums dabar nepamėginus surasti Ezilribą? Tarp mūsų šnekant... — Sorenas nutilęs apsižvalgė aplink. — Drauge galėtume sudaryti šaunią kuopą.

— Apie ką čia kalbi, Sorenai? — nesuprato Gilfė.

— Gilfe, tu esi geriausia navigatorė iš visų Striks Strumos mokinių. Girdėjau ją šitaip sakant Baranai. Knisčiau, tau neprilygsta nė vienas pėdsekys, o tu, Apyaušri, sugebi kautis, — Soreno balsas nuslopo, — jei prireikia.

Apyaušris net pasišiaušė iš dėkingumo.

— Nejaugi nesuprantate? — tęsė Sorenas. — Mes turime galimybę susiburti į neprilygstamą kuopą, geriausią iš geriausių.

— Išsiaiškinkime iki galo, — pareikalavo Gilfė ir prisiartinusi prie Soreno atsistojo tiesiai jam po snapu. — Ar tu siūlai mums patiems imtis Ezilribo paieškos? Be mokytojų ir be suaugusių pelėdų?

— Būtent tai jis ir siūlo, Gilfe, — sududeno Apyaušris. — Dėl Pelėdų Pelėdos meilės, juk ir į Sidabrašydį nuskridome patys vieni. Susiradome atsiskyrėlę. Ji pirmoji suteikė mums konkrečių duomenų apie Metalinį Snapą, — Apyaušris nutilęs pagarbiai linktelėjo Sorenui. — Aišku, nekalbant apie tavo mamos ir tėčio mėklių užuominas.

— Na, tada... — Gilfės balsas virto šnabždesiu.

Sorenas susijaudino. Jeigu mažoji bičiulė jo nepalaikys, tiesiog negalės imtis šio sumanymo.

— ...tada, Sorenai, tu privalai tapti mūsų vadu.

Visos pelėdos drevėje pritariamai linktelėjo galvas.

Apstulbęs Sorenas nė nežinojo, ką pasakyti. Galiausiai prabilo.

— Aš sugalvojau šį planą, tas tiesa. Tačiau planas nieko nevertas be kiekvieno iš jūsų. Jūsų tikėjimas manimi suvirpino mano skilvį. Aš iš visų jėgų pasistengsiu jūsų nenuvilti.

— Sorenai! — į drevę staiga įskrido Otulisa. — Aš irgi noriu skristi kartu.

Pasirodo, įkyruolė dėmėtoji pelėda tupėjo ant šakos šalia drevės. Geltonose Otulisos akyse susitvenkė ašaros.

— Ezilribas paskatino mane tikėti savimi, o ne tik savo... savo... — pirmą kartą gyvenime Otulisa pristigo žodžių. — Juk žinote, kokia buvau prieš prisijungdama prie kuopos. Ezilribas privertė mane patikėti, jog galiu šį tą nuveikti vien todėl, kad esu tokia, kokia esu, o ne dėl to, kad aš — dėmėtoji pelėda. Man labai nepatiko visi tie dalykai, apie kuriuos šnekėjotės šiek tiek anksčiau.

— Kokie dalykai? — paklausė Sorenas.

— Paistalai apie grynumą, neva viena rūšis esanti grynesnio kraujo, geresnė už kitą. Pats seniausias pelėdų būrys, iš kurių kilome mes visi — ir liepsnotosios pelėdos, ir baltosios, ir dėmėtosios, ir visos kitos — tos pirmosios pelėdos buvo vadinamos Pelėdų Pelėdomis. Kiekviena pelėda garbina Pelėdų Pelėdos dvasią. Man visa tai papasakojo mama. Ir tai tiesa. Nes iš to senojo būrio kilo ypatingi paukščiai. Mes, pelėdos, savo unikalumą, sugebėjimą tyliai skraidyti, matyti tamsoje ir apsukti galvą beveik aplink paveldėjome iš senųjų protėvių. Iš navigacijos pamokų jau žinote, kad visais metų laikais šviečiantį didžiausią žvaigždyną mes vadiname Didžiosios Pelėdos žvaigždynu. Tačiau pelėdoms, apie kurias kalbėjo Eglantina, viso šito pasirodė negana. Jos panoro sunaikinti visas kitas.