Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Galbūt jums sunku patikėti, tačiau aš tapau puikia slaptojo būrio kovotoja. Atvirai sakant, čia didžiulis Lizo nuopelnas, jis mane išugdė. Šita pelėda sugeba įkvėpti kitus.

Sorenas pajuto dilgtelėjimą skilvyje. Gryna teisybė, — pagalvojo liepsnotasis prisiminęs, kaip su Ezilribu skrisdavo per miško gaisrus, audras ir galingas vėtras.

— Netrukus po to, kai aš pradėjau treniruotis, Lizas susirado bičiulę. Tam tikra prasme tada ir prasidėjo jo nesutarimai su broliu. Jo brolis, iš pažiūros rami, švelni pelėda, vardu Ifgaras, įsižiūrėjo Lizo draugę, tačiau šiai tasai nepatiko. Ledinių Letenų karas vis labiau įsismarkavo. Kylio sąjungininkų kariuomenę, sudarytą iš Kylio įlankos salų bei pakrantės pajėgų, sutriuškino Ledinių Nagų sąjungininkai iš rytų pakraščio. Ledinių Nagų kraštą tuomet valdė žiaurus karalius — sena baltoji pelėda, geidusį įsiviešpatauti visose Šiaurinėse karalystėse. Maždaug tuo metu aš buvau paaukštinta ir perkelta į elitinį slaptųjų pajėgų dalinį, vadinamą „Pelėdų Pelėdos vikruoliais“. Šis dalinys priklausė Lizo divizijai. Aš tapau jam tiesiogiai Lizas su savo drauge Lile mūšio metu sudarydavo nenugalimą porą. Jiems, rodos, nė nereikėdavo kalbėtis. Jų skilviai taip harmoningai derėjo, kad juodu akimoju perprasdavo vienas kito mintis. Kartu jie abu virsdavo nenugalima komanda. Veiksmų darna ir tikslumu jiems niekas neprilygo. Priešams jie buvo tarsi prakeiksmas. Visi žinojo, kad karą įmanoma laimėti tik Lizo ir Lilės dėka.

— Tad kas nutiko? — paklausė Knisčius. — Ar karas buvo laimėtas?

Oktavija giliai atsiduso ir nuleido šluostę.

— Ne, Ifgaras tapo išdaviku, išdavė juodu, išdavė savo brolį, savo šeimą, visą Kylio sąjungą. Jį taip graužė pavydas, jog perėjo į priešų pusę ir prisiekė išardysiąs narsiąją porą. Vienintelė išdaviko sąlyga buvo, kad Lilė atitektų jam ir taptų jo pačia.

— O, ne! — vienu balsu šūktelėjo visos trys pelėdos.

— Aš atskleidžiau jo planą, bet buvo per vėlu. Jie jau buvo pakilę ir skubėjo užpulti žvalgybinį pulką Ilčių įlankoje. Aš paprastai skraidydavau su didele ruožuotąja pelėda — ypatingai greitu, tyliai skraidančiu paukščiu. Bet mano porininko nebuvo šalia. Vietoje jo gavau dėmėtąją pelėdą, kuri, deja, nebuvo tokia greita. Atskridusi išvydau Ifgarą, vadovaujantį iš pasalų atakuojantiems priešams. Viskas klostėsi pagal šlykštų jo planą, išskyrus vieną dalyką— Lilė buvo mirtinai sužeista. Ifgaras tiesiog sužvėrėjo, o Lizas... Lizą ištiko stingis.

— Stingis?! — nustėro Sorenas.

Kai iš begalinės baimės, skilvį stingdančio siaubo paukštį ištikdavo stingis, jo sparnai susiglausdavo ir vargšelis krisdavo žemėn.

— Laimė, tuo momentu netoliese skraidė baltagalvis erelis, kuris nėrė žemyn ir sučiupo Lizą palei pat vandenį. Tačiau erelis sugriebė jį už kojos ir stipriai sužeidė pirštą. Visgi jei Lizas būtų įkritęs į jūrą, baigtis būtų buvusi dar liūdnesnė. Jis būtų nuskendęs. Pelėdos — niekam tikusios plaukikės. Sužalotas pirštas niekaip negijo. Lizas nuolat kentė skausmą. Taigi galų gale pirštą nusikando.

— Nukando sau pirštą? — išgąstingai paklausė Sorenas.

— Iš pradžių kaip reikiant skaudėjo, bet paskui pasijuto daug geriau.

Pasakotoja nutilo.

Knisčius jautė, kad gyvatė dar ne viską pasakė. Jis žengė į priekį.

— Ar nutiko dar kas nors?

— Taigi, mūšio metu — Ledinių Nagų mūšio, kaip jis vėliau buvo pavadintas — aš netekau akių. Be galo nerimaudama dėl stingio ištikto Lizo nepastebėjau iš priešvėjinės pusės besiartinančios nuožmios laplandinės pelėdos. Išsitempusi visu ilgiu kaip pašėlusi šaukiau ant Lizo stengdamasi išsklaidyti stingio kerus. Laplandinė prašvilpė pro šalį ir per dvi sekundes išplėšė man akis.

Šitaip baigėsi mano karinė karjera. Baigėsi ir Lizo. Daugiau jis niekada neužsimovė mūšio letenų, — gyvatė padarė pauzę. — Bent jau ne kovai, — ji linktelėjo ant sienos kybančių letenų pusėn. — Šią surūdijusią porą jis dėvėjo lemtingojo mūšio metu. Įkalbėjau Lizą jas pasiimti, kad nepatektų į priešo nagus.

— Ir kaip jūs pasielgėte?

— Mudu su Lizu nuoširdžiai susibičiuliavome. Jis pareiškė daugiau nebekariausiąs ir nusprendė persikelti į mažą salelę Rūsčiojoje jūroje, toli nuo Ledinių Letenų karo zonos. Saloje gyveno vien tik mokslui pasišventusi Pelėdų Pelėdos brolija. Jie turėjo didelę biblioteką. Štai ten mes ir apsistojome gana ilgam. Niekas nieko neklausinėjo. Lizas vis skaitė, skaitė ir skaitė. Tada ėmė rašyti Ledinių Letenų karo istoriją, kurią jau matėte. Be to, saloje jis pradėjo reikšmingą orų studiją. Ten aš išmokau dirbti lizdo tvarkytoja ir rūpinausi jo bei daugelio kitų brolių drevėmis.

— O kada sutikote madam Plonk seserį? — paklausė Gilfė.

— Ak, likus apytikriai metams iki didžiosios tragedijos ji, apimta nevilties dėl pamotės elgesio, išskrido iš savo šeimos drevės. Jos gyvenimas ten buvo apgailėtinas. Muzika nebuvo jos pašaukimas. Toji pelėda sužadino Lizo ir Lilės simpatiją. Manau, juodu žavėjo jos ištvermė, be to, ji pasirodė esanti nepaprastai naginga. Taigi Lizas rekomendavo ją Tamsiųjų Paukščių salos kalviui atsiskyrėliui.

— Kada nusprendėte keliauti į didįjį medį?

— Ši mintis kilo vienam broliui. Jis pastebėjo, kad Lizas sukaupė labai daug žinių, kurių būtų apmaudu nepanaudoti. Saloje daugiau nebuvo jaunų pelėdų, o Lizas, jo manymu, buvo mokytojas iš prigimties. Taigi tasai brolis patarė jam keliauti į Didįjį Ūbalo medį, nes ten visuomet gausu jaunimo, kurį reikia mokyti. Lizas sutiko, tačiau pareiškė niekada nemokysiąs pelėdos kautis ir nepaliesiąs mūšio letenų. Taip mudu atsidūrėme čia. Aš irgi daviau taikos priesaiką, — keletą ilgų sekundžių Oktavija tylėjo. — Bet žinote, man rodos, atėjo metas priesaiką sulaužyti. Aš padarysiu viską, kad tik išgelbėčiau savo mylimą šeimininką.

Keturioliktas skyrius

Eglantinos sapnas

Oktavijai baigus šį nepaprastą pasakojimą įsiviešpatavo tyla. Daug ką reikėjo apmąstyti. Sorenas, Knisčius ir Gilfė patraukė atgal į savo drevę. Jau buvo gerokai po pirmosios šviesos. Apsimiegoję Apyaušris ir Eglantina ruošėsi eiti į vakaro užsiėmimus.

— Kur jūs buvote? — įtariai paklausė Apyaušris.

— Dabar nėra kada aiškinti, — atsakė Gilfė.

— Viską papasakosime vėliau, — pratarė Sorenas ir atsisukęs pažvelgė į Eglantiną. Ši atrodė susigūžusi, paprastai žvilgančios akys apniuko. — Ar gerai jautiesi, Eglantina? — paklausė jis.

— Nekaip miegojau. Turbūt dėl blogo sapno, bet aiškiai jo neprisimenu.

Penkios pelėdos patraukė į skirtingas pamokas. Visiems reikėdavo lankyti visus užsiėmimus, nors ir nepriklausydavo vienai ar kitai kuopai. Šįvakar visi buvo baisiai išsiblaškę. Per navigacijos pamoką Sorenas vos neįsirėžė į Raktažolę.

— Sorenai, būk dėmesingesnis! — suūbavo Striks Struma. — Turbūt per daug audringai atšventei derliaus šventę, — taip tarusi ji sutarškino snapu.

Pamokoms pasibaigus, prieš aušrą Sorenas, Gilfė, Knisčius, Apyaušris, Raktažolė ir Eglantina susirinko prie ponios Pi stalelio Valgyklos drevėje.

— Aš dar šiek tiek išsitempsiu, — pasisiūlė ponia Pi, — jei norite pasikviesti kelis bičiulius.

— Ne, ačiū, nereikia, ponia Plithiver, mums smagu ir šešiese.

Bet iš tikrųjų jiems nebuvo smagu. Gilfė, Sorenas ir Knisčius sėdėjo nepaprastai tylūs. Eglantina atrodė susirūpinusi; Apyaušris ir Raktažolė nujautė praleidę kažin ką svarbaus. Sorenas pagalvojo, kad gal ir derėjo pasikviesti prie stalo dar keletą pelėdų, netgi Otulisą. Neužsičiaupianti čiauškale bent jau būtų išsklaidžiusi slogią tylą. Priešryčiai, kaip kad pelėdos vadindavo rytinį užkandžiavimą, buvo išties gardūs. Garavo Ūbalo riešutų košė, apipilta naujojo derliaus baltosios čiokokos sirupu, keptos pelės ir vikšrai, panardinti į saldžias sultis, išspaustas iš prisirpusių uogų. Deja, bičiuliai nesijautė alkani. Tiesą sakant, jie troško eiti gulti vos pasirodžius horizonte pirmiesiems spinduliams. Deja, pirmiausia dar turėjo traukti užkasinėti kukulių kartu su Pagurkle. Laukė dar viena diena, ir titnago blizginimas baigsis. Ne taip jau ir daug liko.