Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Taigi būrys nuplasnojo Ambalos ir Liepsnotųjų karalystės ribos link. Sorenas paprašė Otulisos nulėkti į žvalgybą. Ši netrukus sugrįžo ir pranešė mačiusi pievą.

— Skristi reikia pavėjui, vakarų pusėn; tačiau šiek tiek labiau į šiaurės vakarus pastebėjau miško gaisrą. Mano vertinimu, per du laipsnius nuo antrosios viršutinės Pelėdų Pelėdos žvaigždės. Nemanau, kad mums reikėtų jaudintis, nes vėjas pučia šia kryptimi.

— Puikiai padirbėjai, Otulisa, — pagyrė Sorenas.

Gana greitai auštančio ryto migloje iškilo pilies griuvėsiai. Sveikas dunksojo vienui vienas bokštas. Visi kiti styrojo aptrupėję, ne ką aukštesni už sienas. Viršum ramybės apgaubtos pievos pleveno migla.

— Verčiau nutūpkime aname nedideliame medžių guote, — nusprendė Sorenas. — Įtariu, kad netoliese gali sukiotis varnos.

Į alksnį sutūpusioms pelėdoms atsivėrė puikus pilies vaizdas. Matyt, kadaise ji buvo labai graži, — pagalvojo Sorenas. Net ir dabar, kai liko tik griuvėsiai, tebestovinčioje rytinėje sienoje mirguliavo du vitražiniai langai. Ant apsamanojusių sienų raizgėsi gebenės.

— Pilis atrodo kitokia, — po kelių minučių pratarė Eglantina.

— Kas pasikeitė? — paklausė Sorenas.

— Čia labai tylu.

— Bet juk jau beveik šviesus rytas. Jie visi tikriausiai miega.

— Žinau, bet ryto šviesoje paprastai keičiasi sargyba. Todėl aš ir sakiau, kad turime patekti čionai prieš aušrą, brėškio metu. Iš bokšto nematyti rytinės pusės, o brėškio metu keičiasi sargyba, taigi mums pavojus negrėstų. Tačiau aš būčiau pastebėjusi sargybos pasikeitimą, nes senasis sargybinis prieš pasitraukdamas paprastai apskrisdavo ratą aplink bokštą.

— Nemačiau jokių ratus sukančių pelėdų, — pasakė Apyaušris.

— Be to, medžiotojai patraukdavo į pievą pasigaudyti pelėnų. Šis laikas iškart po brėškio palankus jų medžioklei, — pridūrė Eglantina.

Būrelis dar gerokai palaukė. Galiausiai Eglantina atsiduso.

— Labai keista. Čia pernelyg tylu. Pažvelkite — matote, elnias prisiartino prie pat sienos. Jei pelėdos čia tebegyventų, šitaip nebūtų... Bet aš nenoriu suklysti. Būtų blogai, jei nuskristume tenai, ir jie mus užpultų.

Sorenas galvojo tą patį. Liepsnotajam kilo mintis.

— Gilfe, kaip manai, ar galėtum praskristi per pievą tarp žolių neįsipainiodama ir apsižvalgyti iš arčiau?

Nykštukinė pelėda pasipiktinusi dėbtelėjo į bičiulį.

— Žinoma. Kad ir kaip tave gerbiu, bet paklausyk, Sorenai, gal palyginus su kai kuriais kitais aš skraidau triukšmingai, tačiau per šitą žolę galiu praslysti taip pat sklandžiai kaip lizdo tvarkytoja arfos stygomis.

Žvirblinės ir nykštukinės pelėdos, nors ir mažutės, laikomos triukšmingomis skrajūnėmis, nes jos neturi minkštų plunksnų pakraščių ataugėlių, slopinančių orą skrodžiančių sparnų sukeliamą garsą.

— Puiku. Aš niekada ir neabejojau tavo sugebėjimais. Tad kodėl tau tenai nenuskridus ir neapsidairius? Tik būk atsargi. Jei tik pastebėsi menkiausius pavojaus požymius, iškart sugrįžk atgal.

Gilfė pakilo bičiuliams nė nespėjus palinkėti sėkmės.

— Didžioji Pelėdų Pelėda, — atsiduso Otulisa. — Žiūrėkit, kaip ji skrenda. Galbūt ji skraido triukšmingai, tačiau pažvelkit, žolė beveik nejuda jai nardant tarp stiebų.

Nepraėjus nė ketvirčiui valandos Gilfė sugrįžo.

— Ten tuščia. Visiškai tuščia.

— Ar nepastebėjai jokių Ezilribo pėdsakų? — paklausė Sorenas.

— Tiek daug neįžiūrėjau.

— Ką gi, tokiu atveju geriau apsižvalgykime patys, — Sorenas minutėlę patylėjo įsižiūrėdamas į pilį. — Skriskime visi kartu, glaudžiu būriu, jei kartais pasirodytų varnos. Vos jas pamatę kaip įmanydami labiau susiglausime. Mes esame šešiese. Nemanau, kad jos ryžtųsi mus pulti.

Pelėdoms nusileidus vėsiame aukščiausios pilies griuvėsių sienos šešėlyje, balkone švelniai švilpavo strazdas. Šioje vietoje buvo daiktų, kurių Sorenui niekada anksčiau neteko matyti, kilusių ne iš miško, ne iš pievų, ne iš dykumų ir ne iš kanjonų. Čia dunksojo gigantiškas paauksuotas, bet sutrūnijęs griozdas, anot Eglantinos, vadinamas sostu, kuriame tupėdavo Vyriausiasis Tyto. Aplinkui styrojo apgriuvusios akmeninės kolonos, išvagotos griovelių.

— Kas čia? — paklausė Sorenas nagu rodydamas į aukštą akmens karnizą ir akmenines atbrailas, kylančias link jo.

— Iš čia, — neryžtingai pradėjo Eglantina, — į mus dažnai kreipdavosi Vyriausiasis Tyto, kai netupėdavo soste.

— Vyriausiasis Tyto? — pasitikslino Sorenas. — Kalbi apie Metalinį Snapą?

— Taip. Kartais jie kreipdavosi į jį „Jūsų Grynybe“, bet niekada nevadino Metaliniu Snapu.

— Didžioji Pelėdų Pelėda, mane ima noras atgurkti kukulį! — suniurzgė Apyaušris. — Tie paistalai apie grynumą atgrasūs.

— Čia tikrai nieko nebėra, — tęsė Eglantina. — Balkone gieda strazdas, o ten jie niekada nieko neįleisdavo.

Eglantina tylomis grįžtelėjo į vieną, paskui į kitą pusę. Jai buvo sunku patikėti, kad sugrįžo čia, o dar keisčiau, kad sugrįžo drauge su mylimu broliu.

Kartais ji susimąstydavo apie Kludą, tačiau tuomet apimdavo negera nuojauta. Eglantina jautė, kad šis galbūt išstūmė ją iš lizdo, kaip ir Soreną. Nors visiškai tikra nebuvo. Dar prieš jai iškrentant, jis nuolat kažkur skrajodavo, nors ir privalėjo tėvams išvykus į medžioklę tupėti lizde kartu su sesute. Kludas privertė seserį prisiekti, jog ši niekada niekam neprasitars, kad jis ją palikdavo. Vieną naktį sugrįžo visas kruvinas. Eglantina nenutuokė, kur jis šlaistėsi, tačiau sugrįžusiems tėvams brolis pamelavo. Pasakė, esą aplink kėnio medį sukiojosi lapė ir jis pamanė sugebėsiąs ją nugalabyti. Tėvas įtūžo.

— Juk tu galėjai žūti, Kludai!

— Ten buvo visai nedidelė lapė. Aš tik norėjau nudžiuginti judu su mama.

Visa tai buvo grynas melas.

— O čia kas? — pasidomėjo akmeninėje nišoje įsitaisiusi Gilfė.

— Šventovė, — kvėptelėjusi atsakė Eglantina. — Šitaip jie ją vadino. Bet čia tuščia!

Gilfė pakraipė galvą į abi puses. Paskui persisuko atgal snapu beveik paliesdama plunksnas tarp pečių.

— Tikrai tuščia!

— Jie pradingo!

— Kas pradingo? — paklausė Sorenas akivaizdžiai susijaudinusios Eglantinos.

— Šventieji Gryniausiųjų šventovės krislai.

— Krislai! — pasibaisėję aiktelėjo Sorenas su Gilfe. — Visai kaip Sent Lututėje!

Septynioliktas skyrius

Sutrikusi pelėda

Senas triukšmingasis apuokėlis stipriai apglėbė septyniais nagais liauną aukštos eglės šaką. Galvoje įsivyravo tokia maišatis, jog teįstengė susikaupęs išsilaikyti ant šios šakos. Nuo tada, kai perskrido siaurą upokšnį Liepsnotųjų karalystės pakraštyje, visiškai prarado orientaciją. Galėjo prisiekti plasnojęs šiaurės kryptimi, tačiau staiga danguje išsidėsčiusios žvaigždės tarytum pakriko. Šiuo metų laiku nuostabiai tviskantys Auksiniai Nagai, rodos, apvirto aukštyn kojomis. O kai manė sukąs rytų pusėn, užuot skridęs kylančios ryto saulės švytėjimo link, pasileido tiesiai į vakarų tamsą. Suprato tikriausiai kraustąsis iš proto, kai trumpą sekundėlę suabejojo, ar tik saulė neėmusi tekėti vakaruose. O paskui suvokė ištisas dienas skraidąs ratais. Galų gale išsekęs nutūpė ant eglės šakos toks sutrikęs, kad vos įstengė medžioti. Laimė, maisto aplinkui netrūko, nes kitaip būtų tekę badauti. Deja, vasarą pakeitė ruduo, o netrukus rudenį turėjo išguiti pirmieji rūstūs žiemos vėjai. Tada veikiausiai užklups badas. Lemties nesuplanuosi, — pagalvojo apuokėlis. Jis visuomet įsivaizdavo būsiąs įtrauktas į uragano akį ir suksis tol, kol mirs, arba būsiąs įsiurbtas pašėlusio tornado, vadinamo besisukančiu demonu, niokojančio viską aplinkui ir galinčio išrauti ne vieną ar du medžius, o ištisą mišką. Sklandė pasakojimai, esą vienas besisukantis demonas kartą įsiurbęs siautėjantį miško gaisrą ir vis dar tebedegantį pernešęs į kitą mišką. Ezilribas prunkštelėjo. Tai bent tinkamas galas senam orų žinovui.