Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Sorenas ir Eglantina skrido nešini miu kibirėliu, kuriame smilko tuzinas žarijų. Didžiausias ir stipriausias Apyaušris nešė naguose kibirėliu nepaverstą miu metalo lakštą, kuris turėjo apsaugoti juos nuo krislų, jei aptiktų kurį nors iš pradingusių krepšių. Otulisa tebeskrido priešakyje. Pati mažiausioji pelėda — Gilfė — skriejo vos per kelias pėdas nuo žemės ir tyrinėjo paviršių. O Knisčiui teko imtis to, ką mokėjo geriausiai iš visų pelėdų — eiti pėsčiomis.

Otulisa spėjo, kad mažutė Gilfė ir žeme einantis Knisčius galbūt įstengtų prasmukti pro pražūtingą krislų magnetinį lauką, jei krislai kartais kybotų aukštai medžiuose. Aptikę krislų krepšius bičiuliai planavo juos sudeginti ir taip suardyti „magnetines jungtis“, kaip jas vadino Otulisa. Sorenas nepaprastai džiaugėsi, kad Otulisa buvo tiek prisiskaičiusi apie aukštąjį magnetizmą. Nepaisant to, net ir įgyvendinę savo sumanymą jie galėjo nerasti Ezilribo. Nežinia, ar jis apskritai dar gyvas. Tokias mintis Sorenas ginė šalin ir stengėsi neleisti kitoms pelėdoms šitaip net pagalvoti. Jie leidosi į gelbėjimo žygį. Gelbėjimas reiškė pagalbą gyvoms būtybėms. O Soreno nuojauta kuždėjo, jog Ezilribo dingimas susijęs su Metaliniu Snapu. Ezilribas tokį jausmą kartą pavadino skilvituicija — savotišku mąstymo bei žinojimu būdu. Atmintyje iškilo senojo mokytojo žodžiai: Tai mąstymo būdas, peržengiantis įprasto samprotavimo ribas ir padedantis akimoju suvokti tiesą, pajusti ir perprasti realybę. Ir dar jis pasakė, esą Sorenas apdovanotas šiuo keistu sugebėjimu. Liepsnotasis net suvirpėjo iš susijaudinimo, kai Ezilribas šitaip pasakė pripažindamas, kad jis — ypatinga pelėda.

— Miu skydą! — staigiai apsigręžė Otulisa. — Aš jį pajutau. Aiškiai pajutau.

Sorenas nedelsdamas įsakė apačioje skrendančiai Gilfei ir tipenančiam Knisčiui toliau judėti lėtai ir labai atsargiai. Į priekį, naguose tarsi skydą laikydamas miu metalo lakštą, dabar persikėlė Apyaušris. Kitos pelėdos skrido įkandin. Otulisa kas kelias sekundes iškišdavo galvą magnetinės galios pusėn. Kyštelėjusi galvą iš kairės, atgal ją įtraukdavo tankiai mirkčiodama ir sutrikusi, taip bičiuliai žinojo skrendą link vieno iš krislų krepšių, kurį ketino sunaikinti. Jiems atrodė, kad prieš surasdami Ezilribą privalo pašalinti tris krislų krepšius, keliančius pavojų pelėdoms ir kitiems paukščiams, neigiamai veikiančius jų gebėjimą orientuotis. Jei iš dešinės išlindusi Otulisa nepajusdavo jokių pokyčių, kuopos nariai suprasdavo nukrypę nuo kurso, vedančio link krislų. Gilfė su Knisčiumi apačioje judėjo be jokių kliūčių, kaip ir numanė Otulisa.

Po kurio laiko komanda prisiartino prie pirmojo krepšio, kurį pirmasis nuo žemės pastebėjo Knisčius ir sušuko:

— Alksnis priešakyje. Objektas įspraustas tarp kamieno ir šakos.

Skydu prisidengusios pelėdos nuplasnojo prie medžio. Laiką apskaičiavo itin tiksliai. Apyaušris perdavė skydą Sorenui, kuris įteikė anglių kibirėlį Eglantinai, o tada ištiesęs koją pirštais stumtelėjo krepšį, numesdamas jį žemyn. Knisčius su Gilfe akimoju patyrė krislų poveikį. Knisčius ėmė svirduliuoti, o Gilfė nusileido žemėn. Stingio ištikti jos sparnai pakibo iš šonų, galvose abi pelėdos pajuto keistą ūžesį. Sorenas panardino snapą į kibirėlį ir taikliai užmetė ant krepšio keletą žarijų. Tvykstelėjo liepsna, ir krepšys užsidegė. Po keleto minučių Otulisa dirstelėjo iš už skydo.

— Stebuklas! — ištarė dėmėtoji ir išlindo iš už priedangos.

Pirmojo punkto magnetinė galia visiškai išnyko. Atsitokėję Gilfė su Knisčiumi atgavo budrumą. Urvinė pelėda vėl ėmė judėti tiesiai ir tuojau pat nužingsniavo prie liepsnojančio gniužulo. Jis pradėjo kapstyti nagais žemes mėgindamas užgesinti ugnį.

— Visai neužgesink. Reikia pasirinkti dar šiek tiek žarijų, — pasakė Sorenas.

Liepsnotasis išrankiojo skaisčiausiai žėrinčias žarijas, o Otulisa susėmė smulkius angliukus. Kitos pelėdos stebėjo juodu apstulbusios.

— Kaip jiems pavyksta? — sušnibždėjo Knisčius.

Prisirinkusios žarijų ir įsitikinusios, kad laužo likučiai išblėso, pelėdos pakilo į orą.

Vieną krepšį jie sunaikino, bet čia tebuvo tik pirmasis trikampio kampas. Antrąjį surasti bus sunkiau, nes jis gali būti paslėptas bet kurioje pusėje nuo pirmojo. Būrys nežinojo, ar trikampis atgręžtas į rytus, ar į vakarus, į šiaurę ar į pietus. Maždaug valandą paskraidžiusi įvairiomis kryptimis Otulisa pajuto trikdžius. Paskui viskas vyko labai greitai.

— Ąžuole! — šūktelėjo Gilfė.

Pažeme skrendanti nykštukinė pajuto, jog trikdžiai sklinda iš milžiniško sudžiūvusio medžio priešakyje. Šįkart krislų krepšys slypėjo drevėje. Kadangi uokse buvo šiek tiek drėgna, jie galėjo sudeginti krislus tiesiog viduje, nepadegdami viso medžio. Knisčius suėmęs nagais užnešė į viršų kelis gumulus drėgno purvo ir užgesino ugnį. Baigusios pelėdos vėl pakilo ir patraukė ieškoti trečio, paskutiniojo Velnio Trikampio kampo.

Ant eglės šakos tupintis Ezilribas sumirkčiojo. Ar čia jis sapnuoja, ar pojūčiai tikri? Atrodė, tarytum ūžesys slopsta, o kartu sklaidosi ir galvoje tvyrojusi migla. Apuokėlis išskleidė sparnus ir pasuko galvą į abi puses. Jautė, kad jau bemaž vėl galėtų skristi norima kryptimi ir nesusipainiotų. Kažkas pasikeitė. Galbūt reikėtų bent pamėginti nuplasnoti į gretimą medį? Turėtų pavykti be didelių sunkumų. Juk, šiaip ar taip, sugebėdavo prisigaudyti medžio papėdėn užklydusių smulkių gyvūnėlių. Tereikia išsilaikyti, — tarė pats sau, — Sutelk žvilgsnį antai į tą tuopą. Į vieną šaką. Pakilk, dukart mostelėk sparnais, ir tu jau ten. Susikaupk. Pamedituok taip, kaip prieš daugelį metų mokė Pelėdų Pelėdos broliai.

Jau ketindamas pakilti Ezilribas išgirdo pažeme triukšmingai plasnojančius sparnus.

— Ezilribas! — sušuko Gilfė. — Ten Ezilribas!

Tikriausiai vis dėlto jis sapnuoja. Juk ten mažoji nykštukinė pelėda, geriausia Soreno bičiulė. Paskui virš galvos pasigirdo su niekuo nesupainiojamas švilpesys, kokį skleidžia angliuku snape nešina pelėda. Jis pauostė orą. Jo kuopa čia!

Iš aukšto medžio viršūnės, už trikampio ribų, nepaprastai didelė liepsnotoji pelėda su metaliniu snapu ir pusę veido dengiančia kauke sunerimusi stebėjo, kaip komanda supleškina paskutinįjį krislų krepšį ir sunaikina žabangus.

— Ar jūs, Jūsų Grynybe, žinojote, kad ugnis gali šitaip paveikti šventuosius krislus?

— Užčiaupk snapą!

Vyriausiajam Tyto magėjo išakėti bjaurią pelėdą nagais, tačiau dabar, kai kiti kariai išskridę į Kunirą, jam reikėjo visų saviškių. Iš Didžiojo Ūbalo medžio atsidangino šešiese, o Grynųjų buvo dešimt. Sunkiausia bus sudoroti laplandinę. Beje, priskaičiuojant ir senuką, jų bus septyni. Tačiau senasis nusilpęs. Visgi jis labai protingas. Tiek nedaug tetrūko, kad paverstų jį saviškiu. Jei tik būtų spėję susirasti naują pilį, fortą, bet ką, ką paliko Kiti ir kas galėjo jiems atstoti štabo būstinę, tada jie būtų prisivilioję triukšmingąjį apuokėlį. Esamomis aplinkybėmis teko įkalinti jį čia ir prižiūrėti, kad jam nestigtų grobio ir netektų badauti, mat iš negyvo apuokėlio jiems nebūtų jokios naudos. Šis paukštis turėjo neįkainojamų žinių. Kartu su senoliu jie įsiviešpatautų ne tik Pietinėse karalystėse, bet ir Šiaurinėse, iš kurių kilęs triukšmingasis apuokėlis — didžiųjų Šiaurės Vandenų ir legendinių karių krašte. Tikriausiai ne kas kitas, o apuokėlis išmokė juos gudrybės su ugnimi. Šita pelėda turi priklausyti jiems. Jis — kartais vadinamas Ezilribu, o kartais Lizu — yra labiausiai pagarsėjusi pelėda visose karalystėse. Sklandė kalbos, esą jis turįs sukaupęs neįtikėtinų žinių. Grynakraujams jis reikalingas. Nors jis ir ne liepsnotasis, vis vien jiems reikalingas. Ir jie jį gaus. Vos tik jį sučiupę, išsyk uždarys kriptoje, o tada Ezilribas tikrai priklausys jiems.