Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Puiku! — apsidžiaugė Sorenas. — Dabar turime palikti savo mūšio letenas ir nuskristi į žvalgės pastebėtą miško gaisrą. Apyaušri, gal galėtum sulenkti vieną miu metalo lakštelį, kad taptų bent kiek panašus į kibirėlį, nes tikrų angliukų kibirėlių mes neturime?

— Be abejo, Sorenai.

Taigi Sorenas su Gilfe sugalvojo, kad reikia apsisaugoti prisidengus miu metalu. Kadangi krepšiai iš šventovės dingo, bičiuliams iškilo pavojus įkliūti į Velnio Trikampį. Jie nusprendė imtis didžiausių atsargumo priemonių, pirmiausia nuskristi į miško gaisrą ir prisirinkti degančių žarijų. Tada, jei pasitaikys skristi viršum šventųjų krislų, galės surinktomis žarijomis sunaikinti krislų galią. Jeigu tasai trikampis egzistuoja, kuopų kuopa privalo jį suardyti, nes jis kelia grėsmę visų paukščių gyvybei — ir pelėdų, ir erelių, ir kirų, ir net varnų, nors pastarajai rūšiai bičiuliai ir nejautė simpatijos. Šitokio reiškinio neturi būti gamtoje. Otulisai kilo mintis, kad būdama itin jautri atmosferos slėgio pokyčiams, ji galbūt įstengtų pajusti ir trikampio perimetrą. Todėl buvo nuspręsta, kad dėmėtoji pelėda skris priešakyje.

Pilyje būrys praleido visą dieną. Šviesa pradėjo blėsti, netrukus turėjo užslinkti pirmoji tamsa. Pelėdos sutūpė ant dantytų šiaurinės sienos kraštų ir ėmė stebėti viršum didžiulio miško gaisro susitelkusį dūmų debesį, kylantį pasitikti nakties tamsos. Soreno krūtinės plunksnas vos siekianti Gilfė stovėjo šalia. Jie yra šeši, galvojo Sorenas apsukdamas galvą ir nužvelgdamas draugus. Šešios tvirtos, sumanios pelėdos, pasirengusios atlikti lemtingą užduotį. Jie iš tiesų tapo pelėdų komanda, kuri pakils į tamsą ir tęs pavojingą žygį — ieškos pasiklydusių, taisys neteisybes, stengsis paversti pasaulį geresne vieta ir padėti kiekvienai pelėdai. Sorenas suvokė vadovaująs šauniausiems iš šauniausių. Ir jis prisiekė sau padaryti viską, ką pajėgs, ir ne tik išgelbėti Ezilribą, bet ir saugiai parvesti visas šitas pelėdas į Didįjį Ūbalo medį.

Devynioliktas skyrius

Į Velnio Trikampį

Pulti į miško gaisrą rinkti žarijų, suprantama, turėjo apmokyti anglininkai — Sorenas ir Otulisa. Jie susirado aukštą uolos atbrailą pavėjui nuo gaisro, iš kur atsivėrė plačiausias vaizdas. Susispietusios ant atbrailos pelėdos įdėmiai klausėsi, ką pasakys Sorenas.

— Manau, visi suprantate, kad į ugnį skrisime mudu su Otulisa.

Apyaušris, Knisčius, Gilfė ir Eglantina supratingai linktelėjo. Nė vienas nesiginčijo, netgi Apyaušris. Visi suvokė, kad šios dvi pelėdos specialiai ruošėsi dirbti tokį darbą, reikalaujantį anaiptol ne eilinių sugebėjimų. Anglininkų kuopos nariai gaudavo itin specializuotas instrukcijas, pradedant kvėpavimu ir skraidymu, baigiant tuo, kaip teisingai snapu sugriebti degantį angliuką.

— Jeigu iškiltų sunkumų, prisiartintų priešai ar panašiai, tada atlėkite mūsų pakviesti. Manau, skristi turėtų Gilfė arba Eglantina, nes Apyaušris ir Knisčius yra didesni, tad turėtų likti ir susiremti su užpuolikais. Jeigu kuriam nors iš jūsų prireiktų prisiartinti prie mūsų, skriskite vadinamaisiais ugnies pakraščiukais.

— O jeigu mums atskridus jūsų ten nebus?

— Vienas iš mūsų visuomet skraidys stebėdamas kitą, apačioje rankiojantį žarijas.

Šią minutę Sorenas troško, kad šalia būtų Rubė. Balinė pelėdžiuke, geriausia skrajūnė iš jų visų, vienintelė buvo įgudusi gaudyti skraidančius angliukus. Šiąnakt nebus kam atlikti šio darbo. Ir dar labai trūko Martino, kuris paprastai atlikdavo paviršiaus žvalgybą ir pranešdavo apie žarijų kiekį ir sankaupų išsidėstymą. Be to, Martinui puikiai sekdavosi ieškoti karštakirmių. Karštakirmiais buvo vadinami kalvio Bubo ypatingai vertinami tam tikros rūšies angliukai. Niekas neturėjo supratimo, kodėl jie pavadinti karštakirmiais, tačiau tie, kurie jų aptikdavo, pelnydavo ypatingą pagyrimą.

— Otulisa? — kreipėsi Sorenas.

— Taip, Sorenai?

Pelėdų Pelėda, reikia tikėtis, dėmėtoji nesukels jam rūpesčių.

— Otulisa, suradę tinkamą įėjimo plotelį mudu su tavimi nersime pakaitomis. Kiti liks prie miu metalo kibirėlio slėptuvės, — indas ne itin panėšėjo į kibirėlį, veikiau priminė negilų dubenį, nelabai patogų žarijoms gabenti. Visgi tolygiai skrendant turėjo pavykti. — Gera naujiena ta, kad mums nereikia pririnkti tiek daug angliukų kaip paprastai. Prisiminkite, žarijų mums reikia ne kalvei, o tik tiems trims krislų krepšiams.

Sorenas susivokė pirmą kartą nesusigūžęs tardamas žodį „krislai“. Tikriausiai taip nutiko todėl, kad pradėjo suprasti, kas yra krislai. Teisybė, juose slypėjo galia, bet toji galia nebuvo absoliuti. Jis su komanda galėjo sumažinti krislų galią ir galbūt netgi sunaikinti ją. Liepsnotasis suprato, kad per pastarąsias kelias valandas įgijo tiek žinių, kad jau žinojo kur kas daugiau už žiauriąsias Sent Lututės pelėdas. O ar išmanė daugiau už Grynakraujus, kaip juos vadino Eglantina, ir šiurpą keliantį Metalinį Snapą, dar paaiškės.

Po kelių minučių Sorenas su Otulisa jau dryksniavo ugnies pakraščiukus. Dryksniai — tai ore atliekamas manevras, kai jie zuja pirmyn ir atgal po nuslopusias zonas gaisro pakraštyje ieškodami, kuriose vietose būtų naudingiausia nerti. Dabar tai tapo Soreno darbu. Paprastai dryksniavimo imdavosi antrasis anglininkų ribas Elvanas, vadovaujamas Ezilribo. Tačiau Ezilribas reikalaudavo, kad Sorenas skristų iškart už Elvano. Taigi dabar jis manė turįs pakankamai patirties ir galįs atlikti šią užduotį. Dažnai tekdavo atlikti bent dvidešimt dryksnių, kol rasdavo įeigą. Šįkart pakako tik penkių, ir Sorenas aptiko tinkamą „angą“ arba, kitaip tariant, atvirą koridorių.

— Manau, ši vieta patogi, — tarė Otulisai. Juodu dar kartą perskrido per angą. — Suraskime netoliese slėptuvę kibirėliui ir imsimės darbo.

Radę tinkamą vietą kibirėliui, Sorenas su Otulisa paliko kitas pelėdas jo saugoti, o patys nuplasnojo gaisro link. Medžius apačioje ryjanti ugnis kurtinančiai riaumojo. Sorenas karštai troško, kad Eglantinai netektų skristi jų dėl ko nors perspėti. Mat per miško gaisrus skraidyti nepratusią pelėdą labiau negu karštis išgąsdina nepakeliamas triukšmas. Ir štai Sorenas sukomandavo:

— Nerk!

Otulisa puolė žemyn svaiginančia spirale. Sorenas įbedęs akis stebėjo nuo greičio susiliejusias jos dėmes. Kiek kartų šitaip sekė ne Otulisą, o savo kuopos partnerį Martiną? Labiausiai atmintin įstrigo pirmas kartas. Tada baiminosi ir dėl Martino, ir dėl savęs. Galvoje sukosi visos baisybės, kokios tik gali ištikti per miškų gaisrus. Įnirtingi vėjai, vainikavimas, kai įsisiautėjusi ugnis peršokdama nuo vienos medžio viršūnės ant kitos sukuria degiąsias kopėčias, įsiurbiančias ir sudeginančias viską aplink, kartu ir skrendančias pelėdas. Visgi daugiausia siaubo jiems įvarė Martiną jūron nubloškęs uraganas.

Paniręs į visus šiuos prisiminimus Sorenas nenuleido akių nuo apačioje besidarbuojančios Otulisos. Dėmėtoji pelėda jau ėmė kilti kartu su viršun besiveržiančiomis karštomis oro srovėmis. Sukdamasi ratu ji išniro šalia Soreno, išmarginta suodinomis dėmėmis, kurios kadaise buvo pieno baltumo. Snape žioruojančiu karštakirmiu nešina pelėda nuplasnojo kibirėlio slėptuvės link. Atėjo Soreno eilė. Jis nieko nelaukdamas puolė žemyn. Puikių kaitriai čirškančių, nors ir ne itin didelių žarijų čia buvo gausu. Liepsnotasis pastvėrė dvi iškart ir nuskriejo tiesiai prie miu kibirėlio.

Otulisa su Sorenu lėkė žemyn dar po keturis kartus, kol pririnko pakankamai rusenančių angliukų. Dar prieš vidurnaktį pelėdos apsigręžė ir nuskriejo link atbrailos, kur prie kibirėlio laukė bičiuliai.