Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Sorenas sumirkčiojo. Jo širdis tarytum sustojo, skilvis virto akmeniu.

— Kludai! — iš gerklės išsiveržė vardas.

Jo paties brolis skrido tiesiai jį į, pakėlęs nagus, pasirengęs išdraskyti Sorenui akis.

— Staigmena, broliuk!

Sorenas išsisuko. Skilvis staiga, rodos, ėmė lipti lauk. Stingis! Jį ištiko stingis!

— Sorenai, jis tave nužudys!

Gilfės šūksnis padėjo atsipeikėti. Jis nėrė pasiimti tebedegančios šakos. Šalimais gulėjo šiek tiek storesnė. Liepsnotasis pasirinko pastarąją ir it ore šnypščiančiais pelenais besispjaudantis vulkanas pakilo susigrumti su broliu. Išskėtęs leteną mūvinčios kojos nagus, o kita laikydamas degančią šaką jis artinosi prie Kludo, kuris apgaulingai šoktelėjo į priekį, o paskui nėrė žemyn. Sorenas pajuto po savimi judantį orą. Po dviejų sekundžių Kludo mūšio letenos būtų perskrodusios jam pilvą. Sorenas apsisuko ir nuskrido tiesiai į viršų, tobulai atlikdamas neįtikėtinai sudėtingą manevrą. Kludas pasileido iš paskos. Tačiau Sorenas pajuto jį anksčiau, negu pamatė palei pat uodegą. Sorenas staigiai sulėtino skrydį ir metėsi žemyn. Kludas, be paliovos keikdamasis, prašovė pro šalį. Susukęs žaibišką viražą ir pasileidęs atgal, Kludas sušuko trisdešimčia pėdų žemiau skrendančiam Sorenui:

— Aš tave pričiupsiu!

Laukė sunkiausioji dalis. Sorenui teko pleventi — pleventi, tik nepulti į šalį ir nepasiduoti stingiui! Leisk jam prisiartinti, leisk prisiartinti. Ramiai, ramiai. Pirmyn! Po Kludu plevenantis Sorenas užriaumojo iškėlęs į viršų degančią šaką. Ant metalinės kaukės likučių pabiro žarijos.

Pasigirdo žemas kriuktelėjimas, lydimas košmariško klyksmo. Rubė, Sorenas ir Apyaušris, apimti siaubo, lyg užhipnotizuoti atsitraukę stebėjo, kaip pusę pelėdos veido dengęs metalas pradėjo tirpti, virsdamas išsilydžiusia mase, kuri pasklido po visą veidą. Metalinio Snapo sparnai susiglaudė.

Jį ištiko stingis! — gaudydamas kvapą pagalvojo Sorenas. Bet po akimirkos jis netikėdamas savo akimis pamatė, kaip pelėda, suradusi savyje neįsivaizduojamų energijos atsargų, iškėlė sparnus, apsuko aplink galvą ir pravėrė tirpstantį snapą:

— Mirtis negrynakraujams! Tegyvuoja pranašiausieji Tyto! Mirtis išverstaplunksniui Sorenui, išdavusiam Grynakraujus, tikrąsias pelėdas! Mirtis Sorenui!

Deginantys žodžiai ugnimi nutvilkė pačią naktį, o įtūžiu kunkuliuojanti pelėda nuplasnojo į tamsą. Keturi priešininkai gulėjo ant žemės negyvi, kiti nuskrido paskui vadą, Gryniausiąjį, kurio snapas tebežioravo raudonai.

Ūmai įsiviešpatavo tyla. Nakties vėjelyje lengvai pleveno apsvilusi plunksna. Sorenas atsitūpė ant šakos. Mano brolis. Metalinis Snapas yra tikras mano brolis, kuris nori mane nužudyti. Jis nori nužudyti mane. Miškas ir visas aplinkinis pasaulis, rodos, išnyko. Sorenas pasijuto vienas nenusakomoje erdvėje, nei danguje, nei žemėje.

— Sorenai, — Gilfė atskridusi nutūpė šalia. — Sorenai, viskas bus gerai. Jis pamišęs. Dėl to tave ir norėjo perspėti mamos ir tėčio mėklės.

Sorenas atsisuko į mažąją nykštukinę pelėdą. Akyse susitvenkė ašaros.

— Gilfe, bet žemėje vis dar liko neužbaigtų reikalų. Jis tebėra gyvas. Glaumora mano tėvų mėklėms vis dar nepasiekiama.

— Jie jau truputį priartėjo prie glaumoros, Sorenai. Turėjo priartėti. Jie neabejotinai tavimi didžiuojasi. Pažvelk, ką tu padarei.

Sorenas nužvelgė gretimas to paties medžio šakas. Visas jo būrys buvo gyvas ir sveikas, o ant žemiausios šakelės tupėjo apsiašarojęs Ezilribas ir žvelgė į jaunąsias pelėdas, išgelbėjusias jam gyvybę. Tačiau Soreno niekaip neapleido šiurpi, neįtikėtina mintis apie Kludą. Apie tai, ką Kludas padarė jam ir Eglantinai, apie tai, ką jis pats padarė Kludui. Visa tai buvo pernelyg siaubinga, todėl nukreipė mintis kita linkme ir atsigręžė į geriausią pasaulyje draugę Gilfę, ką tik pasakiusią, jog tėvų mėklės tikriausiai truputį priartėjo prie glaumoros. Tikriausiai, tikriausiai, — pagalvojo jis.

Sorenas žvelgė į Gilfę ir svarstė, kaip jai pavyksta visada pasakyti reikiamus žodžius tinkamu laiku. O kaip jos pačios tėvai? Ar nykštukinė pelėda kartkartėmis susimąsto, — gyvi jie ar mirę? Gal jie irgi tapo tarp dangaus ir žemės klajojančiomis mėklėmis?

— Gilfe, — patylėjęs prakalbo Sorenas. — Ar kartais susimąstai apie savo tėvus?

— Žinoma, Sorenai. Bet man atrodo, kad jie yra mirę.

— O jeigu ne?

— Ką nori pasakyti?

Sorenas vėl minutėlei nutilo. Jis negalėjo prisipažinti, ką iš tiesų norėjo pasakyti, nes būtų nuskambėję pernelyg savanaudiškai. Jeigu jie būtų gyvi, tuomet Gilfė sugrįžtų į Kuniro dykumą gyventi su jais. Vargu ar Sorenas ištvertų mažosios nykštukinės pelėdžiukės praradimą.

— Ak, nieko, — atsakė Sorenas, stengdamasis nutaisyti ramų balsą.

— Galbūt kada nors mes nuskrisime į Kunirą apsižvalgyti. Tenai yra dvasių dykuma. Jeigu jų mėklės turi neužbaigtų reikalų ir nenukeliavo į glaumorą, jos turėtų glaustis kaip tik ten.

— Taip, taip, tikriausiai, — tyliai pratarė Sorenas.

Dvidešimt pirmas skyrius

Labos šviesos

Oktavija iššliaužė ant didžiojo medžio šakos ir ėmė tyrinėti dangų. Naktis sklaidėsi, pro nudėvėtą juodą jos drabužį jau persišvietė pirmi neryškūs ryto šviesos ruoželiai. Gyvatė nujautė, kad slaptajame kambarėlyje andai užkluptas Sorenas kartu su maža savo komanda imsis veiksmų. Nors ir negimė akla, Oktavija pamažu išsiugdė aklažaltėms būdingą ypatingą jautrumą. Ir štai dabar, šliauždama šaka tolyn, ji pajuto medžio pusėn skrendančius paukščius. Gyvatė susisuko ir pakreipė galvą. Iš tolo kažkas artinosi! Kažkas išjudino orą. Vibracija nuvilnijo žvyneliais. Paskui pasigirdo sargybinio šūksnis.

— Pelėdos per du laipsnius į rytus nuo šiaurės krypties! O Pelėdų Pelėda! Priešakyje skrenda Ezilribas! Jis sugrįžo! Jis sugrįžo!

Iš nereginčių Oktavijos akių pasruvo ašaros.

— Jisai grįžta! Jisai iš tiesų grįžta! — sukuždėjo ji.

Didįjį Ūbalo medį sudrebino pelėdų džiaugsmo šūksniai. Iš visų drevių laukan pasipylė raguotieji apuokai, baltosios, dėmėtosios, laplandinės, nykštukinės, žvirblinės pelėdos, ėmė tūpti ant šakų ir sveikinti sugrįžtančią kuopų kuopą bei patį geriausią didžiojo medžio mokytoją — Ezilribą.

Išblėsusiai nakčiai virtus diena, Sorenas, Gilfė, Apyaušris, Eglantina ir Knisčius tupėjo pūkų pataluose savo drevėje, tarp seno didžiojo medžio šakų vilnijo arfos muzika. Blankioje šviesoje į viršų kilo tolimiausioms žvaigždėms grožiu prilygstantis nuostabus madam Plonk balsas. Sorenas girdėjo šalia miegančios Eglantinos alsavimą. O gerokai aukščiau Ezilribas savo uokse veikiausiai čiaumojo vikšrą ir židinio šviesoje skaitė seną knygą. Pro drevės angelę liepsnotasis matė Mažojo Meškėno žvaigždyną, užpakaline letena krebždenantį vėlyvo rudens dangų, o paskui nuslystantį į kitą naktį, kitoje žemės pusėje. Madam Plonk balso virpesys sklandė po medį. Arfa suskambo tyru garsų pliūpsniu. Muzika, rodos, apgaubė juos visus. Aišku, jis to nežinojo, tačiau senoji storulė Oktavija ką tik peršoko iškart per tris oktavas, pirmą kartą po daugelio metų. Ji buvo tokia laiminga, kad vėl pasijuto esanti tarytum liekna jauniklė. Ji, rodos, regėjo gaidas, kylančias į besibaigiančios nakties tamsą pasitikti aušros.

— Labos šviesos, — švelniai ištarė Sorenas ir pakartojo palinkėjimą septynis kartus, kiekvienai pelėdai, kurią vedė į žygį kovoti su neteisybe ir gelbėti mylimo mokytojo. — Labos šviesos, — ištarė jis dar kartą kietai įmigusiems bičiuliams.