Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Jūsų Grynybe, laplandinis atrodo itin niršus. Jis gali sukelti bėdų.

— Bėdų? — lėtai ištarė Vyriausiasis Tyto tokiu balsu, nuo kurio ką tik kalbėjusi tamsioji liepsnotoji pelėda net pašiurpo. — Jei kartais nepastebėjai, Vortmorai, šitos pelėdos nedėvi mūšio letenų.

— Teisybė, pone. Nepagalvojau apie tai, — virpančiu balsu atsakė Vortmoras.

— Pasiruoškite pulti!

Devynios pelėdos širdies formos veidais — kai kurios tamsios, kai kurios baltos, o viena su metaline kauke — išskėtė mūšio letenų nagus.

Dvidešimtas skyrius

Į ataką!

Ezilribas su dviem savo kuopos nariais ir kitomis pelėdomis stovėjo ratu ir stebėjo degantį krepšį. Paskutiniesiems krislams užsiplieskus bemaž balta liepsna, apėmė didžiulis palengvėjimo jausmas. Trikampį sudarę pančiai nutrūko ir tiesiog ištirpo nakties ore.

Sorenas vis dar neįstengė atsitokėti iš nuostabos. Jie net drąsiausiose svajonėse nesitikėjo aptikti Ezilribo, sučiupto Velnio Trikampio viduryje.

— Man atrodo, turėtume suspėti sugrįžti namo iki ryto, prieš prašvintant, — galiausiai ištarė Sorenas.

Liepsnotasis vos prakalbėjo nesitverdamas džiaugsmu dėl to, jog pagaliau vėl regi senąjį mokytoją. Jam jau žiojantis liepti Knisčiui užpilti žemėmis ugnį, kadangi daugiau žarijų nebereikėjo, tamsą staiga perskrodė šaižus pelėdų klyksmas.

— Užpuolimas! — riktelėjo Apyaušris ir pakilo pasišiaušęs, išskėtęs nagus.

Sorenas pamatė dešimt mūšio letenomis apsiginklavusių pelėdų. Viena, dėvinti metalinį snapą, lėkė tiesiai į Apyaušrį. Apyaušris laiku kryptelėjo į šalį. Soreno galvoje šmėstelėjo vienui viena mintis: Mes neturime mūšio letenų. Mes tik šešiese, septyniese, priskaičiuojant Ezilribą. Jie sudraskys mus į skutelius! Išlikti gyviems nebuvo jokių šansų.

Paskui, stebuklingai išsisukdamas ir išvengdamas kiekvieno puolančio Metalinio Snapo smūgio, Apyaušris užtraukė vieną iš savo pašaipių mūšio dainelių:

Manai, nagų metalo aš bijau labai?

Snapu tarškėsiu tol, kol trejintis tau ims vaizdai!

Užpuolikas bemaž sustingo vidury skrydžio. Keista dainuška jį apstulbino.

Tavo skilvis ištižęs ir minkštas,

Tuoj priversiu tave

Inkšti, inkšti, inkšti...

Orą užpildė kimus, džeržgiantis Apyaušrio balsas. Laplandinis vienu metu buvo visur. Jis sugriebė anksčiau neštąjį miu skydą ir pakilęs kaip tik spėjo atremti stiprų Metalinio Snapo letenų smūgį. Nagai išvagojo minkštą skydo metalą, tačiau Apyaušris, liko sveikas. Laplandinė pelėda puolė į priekį. Tuo metu Sorenas išsisukinėjo nuo tūžmingai atrodančios tamsiosios liepsnotosios mūšio letenų nagų. Jis nenumanė, kiek ilgai įstengs atsilaikyti. Tegalėjo tik gintis ir vengti smūgių, nes neturėjo jokio ginklo. Staiga miške pasigirdo spragsėjimas ir kaitros čirškesys. Gal raudonoji kometa spirgėdama nusileido į žemę? Nustebęs Sorenas išplėtė akis. Tai buvo ne kometa. Liepsnotasis išvydo Rubę, burnoje nešančią rusenantį angliuką. Kaip ji mus surado? , neįtikėtina, balinei pelėdai pavymui plasnojo jo kuopos bičiulis Martinas pilnu snapu degančių šakelių. Padėtis pasitaisė. Prieš dešimt Metalinio Snapo karių dabar stojo devynios Ūbalo pelėdos, priskaičiuojant ir Ezilribą.

Rubė uždegė eglės šaką ir nutvėrusi ją nagais skrido mojuodama ore. Žarijos vis dar ruseno. Sorenas su Knisčiumi susižvalgė ir nieko nelaukdami čiupo, kas pasitaikė. Jie atakuos. Dabar jie įstengs kovoti ir, ko gero, sutriuškins šitas pelėdas. Prie bičiulių prisijungė ir Otulisa. Po akimirkos, ore švilpiant nuodėguliams, anglininkų kuopos nariai nuskriejo per naktinį mišką. Gilfė su Eglantina, merkdamos į žarijas didesnes bei mažesnes šakeles, ėmė rūpintis nuodėgulių tiekimu. Netrukus abi suprato nestokojančios nei didumo, nei patirties ir puikiausiai sugebančios nešioti nakties tamsoje liaunas degančias šakeles, plakančias priešų papilves.

Prasidėjo staigi ir tiksli kontrataka. Be to, visą šį laiką mišką drebino kandi, pašaipi, paniekinanti Apyaušrio dainelė, kuri blaškė ir baugino Metalinio Snapo būrį.

Jėgos mūsų veržias per kraštus,

Priversim tave atgurkti pietus.

Vienas du, vienas du,

Tuoj abejosi, ar dar gyvas tu.

Trys keturi, trys keturi,

Proto už vištą mažiau teturi.

Skaičiuoti be galo galėčiau toliau,

Tau patariu melstis pradėti tuojau.

Grynakraujais apsiskelbėt,

Šauniausiom pelėdom iš visų.

Jūsų dvokas nosį riečia,

Mulkiai esat iš tiesų.

Pasipūtėliai kaip reta,

Nesuvirškintumėt nė uogų arbatos.

Ne geresni nė kiek už kiro kliurką,

Nors mokat skraidyt,

Neprilygstat net žiurkėms.

Po pastarojo posmo viena tamsioji liepsnotoji pelėda taip susierzino, kad užsižiopsojusi atsitrenkė tiesiai į Rubės nešamą degančią šaką.

— Didžioji Pelėdų Pelėda! — burbtelėjo balinė. — Man nė nereikėjo pulti. Jis pats tėškėsi į liepsną.

Ore pasklido apsvilusių plunksnų tvaikas. Kita pelėda, bakstelėta nuo karštakirmio pridegta šakele, klykdama nuskrido šalin.

Tačiau nė kiek neišgąsdintas Metalinis Snapas, kunkuliuodamas mirtinu įniršiu, išskėtęs liepsnų atšvaituose žybčiojančius mūšio letenų nagus, artinosi prie Apyaušrio. Degančia šakele nešina Rubė vikriai nusklendė link nepridengto laplandinės pelėdos šono ir kartu su bičiuliu stojo į kovą prieš didžiulį, siaubingą priešą. Otulisa su Sorenu, it kardais plakdami orą liepsnojančiomis rykštėmis, ėmė artintis prie kitų pelėdų. Vienas Metalinio Snapo karys, ištiktas stingio, tėškėsi į žemę. Martinas tą pat akimirką apibėrė degančiais angliukais jo plasnojamąsias plunksnas.

— Taikiausi į akį, — gaudydamas orą prisipažino Gilfei. — Tačiau taiklumu aš anaiptol neprilygstu Sorenui, pademonstravusiam snaiperio sugebėjimus mūšyje su lūšimi.

— Martinai, tau už nugaros! Saugokis!

Tamsioji liepsnotoji pelėda ištiesusi nagus taikėsi perrėžti Martinui uodegą. Negalvodama apie savo pačios saugumą Gilfė nėrė į degančias stingio ištiktos pelėdos plunksnas ir pakilo sugriebusi snapu kuokštą, stengdamasi laikyti jį taip, kaip matė darant žarijas nešiojančius anglininkus. Nykštukinė pelėdžiuke spirale pakilo į viršų ir padegė Martino užpuoliko papilvės plunksnas. Pasigirdo šiurpus kriokimas, tamsioji liepsnotoji virto ore degančia raketa ir nušvilpė pakrika trajektorija.

— Eglantina, pasitrauk!

Eglantina ratais nuplasnojo į šoną atlaisvindama kelią raketai, kuri galva tėškėsi į medžio kamieną. Pelėdos mūšio letenos nukrito pakeliui. Sorenas nusklendė žemyn ir sugriebė vieną. Otulisa nustvėrė antrą.

— Kartu mudu tapsime pavojinga porele! — šūktelėjo Sorenui Otulisa.

— Apyaušriui reikia pagalbos! Čiupk degančią šaką, — Eglantina priskrido prie Soreno nešdama ką tik uždegtą šaką.

Otulisa narsiai skrido priešakyje. Aš niekada neskraidžiau dėvėdama tokias dideles mūšio letenas. Jos tiktų Apyaušriui, — šmėstelėjo galvoje mintis, tačiau kovos instinktas nugalėjo. Ji šovė aukštyn, už gigantiškos pelėdos, o paskui nukreipusi į apačią nagus puolė žemyn ir kaip reikiant smogė. Metalinis Snapas susverdėjo ore. Jis nepastebėjo priešininkės, o tuo metu iš šono prisiartinęs Sorenas pakišo smilkstančią vytelę po kauke. Jis spustelėjo stipriau ir didžiulė kaukės dalis atskilusi nukrito žemėn.