Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

Kiekvieną dieną, nors tiksliai nė nesupaisė, kiek dienų jau praėjo, bet sulig kiekviena diena jis jautėsi vis labiau sutrikęs. Suprato, kad neilgai trukus nebesugebės net medžioti mažame plotelyje, kuriame iki šiol prasimanydavo maisto. Šito ir reikėjo tikėtis. Tada jį ištiks mirtis. Apuokėlis nusipurtė, kai žiemą pranašaujantis šaltas rudens vėjas pašiaušė plunksnas. Jis stengėsi į viską žvelgti filosofiškai. Juk nugyveno įspūdingą gyvenimą, kupiną nuotykių ir knygų, mokė jaunas pelėdas, buvo mokslininkas, nestokojo ištvermės nė judrumo, mėgo nešvankius pokštus. Teisybė, patyrė daugybę pavojų ir širdgėlos. Jis užmerkė akis, iš kurių ištryško ašara, kai prisiminė mieląją Lilę. Bet jis stengėsi gerai ir kilniai atlikti savo pareigas.

O štai dabar, — mąstė apuokėlis, — atėjus senatvei, stoviu ant dar vienos savo gyvenimo žiemos — paskutiniosios žiemos — slenksčio.

Ezilribas pamėgino įsivaizduoti, ko ilgėsis labiausiai. Galbūt aušros ramybės, brėškio akimirkos, brangakmeniu tviskančios tarp nakties pilkumos ir naujo ryto rausvumo. Ir, žinoma, jaunimo — jaunų pelėdų, kurias ilgus metus priiminėdavo į savo kuopą ir mokė būti gerais navigatoriais bet kokiu oru. Jam patiko tyrinėti orus. Tik štai tokia baigtis nepatiko visiškai. Jis nepakliuvo nei į besisukančio demono gniaužtus, nei į uragano akį. Jis mirs žeminančia mirtimi, sutrikęs, apkvaitęs ir pasiklydęs miške, kurį manė kuo geriausiai pažįstąs.

Aštuonioliktas skyrius

Sugrįžęs košmaras

Šiurpi Sent Lututėje skambėjusi daina atgijo Soreno ir Gilfės atmintyje.

Išnarstysim juos po dalelę.

Aptiksime graužiko kelį.

Darbuotis niekad neįgris —

Šventa bendra mūs užduotis.

Ją trokštam tobulai atlikti.

Širdis iš laimės suspurdės,

Kai krislas ims ir sužėrės.

Per amžius bus išsaugota ši paslaptis...

Šią dainą Sorenas su Gilfe būdavo verčiami dainuoti, kai dirbo Sent Lututės kukulariume. Dabar, stovint pilies griuvėsiuose ir žiūrint į tuščią šventovę, dainos žodžiai pradėjo griaudėti galvose, o ausyse skambėjo bauginantys Eglantinos žodžiai: „Šventieji krislai“.

— Krislai! — dar kartą šūktelėjo Sorenas su Gilfe ir įsistebeilijo vienas į kitą.

Kitos pelėdos tylėjo. Galų gale krislų paslaptis, kurios jie taip ir neatskleidė, pradėjo aiškėti pati. Atmintyje vėl išryškėjo šiurpus vaizdas, kai apsiginklavusi Skenča įsirėžė į bibliotekos sieną. Jiems jau besirengiant skristi iš bibliotekos — aukščiausiojo akmeninio Sent Lututės labirinto taško — iš kur lengviausia buvo pakilti, vidun įsiveržė dvigubai už pelėdžiukus didesnė, šiurpi, negailestinga Skenča ir ėmė artintis išskėtusi mūšio letenų nagus. O paskui be jokios suprantamos priežasties, pritraukta neįtikėtinos jėgos, ji rėžėsi į sieną ir tapo visiškai bejėgė. Taip juodu pabėgo. Ūmai Sorenas prisiminė pirmąjį savo pašnekesį su Bubu, kai šis pasakojo, kodėl jį traukia gyvenimas urve. Galvoje vėl suskambo kalvio žodžiai: Toji jėga keista ir ypatinga, tarytum po daugybės metų darbo su geležimi būtume savotiškai įsimagnetinę. Yra toks metalas, geležis, turintis kai ką, ką mes vadiname lauku. Viso to dar išmoksi studijuodamas metalus, stiprųjį magnetizmą, tada visi tie neregimi dalykai taps aiškesni. Jis ir sukuria jėgą, kuri tave pritraukia — taip nutiko man. Mane traukte traukia žemė, iš kurios išgaunami mažučiai geležies krislai.

Tiktai dabar Sorenas pagaliau suprato, kas yra toji jėga.

— Bibliotekos sienoje buvo saugomi krislai, — ištarė Gilfė.

— Taip, o Skenča vilkėjo metalinę kovos aprangą. Įvyko sąveika. Bet kvaiša Skenča nieko apie tai nežinojo, — atsiliepė Sorenas.

— Viskas labai paprasta, — įsiterpė Otulisa.

— Paprasta? — nusistebėjo Knisčius.

— Stiprusis magnetizmas. Antrasis Striks Emerilos tomas apie Žemės magnetinių laukų sutrikimus ir anomalijas. Galbūt Sent Lututės pelėdos ir nemokėjo naudotis krislais, tačiau, patikėkite manimi, šioje pilyje gyvenusios pelėdos puikiausiai žinojo, ką daro.

Otulisa teatrališkai nutilo. Ore pakibo nebylus klausimas: O ką jos daro?

— Ar man pratęsti? — paklausė Otulisa, akivaizdžiai mėgaudamasi savo neprilygstamomis žiniomis.

— Ak, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, taip! — užriaumojo, ko gero, dvigubai padidėjęs Apyaušris.

Taigi Otulisa paaiškino, kaip pelėdos smegenys gali sutrikti, visiškai susipainioti ir kaip paukštis dėl to gali liautis orientuotis aplinkoje. Dėmėtoji vis kalbėjo ir kalbėjo, pamažu įsileisdama į technines smulkmenas, kol Sorenas ją nutraukė.

— Eglantina, kiek šventųjų krislų čia buvo?

— Trys pilni auksiniai krepšiai.

— Kokio didumo krepšiai?

Pelėdžiuke akimirką pagalvojo.

— Maždaug, — ji truputį padelsė, — sulig laplandinės pelėdos galva, — liepsnotoji dirstelėjo į Apyaušrį.

— Tačiau jeigu šventieji krislai buvo laikomi šventovėje, kaip kad ją vadini, kaip tada pelėdos pačios apsisaugodavo nuo jų poveikio?

— Ypač Metalinis Snapas, — pridūrė Gilfė.

Sorenas apie tai nepagalvojo. Bet išties, kodėl Metalinis Snapas neprilipo prie krepšių lygiai taip pat, kaip Skenča prisiplojo prie sienos bibliotekoje?

— Aš nežinau, — atsakė Eglantina. — Bet mes nieko nejautėme, — ji vėl nutilo. — O gal ir jautėme. Kartais, kai jie versdavo mus miegoti kriptose, galvoje jusdavau keistą zvimbesį ir tapdavau sutrikusi.

— Aha! — šūktelėjo Otulisa. Ji užlėkė iki šventovės ir apžiūrėjo jos dureles. — Taip ir maniau, — dėmėtoji pelėda pramušė snapu durelių sienelę. — Miu!

— Miu? — pakartojo kitos pelėdos vienu balsu.

— Miu metalas yra magnetiškai minkštas. Kai miu metalas supa magnetinį objektą, šio laukas užblokuojamas. Štai kas tave apsaugojo, Eglantina.

— Tik ne tada, kai tupėdavau kriptoje.

— Štai kas apsaugojo ir Metalinį Snapą, — suprato Gilfė. — Tikriausiai jo kaukė ir snapas pagaminti iš miu metalo.

— Būtent, — oriai linktelėjo Otulisa.

Sorenas nieko nepasakė, tik klausėsi ir galvojo.

— Krepšiai buvo trys, tiesa, Eglantina?

Eglantina linktelėjo.

— Dabar jų nebėra, — Sorenas atsisuko į Otulisą. — Otulisa, kas nutiks, jei tuos tris krislų pilnus krepšius pastatysi tam tikruose taškuose?

Otulisa pradėjo tirtėti, o paskui vos girdimu balsu sušnibždėjo:

— Susidarys Velnio Trikampis.

— Vadinasi, nuo ardančio magnetinio poveikio apsaugo miu metalas. O ar yra dar kas nors, kas įstengtų sunaikinti krislus, visam laikui suardyti magnetizmą?

Otulisa rimtai linktelėjo.

— Ugnis!

— Ugnis... miu... ugnis, ugnis!

Sorenas išskleidė sparnus ir pakilo. Liepsnotasis nusklendė nuo vieno pilies griuvėsių krašto iki kito. Šitoks pelėdų skraidymas savotiškai panėšėjo į vaikštinėjimą. Judesys ir skraidymas padėdavo mąstyti. Nieko nelaukdama pakilo ir Gilfė. Kaip dažnai kalėdami Sent Lututėje juodu kartu kurdavo planus! Soreną šalimais skraidančios nykštukinės pelėdos artumas ramino. Kitos pelėdos tupėjo labai ramiai, tik galvos darniai sukiojosi bičiuliams sekant akimis abu skrajūnus. Po keleto minučių Gilfė ir Sorenas nusileido.

— Ar kaip nors įmanoma nukrapštyti nuo šventovės durelių miu metalą?

— Neturėtų būti sunku, juolab kad šis metalas minkštas, — pastebėjo Apyaušris ir nuskrido prie nišos.

Galingu trūktelėjimu, kuriuo būtų galėjęs perplėšti perpus lapę, jis nulupo metalą.