Кэтрин Ласки - Išgelbėjimas

— Nė nesiartink prie jo. Nesumanyk įsivelti į konfliktą su šia pelėda, Sorenai.

— Ar Metalinis Snapas yra pelėda?

— Taigi.

— Kokios rūšies?

— Niekas tiksliai nežino. Blogos rūšies, štai ką aš tau pasakysiu.

— Kaip galima tiksliai nežinoti, kuriai rūšiai jis priklauso? — sutriko Sorenas.

— Todėl, kad didžiąją jo veido dalį dengia metalinė kaukė su metaliniu snapu.

— O kodėl?

— Neaišku, — pratarė Bubąs nenoromis. — Vieni teigia, esą jis skraido triukšmingai kaip žvirblinė pelėda, bet jis didesnis už žvirblinę, turiu tau pasakyti. Galbūt jisai liepsnotasis, bet ir už jas didesnis, gerokai didesnis, nors ir ne toks didelis kaip laplandinė pelėda. Kai kurie tikina matę jį turintį ausų kuokštus, tokius kaip didžiųjų raguotųjų apuokų, taigi kaip mano. Kiti tvirtina, jog Metalinis Snapas kuokštų neturi. Bet dėl vieno dalyko sutaria visi.

— Dėl kokio?

Bubąs prislopino balsą:

— Jis yra pati žiauriausia pelėda iš visų, gyvenančių visose pelėdų karalystėse. Jis — pati nuožmiausia pelėda žemėje.

Soreno skilvis nusirito iki pat nagų. Pakeliui į Didįjį Ūbalo medį Sorenas drauge su bičiulių komanda rado merdėjančią ruožuotąją pelėdą ir pamanė, jog vargšelę bus nužudę Sent Lututės leitenantai.

— Ar čia apsilankė Sent Lututės pelėdos? — tąsyk paklausė Gilfė.

Ruožuotoji pelėda paskutinį kartą prieš mirtį atsikvėpė ir atsakė:

— Sent Lututė būtų dar nieko. Tai kur kas baisiau. Patikėkite, Sent Lututė... Ooo! Jei būtų tik tiek bėdos!

Sorenas, Gilfė, Apyaušris ir Knisčius negalėjo įsivaizduoti nieko blogesnio ir žiauresnio už Sent Lututę. Tačiau ruožuotoji pelėda atskleidė jiems šiurpią tiesą. Egzistavo kur kas didesnė blogybė. Keturi įbauginti pelėdžiukai nežinojo nei kaip tasai siaubūnas ar siaubūnai atrodo, nei kuo jis vardu, taigi apibrėždavo jį žodžiais „jei būtų tik tiek bėdos“. Keletą kartų jie mėgino pasiteirauti apie šį blogį Didžiojo Ūbalo medžio pelėdų, ribų, tačiau šie kaskart pakreipdavo pokalbį kita linkme. Bet štai dabar Bubąs papasakojo Sorenui apie nuožmiąją pelėdą, pramintą Metaliniu Snapu.

Bubąs niekada nevengdavo atsakyti į jaunos pelėdos klausimą. Toks jau jis buvo. Tad Sorenas drąsiai kamantinėjo toliau.

— Tikriausiai žinai, Bubai, kad mes su Gilfe, Knisčiumi ir Apyaušriu Snapijoje radome mirštančią ruožuotąją — Taigi, ir dar girdėjau apie lūšį, kurią jūs, keturi jaunikliai, turiu pasakyti, nugalabijote gana įmantriai. Numetėte į akį degančią žariją... iš kokio aukščio tu ją paleidai?

— Tiksliai nežinau, Bubai. Bet pasakyk man štai ką — ar manai, kad tą ruožuotąją pelėdą nužudė Metalinis Snapas?

— Labai galimas daiktas! Išties įmanoma. Gal net tikėtina, o tokie dalykai — jei studijuoji aritmetiką, turėtum žinoti — yra dažnesni už įmanomus. Kitaip tariant, tikėtini įvykiai yra labiau įmanomi už įmanomus.

— Taip, taip, žinoma. — Kai Bubąs leidžiasi filosofuoti, kartais būna labai sunku jį sugrąžinti į ankstesnę pokalbio vagą. — Suprantu, ką turi omenyje. Bet kodėl yra įmanoma ir galbūt netgi tikėtina, kad Metalinis Snapas užmušė ruožuotąją pelėdą?

— Na, ruožuotoji pelėda buvo kalvis atsiskyrėlis, ar ne?

Pastarasis klausimas nereikalavo atsakymo. Sorenas dvejojo, ar teisingai suprato Bubo mintį. Didysis raguotasis apuokas, rodos, norėjo pasakyti, jog tam, kuris pasirinko kalvio atsiskyrėlio dalią, gali šitaip nutikti.

— Taigi, — nutęsė Sorenas. — Bet...

— Bet kas?

— Supranti, Bubai, aš nelabai nutuokiu, kas apskritai yra kalvis atsiskyrėlis.

— Nežinai, kas yra kalvis atsiskyrėlis?

Sorenas papurtė galvą ir nudelbė akis į savo nagus.

— Nėra ko gėdytis, vaikine. Kalvis atsiskyrėlis yra kalvis, toks kaip aš. Bet jis nepriklauso jokiai karalystei. Mes, Didžiojo Ūbalo medžio gyventojai, vieninteliai mokame panaudoti ugnį Įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, virti, gaminti žvakes, prie kurių galime skaityti, ir, aišku, įrankiams — mūšio letenoms, puodams, keptuvėms, katilams — gaminti. Kalviai atsiskyrėliai irgi šį tą išmano apie kalvystę, tačiau gamina jie dažniausiai tik mūšio letenas. Kitaip sakant, ginklus.

— O kam jie gamina ginklus?

— Kam papuola. Jie neuždavinėja klausimų, tačiau, atrodo, vienaip ar kitaip surenka nemažai informacijos. Jiems tenka bendradarbiauti su atsiskyrėliais anglininkais. Daug sužino ir iš jų.

— Atsiskyrėliai anglininkai? Kalbi apie tokius anglininkus kaip aš, Otulisa, Martinas ir Rubė?

— Taip, bet atsiskyrėliai anglininkai darbuojasi ne kuopomis. Supranti? Dirba vieni.

— Vieni skraido po miškų gaisrus?

Bubąs linktelėjo.

— Vis dėlto vertingiausią informaciją surenka kalviai. Tasai ruožuotasis buvo šniukšžvalgis.

— Taigi, — atsiliepė Sorenas.

— Vadinasi, žinai, kas yra šniukšžvalgis?

— Na... gal pelėda slaptasis agentas?

— Iš esmės teisingai. Jie ištempę ausis ir akis surenka visas naujienas ir praneša jas mums. Čionai apsilankę šniukšžvalgiai niekada ilgai neužsibūna. Jiems patinka laukinis gyvenimas. Jei atmintis manęs neapgauna, čia jis kadaise viešėjo vos vieną kartą. Atšiauraus būdo paukštis. Negalėjo pakęsti keptos mėsos ir sakydavo, esą nuo žvakių šviesos ir vaško kvapo jam ima tvinkčioti skilvis.

— Ar yra ir kitų kalvių atsiskyrėlių? — paklausė Sorenas, o jo galvoje tuo metu užsimezgė sumanymas.

— Ak, taip, yra keli. Viena baltoji pelėda kalviauja kažkur ties Dykrų ir Sidabrašydžio riba.

— Ar žinai, kuo jis vardu? — pasidomėjo Sorenas.

— Jis? Kodėl manai, kad kalvis — „jis“?

— Nejaugi „ji“? — nedrąsiai pratarė liepsnotasis.

Bubąs linktelėjo.

— Niekada nesu girdėjęs apie moteriškos giminės kalvį.

— Ką gi, dabar jau girdėjai.

Bubąs sprigtelėjo nagu į vieną stiklo sukutį ir žvakės šviesos užgautos spalvos sutvisko išmargindamos urvo sienas.

— Koks jos vardas? — vėl paklausė Sorenas.

— Nežinau. Daugelis kalvių atsiskyrėlių slepia savo vardus. Jie keistuoliai, sakau tau, — apuokas įsmeigė į Soreną įdėmų gintarinių akių žvilgsnį. — Atsiskyrėliai nenuspėjami, ir čia dar ne viskas. Jų kalvėse dažnai lankosi įvairaus plauko nenaudėliai. Šiaip ar taip, jie juk gamina ginklus. Taigi, Sorenai, nekurk jokių planų.

Bet kaip tik tai Sorenas ir darė: jo galvoje gimė planas!

Šeštas skyrius

Eglantinos dilema

— Saugokis Metalinio Snapo — štai ką man pasakė mėklės.

Sorenas tupėjo drevėje kartu su Apyaušriu, Gilfe, Knisčiumi ir Eglantina.

— Ar jie iš tiesų ištarė šiuos žodžius balsu? — Gilfė stryktelėjo prie Soreno ir pažvelgė tiesiai į viršų.

— Na... ne visai. Mėklės balsu nekalba.

— Tuomet iš kur žinai, — trūkčiojančiu balsu paklausė Eglantina, — kad ten buvo jie, mamos ir tėčio mėklės? Nes jeigu ten tikrai buvo jie, tai reiškia, kad jie mirę, argi ne taip, Sorenai? — iš juodų it angliukai sesers akių ėmė riedėti ašaros.

— Taip, Eglantina, ir mes jau nieko negalime padaryki, — atsakė Sorenas.

— Mirę yra mirę, ir taškas, — įprastu stačiokišku tonu apibendrino Apyaušris.

Gilfė atsisukusi įspyrė jam į koją.

— Kodėl taip padarei, Gilfe?

— Apyaušri, ji ką tik sužinojo, kad mirė jos tėvai. Galėtum būti bent truputėlį jautresnis!

— Bet tokia yra tiesa, argi ne? — tarstelėjo Gilfės priekaišto šiek tiek sugėdytas Apyaušris.