Кэтрин Ласки: Kelionė

Sorenas tuo metu gėrėjosi savo snapu žvelgdamas į vandens paviršių. Jam patiko tamsi dėmelė, anot Gilfės, teikianti veidui išskirtinumo. Liepsnotasis staigiai kryptelėjo galvą.

— Ponia Pi, vardan Pelėdų Pelėdos, kas nutiko?

— Tuoj aš tau kaip užpelėdinsiu! — užburnojo toji.

Sorenas nustėro. Niekad gyvenime negirdėjo ponios Pi keikiantis, juo labiau jo adresu. Jos įtūžis tarytum čirškėjo ore. Kitos pelėdos nutūpė šalia Soreno.

— Ei, — prakalbo Apyaušris, — ar pastebėjote, kokį sukinį ką tik suraičiau?

— Teprasmenga po meškėnmėšliais tavo raitytas su!

Dabar jau visos keturios pelėdos neteko žado. Gal ponia Pi išsikraustė iš proto? „Po meškėnmėšliais “? Ji pasakė „po meškėnmėšliais “!

— Kas negerai, ponia Pi? — virpančiu balsu pasiteiravo Sorenas.

— Kas negerai? Pažvelkite į mane. Tuojau pat liaukitės spoksoję į savo atspindžius ežere. Aš jums pasakysiu, kas negerai. Jūs darote gėdą savo šeimoms.

— Aš neturiu šeimos, jei kartais užmiršote, ponia Pi, — nusižiovavo Apyaušris.

— Juo blogiau! Užtrauki negarbę savo giminei. Laplandinėms pelėdoms.

Pastarieji žodžiai pribloškė net ir Apyaušrį.

— Savo giminei!

— Taigi, taigi. Visi darote gėdą, tiesą sakant. Tapote nusipenėję, tingūs, pasipūtę, visi keturi. Ir... ak, — užsikirto ponia Plithiver.

Sorenas suprato, jog aklažaltė tuoj dar labiau įsisiautės.

— Jūs ne ką geresni už šlapkakių gaują!

Po šių žodžių ant šakos, nusvirusios pakrantėje stovinčioms pelėdoms virš galvų, kur tupėjo koks tuzinas kirų, kilo griausminga emocijų audra. Šaižaus juoko aidas atsimušė į ežero paviršių, pelėdų atspindžiai sutirtėję tarytum subyrėjo į šipulius.

— Mes nešdinamės iš čia DABAR PAT! — bemaž užriaumojo silpnu gyvatišku balseliu ponia Plithiver.

— O kaip varnos? Juk dar nesutemę.

— Nesvarbu! — atrėžė ji.

— Ar norite mus pražudyti, paaukoti mus varnoms? — tylutėliai užklausė Gilfė.

— Jūs žudote save čia, šio ežero pakrantėje!

Gilfės skilvį tarytum nutvilkė nuožmus, skvarbus žvilgsnis. Kitų pelėdų skilviai irgi šoktelėjo ir suvirpėjo.

— Pasiruoškite skrydžiui! Beje, Apyaušri...

— Taip?

— Aš skrisiu priešakyje su tavimi.

— Klausau, ponia.

Laplandinė pelėda pritūpė, kad ponia Plithiver lengviau užšliaužtų ant plačių jo pečių.

Apyaušrį labiausiai spėjo paveikti čionykščiai apžavai iki ponios Pi protrūkio. Taigi aklažaltė manė privalanti pasirūpinti, kad dičkis nenukryptų nuo kurso, kai skris priekyje. Jam reikėjo ypatingos priežiūros. Kur ritasi pasaulis, jei aklai gyvatei lizdo tvarkytojai tenka vairuoti tikrą dangaus virtuozą — laplandinę pelėdą?!

Jai iš tiesų teko vairuoti, kai Apyaušris pradėjo sukti antrą ratą aplink ežerą ir svirti pavėjinio sparno pusėn, neabejotinai trokšdamas geriau apžiūrėti savo atspindį ir pašnibždom traukdamas kitą mėgstamą dainelę:

Aukštybėj sidabro sparnai ištiesti,

Akys nuožmios auksu švyti

Tarp purpurinių debesų

Didingas tavo skrydis.

Apyaušri, juk tu —

Puikiausias iš visų!

Tu nenustygstantis,

Tu neprilygstamas,

Didingas ir žavus.

Tokių daugiau nėra,

Tokių daugiau nebuvo,

Ir niekada tokių nebus.

Ponia Plithiver susirietė ir iškėlusi ėmė judinti galvą signalizuodama kirams, kuriuos jautė skraidant viršuje. Staiga ant dailių sidabriškų plunksnų užtiško baltas pliūpsnis.

— Kas čia dabar, dėl Pelėdų Pelėdos meilės? — aiktelėjo Apyaušris.

— Tu jiems patinki, Apyaušri, šit jie tave ir pašventino!

Apyaušris kaip kulka perskrido ežerą, nė sykio neatsigręždamas atgal.

Šeštas skyrius

Ledo siauruma

Vos tik Veidrodiniai ežerai liko už nugaros, juos išsyk užklupo, rodos, tik to ir telaukusi žiema. Į veidus siūbtelėjo žvarbaus, ledinio vėjo gūsiai, apdrėbė šlapdriba, o neretai pasipildavo ir ledukų. Snapijos kalvos statėjo ir smailėj o, nuo jų į viršų kilo kunkuliuojančios srovės. Keliautojų snapai pamažu apledėjo, o po kelių minučių Sorenas pastebėjo, kaip Gilfė pradėjo nevaldomai suktis. Laimė, atskubėjęs Apyaušris sugebėjo jai padėti.

— Skrisk man už nugaros, Gilfe, — sušuko perrėkdamas riaumojantį vėją. O paskui pakreipė galvą į kitus: — Jos sparnai pradėjo stingti. Mūsiškiai irgi greitai pasidengs ledu. Tęsti kelionę pernelyg pavojinga. Reikia paieškoti vietos, kur galėtume nutūpti.

Netrukus po Apyaušrio perspėjimo apie apledėjimo pavojų Sorenas pajuto, kaip apsunko jo paties sparnai.

Jis pakreipė galvą ir aiktelėjo pamatęs plasnojamąsias plunksnas puošiančias švelnias ataugėles. Jos styrojo sustingusios, kiaurai košiamos vėjo. O, Pelėdų Pelėda, aš skrendu lyg koks kiras!

Neilgai trukus jie surado medį, kuriame aptiko menkutę drevę. Vargais negalais susispraudę vidun, o ten knibždėte knibždėjo kirmėlių.

— Pasibaisėtina! — šūktelėjo ponia Plithiver. — Tokio parazitų antplūdžio dar nesu mačiusi.

— Ar čia kur nors yra samanų? — paklausė Apyaušris, prisiminęs storas, minkštutes Veidrodinių ežerų samanėles.

— Jei yra norinčių patraukti laukan ir paieškoti — prašom, — pasiūlė ponia Pi. — O aš tuo metu pasistengsiu suėsti kuo daugiau šių mažų kirmėliūkščių.

Sorenas kyštelėjo galvą iš drevės.

— Vėjas įsismarkavo. Bemaž nieko nematyti. Žemę dengia storas sniego sluoksnis, vargu ar pavyktų rasti bent kiek samanų, net jei ir ryžtumėmės ieškoti.

— Galime sutrinti pušų spyglių, — pasiūlė Gilfė. — Pirmiausia stipriai suspaudžiate snapu, paskui leidžiate nuslysti į pirmąjį skrandį, esantį prieš skilvį, ten kurį laiką palaikote, o paskui atgurkiate. Spygliai virsta košele, o išdžiūvę būna beveik tokie pat minkšti kaip ir samanos. Tiksliau sakant, šis procesas vadinamas ne atgurkimu, o atpliurpimu, kadangi atryjama šlapia masė, o ne kukuliukas.

— Koks skirtumas, svarbu, kad tik būtų minkšta, — burbtelėjo Apyaušris.

— Ko gero, verta pamėginti, — pripažino Knisčius. — Nes mintis klaidžioti per tokią pūgą manęs nė trupučio nežavi.

Pelėdžiukai persisvėrė iš vėjo neužpučiamos drevės tiek, kad įstengtų prisikimšti pilnus snapus pušies spyglių, paskui pradėjo maigyti juos snapu ir ryti susidariusius gumulėlius, kuriuos po kurio laiko atpliurpdavo. Ponia Plithiver tuo metu rijo pelėdų sveikatai ypač kenkiančius vikšrus bei vabalus, be to, sučiupo porą mažų kirmėlių, vadinamų plunksnų plėšikais.

— Kažin ar suvalgyčiau dar bent vieną vabalą, net jei nuo to priklausytų mano gyvybė, — po geros valandos suvaitojo ponia Pi.

Staiga drevėje nugurguliavo sodrus kliurktelėjimas.

— Kas čia dabar? — nesuprato Knisčius.

— Tavo nuolankus tarnas pliurpsi, — pratarė Apyaušris ir pražiojęs snapą dar sykį pliurptelėjo sudrebindamas visą uoksą.

— O, aš irgi noriu pamėginti! — šūktelėjo Knisčius.

Akimoju visos pelėdos įsitraukė į pliurpsėjimo varžybas. Lauke siautėjo pūga, o bičiuliai smaginosi, kvatojosi ir ūbavo puikiai leisdami laiką. Jie netgi ėmė skirstyti vietas, išrinkdami patį garsiausią, patį drėgniausią, patį šlykščiausią bei patį gražiausią ir labiausiai rafinuotą garsą. Nors visi tikėjosi, jog subtiliausio pliurpsėtojo titulą gaus Gilfė, šis laimėjimas atiteko Sorenui, o Gilfės pliurptelėjimas buvo išrinktas bjauriausiu.