Кэтрин Ласки - Kelionė

Ledinis lizdas buvo erdvus, tačiau jame tvyrojo klaikus dvokas.

— Koks čia kvapas? — sušnibždėjo Gilfė.

— Koks kvapas? — paklausė mažasis pufinas, tėvų vadinamas Drūčiu.

— Šitas kvapas! — šniurkštelėjo nosimi Knisčius.

— Turbūt užuodžiate žuvį, — suprato patinas.

— Žuvį! Jūs valgote žuvį?

— Kito pasirinkimo nėra. Geriau pratinkitės.

— Prieš artėjančią audrą kaip tik ketinu pažvejoti, — pareiškė patelė.

Stebėdamas angos link krypuojančią šeimininkę, Sorenas pamažu suvokė, koks visgi keistas šis paukštis. Ir ne tik veidas, kuriame pūpsojo gigantiškas gaubtas oranžinis snapas ir juodavo raudonai apvedžiotos akys, įtupdytos į baltų plunksnų ovalus, bet ir visas kūnas atrodė be galo neįprastai. Putlus, jokio grakštumo, krūtinė taip išsišovusi į priekį, jog, atrodė, pufinė tuoj ims ir nugrius kniūbsčia. Kaip šis padaras įstengė skraidyti — tikra paslaptis. Ir išties, stabtelėjusi ant lizdo krašto, ji tarytum nesiryžo kilti, bet galų gale nerangiai suplakė sparnais, šiek tiek paskrido ir puolė į jūrą. Vaizdas buvo neįtikėtinas. Ji staigiai suglaudė sparnus, plati galva ir storas snapas perskrodė šėlstantį ledinį vandenį, kuris susiglaudė viršum uodegos plunksnų. Paukštis pradingo po vandeniu. Sorenas, Apyaušris, Knisčius ir Gilfė susispietė prie lizdo krašto. Jie laukė, vis žvilgčiodami vienas į kitą.

— Pone, — galiausiai sušnabždėjo Gilfė, — man atrodo, jūsų žmonai kažkas nutiko... ji... na... ji nėrė į jūrą ir iki šiol nepasirodė.

— Ak, ji šiek tiek užtruks. Juk reikia papenėti nemažai burnų.

Rodos, praslinko ištisa amžinybė, bet paskui patelė išniro į paviršių. Jos snape dailiai karojo kelios nedidukės žuvelės.

— Štai ji! Štai ji! — pašoko Gilfė.

— Šaunioji motulė, — atsidūsėjo Drūtis. — Tikiuosi, parneš keletą stintenių. Labai mėgstu stintenes. Jei jums jos nepatinka, ar galėsite atiduoti savąsias? Prašau, prašau, prašau!

— Žinoma, — sutiko Sorenas, kurio apetitas sulig kiekviena šiame dvokiančiame urve praleista minute vis mažėjo.

— Tik pažiūrėkit, — atkreipė dėmesį Apyaušris, — kaip ji ketina pakilti?

Bičiuliai vėl susigrūdo prie ledinės angos. Atrodė, tarytum patelė žemai apačioje mėgina bėgti vandens paviršiumi įnirtingai plakdama sparnais.

— Pakilti nuo vandens mums nėra lengva. Mes ne itin geri skrajūnai, tačiau, kaip jau matėte, mokame nardyti. Turime mažučius oro maišelius, todėl galime ilgai ištverti dideliame gylyje. Sunkiausia mums po žvejybos sugrįžti į lizdą.

Patinas išlindo laukan ir šūktelėjo:

— Mieloji, gal pamėgink štai ten, užuovėjoj, kur vanduo ramesnis.

Toji perliejo vyrą grėsmingu žvilgsniu ir kažkaip sugebėjo pilna burna žuvų atsikirsti:

— Nori, kad įsirėžčiau į sieną, tuščiagalvi?! Juk ji pavėjui. Išsyk atsitrenkčiau snapu, o kur tada atsidurtų jūsų vakarienė? Jei toks sumanus, pats eik žvejoti.

— Ak, atleisk, brangute, aš — tikras kvailys, — taip taręs pufinas atsisuko į pelėdas. — Mes tikrai nesame itin išmintingi. Puikiai nardome, mokame žvejoti, žinome, kaip elgtis ledynuose, bet tik tiek.

Tačiau iš tiesų pufinai sugebėjo kur kas daugiau ir anaiptol nebuvo bukagalviai.

— Jie tiesiog save nuvertina, — pastebėjo Gilfė.

Greta nardymo ir žvejybos pufinai puikiai nusimanė apie orą. Kaip tik dabar šeimininkai pasakojo svečiams, jog vėjui pasisukus, audros nurimsiančios, ir šie galėsią iškeliauti, joms nespėjus vėl įsisiautėti.

— Suprantate, jaunuoliai, — dėstė pufinas tėtušis, — devynias dienas iš dešimties vėjai Ledo siaurumoje ūžauja kaip pašėlę. Šit, ir jus čionai atnešė. Tačiau dešimtąją dieną vėjas gali apsigręžti ir nugabenti jus atgalios. Aukštai tekanti maloni oro srovė nuneštų jus iki pat Snapijos, jei tik norėtumėte nukeliauti iki ten.

Paukštis nutilo, ir pelėdos vogčiomis susižvalgė. Snapija skambėjo labai viliojančiai. Aplinkui buvo taip žvarbu, šalta, tvyrojo nepakenčiamas žuvies dvokas, o viską dengiantys riebalai, rodos, įsismelkė į pačius skilvius. Jie tiesiog neįstengė atsispirti mintims apie Veidrodinius ežerus, kur visada žaliavo vasara, bėgiojo riebūs pelėnai ir skraidyti sekėsi taip nuostabiai. Būtų tikri melagiai, jei tvirtintų nejaučią pagundos.

— Taigi kada mums reikėtų išskristi? — paklausė Sorenas.

— Kadangi jūs, pelėdos, linkusios skraidyti naktimis, manau, turėtumėte iškeliauti šįvakar. Kai pradės temti, kaip tik ims keistis vėjas. Skristi iš čia bus išties lengva, o į uodegos plunksnas pūstelėjęs vėjas padės jums nusigauti iki Ūbmarių.

— O pūga? — pasiteiravo Gilfė. — Kada vėl pakils pūga?

— Anksčiausiai rytoj.

— Jei šiąnakt ketiname išskristi, mums visiems reikėtų pailsėti, — pasiūlė Sorenas.

— Gera mintis, — linktelėjo ponia Plithiver.

— Verčiau lįskite į išduobos gilumą, — patarė patinas. — Tuoj pasirodys saulė, ir ant ledo ims mirguliuoti tokie ryškūs atspindžiai, jog neįstengsite nė akių sumerkti.

Gilumoje buvo šiek tiek tamsiau, bet į apledėjusias olas atsimušę spindulių pluoštai įsiskverbdavo net ir ten.

Ledas pradėjo tirpti, ir Soreno ausis pasiekė monotoniškas lašėjimas. Bet galų gale pavyko užmigti. Galbūt kaip tik tirpstantis ledas sužadino mintis apie šiltą kraštą, kur tyvuliuoja krištolinio skaidrumo vandenys, o jų paviršiuje atsispindi dailus baltas jo veidas. Kodėl jie negalėtų tenai sugrįžti? O kur kitur turėtų keliauti? Sorenas vėl užmiršo. Teįstengė prisiminti tik šilto oro tumulus, tarp kurių smagu žaisti, ramų it stiklas ežerą, amžiną vasarą. Ten nėra nei ledo, nei pūgų. Kodėl negalėtų tenai pasilikti? Sapnas jį užvaldė. Per miegus jautė, kaip kryptelėjo skilvis, ir kažkas pradėjo blėsti, o Snapijos ir Veidrodinių ežerų ilgesys vis stiprėjo ir stiprėjo.

— Metas keltis, jaunuoliai, — ėmė žadinti pufinas, baksnodamas Soreną viena didele, oranžine plėvėta pėda. — Vėjas nurimo. Jau galite skristi. Siena rasoja.

— Ką? — nustebo Sorenas. — Kaip suprasti, siena rasoja?

— Ledas tirpsta. O tai liudija apie šiltą orą. Atslinko šiltosios srovės. Bus lengva skristi.

Kitos pelėdos irgi jau sukilo ir stovėjo prie olos krašto. Siena iš tiesų rasojo, blizgėjo nuo drėgmės, o besileidžiančios saulės spinduliuose aptirpęs ledas žaižaravo vaiskiomis rožinėmis, oranžinėmis ir raudonomis liepsnomis.

— Drūti, — pakvietė tėvas. — Eikš čionai, sūnau, noriu, kad pasižiūrėtum, kaip skris šie jaunuoliai. Jie — tikri tylaus skraidymo meistrai. Skrendant pelėdai niekada neišgirsi sparnų plazdenimo!

Dar jiems nepakilus Sorenas nužvelgė bičiulius. Jis ne vienintelis sapnavo Veidrodinius ežerus. Visi troško ten grįžti. Argi blogai, kad visi šito nori? Apyaušris prisiartino prie jo.

— Sorenai, žinai, apie ką mes pagalvojom?

— Apie ką?

— Apie Snapiją ir Veidrodinius ežerus. Svarstėme, kodėl mums trumpam tenai neužsukus? Truputėlį pailsėtume, atsigautume, atsikratytume žuvų skonio, sukirstume keletą rubuilių pelėnų, o paskui patrauktume link Didžiojo Ūbalo medžio.

Pasiūlymas skambėjo viliojančiai, neišpasakytai viliojančiai. Sorenas pajuto, kaip tarp plunksnų ant pečių krustelėjo ponia Plithiver.

— Aš... man... — sumikčiojo Sorenas. — Man atrodo, gali iškilti šiokių tokių problemų.

— Kokių problemų? — neatlyžo Apyaušris.

— Manau, jei ten nuskrisime... kelionės.... link Didžiojo Ūbalo medžio nebepratęsime, — atsakė Sorenas.