Кэтрин Ласки: Kelionė

— Tiesiog vulgaru, — burbtelėjo ponia Pi.

Netrukus šis žaidimas pelėdoms nusibodo, ir jos pradėjo svarstyti, kada liausis pūga. Nors nė vienas neprisipažino, visi paslapčiom ėmė svajoti apie Veidrodinius ežerus. Bičiuliai pritilo, prisiminę nerūpestingas, smagias dieneles, kai sukdavo efektingus ratus viršum žvilgančio ežero paviršiaus. O ką jau kalbėti apie maistą, neapsakomai gardų maistą!

— Kažin ką atiduočiau už dailų pelėną, — atsiduso Sorenas.

— Klausyk, jaunuoli, man rodos, vėjas rimsta. Manau, jau galėtume kilti, — pareiškė ponia Plithiver, pajutusi, jog pelėdų mintys pradėjo suktis apie Veidrodinius ežerus, o ji tiesiog negalėjo šito leisti.

Taigi, nors pati netikėjo, kad vėjas pradėjo silpnėti, būtinai reikėjo priversti juos vėl skristi.

— Šitokį vėją jūs vadinate aprimusiu? — suūkė pavėjinėje pusėje skrendantis Knisčius.

— Truputėlį aprimusiu. Patikėk, branguti, sėdėdami ir pliurpsėdami pušų spygliais nė kiek nepriartėsite prie Didžiojo Ūbalo medžio.

O kaip prie jo priartėti? — mąstė Sorenas. Jie vos įžiūrėjo, kas vyksta priešakyje, už nugaros užsivėrė sūkuriuojančio sniego siena, o apačioje kybojo tirštas rūkas, slepiantis net medžių viršūnes. Aplinkui, rodos, plevėsavo daugybė ledinio oro paklodžių.

— Priešvėjinėje pusėje dunkso uolos, — grįžtelėjo priešakyje skrendantis Apyaušris. — Jei pavyktų nusigauti iki jų teikiamos užuovėjos, skristi taptų lengviau.

— Turbūt derėtų pamėginti. Gilfė tegul skrenda per vidurį, tarp mūsų, — atsiliepė Sorenas.

Kai siautėjantys vėjai tapo nebeįveikiami nykštukinei pelėdžiukei, bičiuliai išmoko sudaryti jai ramią, mažiau užpučiamą vietelę pleišto formos rikiuotės centre, į kurią dabar ir pasuko Gilfė.

— Puiku, svyrame krabo poza prieš vėją, — ūktelėjo Apyaušris, perrėkdamas siautėjančią pūgą.

Krabo poza pelėdos vadindavo manevrą, kurio metu šiek tiek įstrižai pakrypdavo šonu vėjo pusėn, kad nereikėtų skristi tiesiai į jį. Pelėdos skriejo prieš vėją panašiai, kaip juda krabai — ne visai tiesiai į priekį, palankiai išnaudodamos vėją, besistengiantį nublokšti jas atgal.

Vėją pergudravusios pelėdos, nors ir lėtai, visgi judėjo į priekį. Drevė liko toli, o keliautojai vis skrido krabo poza, kol nutiko kai kas, ko jie niekada nesitikėjo nutiksiant. Prieš vėją atgręžti sparnai nuvargo ir net ėmė mausti. Kita vertus, sparnai bent jau nebuvo apledėję.

Staiga kilo šiurpus kauksmas, ledinė naguota pūgos letena bloškė paukščius į šoną. Antrąkart driokstelėjus kauksmui, jie tėškėsi į ledinę sieną. Sorenas pradėjo čiuožti slidžiu, šaltu paviršiumi.

— Laikykitės, ponia Plithiver, — šūktelėjo liepsnotasis, bet nejautė jos įprastoje vietoje.

Nusitverti nagais buvo neįmanoma, sparnai irgi neklausė. Jis lėkė taip greitai, kaip dar niekad gyvenime nebuvo skridęs. Pro šalį dar greičiau prašvilpė didelis pilkas pavidalas. Ar ten šmėstelėjo Apyaušris? Svarstyti nebuvo kada. Neturėjo laiko nė nuojautai. Skilvį, kartu su visais tuščiaviduriais kaulais, galinga jėga tarytum siurbte išsiurbė. Bet galų gale jis sustojo. Buvo apsvaigęs, uždusęs, bet, laimė, nejudėjo, tik kiurksojo nusileidęs ant pakrypusios žvilgančios baltos atbrailos.

— Pasisekė tau ir tau, ir tau, ir kam dar? — atsklido iš viršaus gurguliuojantis garsas.

— Kas? Kas čia kalba? — paklausė Sorenas.

— O, didžioji Pelėdų Pelėda! — sukuždėjo Gilfė, čiūžtelėjusi šalia Soreno. — Kas po...

Ir tada Sorenas pamatė, į ką ji žiūri. Keturios pelėdos ir ponia Plithiver liko gyvos. Visos jos tįsojo parblokštos ant nugarų ir stebeilijo į baltutėlę ledo sieną, o kiek aukščiau iš skylės lede kyšojo trys keisčiausių pasaulyje padarų veidai.

— Kas jie tokie? — šnipštelėjo Gilfė. — Tikrai ne paukščiai.

— Tai jau tikrai ne, — patvirtino Apyaušris.

— Kaip manai, ar jie priklauso gyvūnų pasauliui? — nerimo Gilfė.

— O kokiam gi dar? — nesuprato Apyaušris.

— Pavyzdžiui, augalų. Kadaise girdėjau savo tėtį kalbant apie augalų pasaulį, — atsakė Gilfė.

— Jie iš tiesų mažumėlę augališki, — pripažino Knisčius.

— Kaip suprasti, augališki? — pasiteiravo Sorenas.

— Suprantu, ką turi omenyje Knisčius. O tasai skaisčiai oranžinis daiktas viduryje tikriausiai yra veidas?

— Ką nori pasakyti — tikriausiai veidas? — riktelėjo nepažįstamasis. — Jau mes laikomi kvailokais padarais, bet jūs, ko gero, dar žioplesnį, jei neskiriate veido nuo augalo.

— Bet tu išties mažumėlę panašus į žydintį kaktusą — tokį, kokie auga mūsų dykumoje, — pastebėjo Knisčius.

— Čia mano snapas, mulki. Galiu tave patikinti, jog nei aš, nei kuris nors iš mano šeimos narių nėra žydintis kaktusas, nors ir nežinau, kas tie kaktusai ir kaip atrodo dykuma.

— Tai kas tu toks? — galų gale prakalbo ponia Plithiver.

— O kas, po šimts ledokšnių, esi tu? — atkirto padaras.

— Aš esu žaltė... lizdo tvarkytoja. Tarnauju šiems kilniems paukščiams, vadinamiems pelėdomis.

— Ką gi, — pratarė padaras, kuris nebuvo kaktusas. — Mes — pufinų pulkelis.

— Pufinų! — suūkė Apyaušris. — Juk pufinai gyvena šiaurėje, tolimoje šiaurėje.

— O kaipgi, avigalvi! Tai bent, tėtuk, aš jaučiuosi vis sumanesnis ir sumanesnis.

— Jeigu jūs esate pufinai, — pratęsė Gilfė. — Tada mes tikriausiai atsidūrėme šiaurėje.

— Pagaliau! — šūktelėjo vienas pufinas. — Matau, ir jūs, pelėdos, pamažu įgaunate proto!

— Mamyte, ar jinai gaus prizą už teisingą atsakymą? — pro angą kyštelėjo galvą dar vienas paukštytis milžinišku snapu, ilgiu bemaž prilygstančiu paties jauniklio ūgiui.

— Mes tik linksminamės, Drūti.

— Tačiau kaip mes galėjome atsidurti taip toli šiaurėje? — stebėjosi Sorenas.

— Tikriausiai vėjas nubloškė, — atsiliepė patelė. — O iš kur atkeliavote?

— Iš Snapijos, — atsakė Apyaušris.

— Kur link traukėte?

— Į salą Ūbmarėse.

— O, didis lede! Jūs pralėkėte pro šalį. Prašovėte penkis šimtus lygų1.

— Ką? Praskridome ir nė nepastebėjome? — vos girdimai vaptelėjo Knisčius.

— Kokioje tiksliai vietoje dabar esame? — pasiteiravo Gilfė.

— Esate Ledo siaurumoje, tolimiausiame Ūbmarių pakraštyje, kur prasideda Šiaurinės karalystės.

— Ką? — vienu balsu aiktelėjo visi keturi.

— Per daug nesistebėkite, — įsiterpė patinas. — Kaltas prastas oras.

— O kada jis čia buvo geras, mielasis? — nusiskundė jo žmona.

— Teisybė. Tačiau šios krypties vėjas tiesiog siurbte įsiurbė juos į Ledo siaurumą, o paskui kilo villivavo 2 .

— Kas tas vilivavo? — nesuprato Sorenas.

— Tave pačiumpa didelė jėga, tarytum lavina. Ko gero, negirdėjote ir apie lavinas?

— Negirdėjome. O kas yra lavina? — pasidomėjo Knisčius.

— Galinga sniego griūtis. Tačiau vilivavo — tai ne sniegas, o šaltas it ledas oras, kuris persirita per kalną ir staigiai sminga žemyn. Štai kas atnešė jus į Ledo siaurumą ir tėškė į šią sieną — į mūsų namus.

— Čia jūsų namai? — nusistebėjo Apyaušris.

— Taip, ponaiti. Kitokių niekada nė neturėjome, — patvirtino patinas.

— Bet kur jūs gyvenate?

— Ledynų plyšiuose ir uolų kiaurymėse. Siena nėra iš vientiso ledo. Čia daugybė riedulių. Galima susirasti, kur gyventi, jei tik moki ieškoti, — paaiškino jis ir pažvelgė į draugę. — Iš pietų artinasi kita audra. Verčiau užeikite vidun, pelėdos. Prašom čionai.