Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Maža to! Pasiremdami liekanomis, rastomis viršutiniuose terciaro geologinės formacijos kloduose, drąsiausi mokslininkai teigė žmogų atsiradus dar anksčiau. Tiesa, rastosios liekanos — ne žmogaus kaulai, o tik žmogaus rankų dirbiniai: didelis iškastinio gyvūno blauzdikaulis ir dubens kaulai, taisyklingai nuglūdinti, lyg skulptoriaus iškalti, išsaugoję žmogaus triūso pėdsakus.

Tokiu būdu, laiko laiptais žmogus iš karto nusileido per daugelį amžių; jis aplenkė mastodontą, tapo ” elephas meridionalis“ ( pietų dramblys — Aut.) amžininku; jo egzistavimas jau skaičiuojamas šimtu tūkstančių metų, nes geologai tam laikui priskiria plioceno formaciją.

Tokia buvo paleontologijos mokslo būklė. Todėl visiškai suprantama dėdulės nuostaba ir džiaugsmas, jeigu dar pridursime, kad, nuėjęs dvidešimt žingsnių, jis užtiko kvartero periodo žmogaus egzempliorių.

Iš karto buvo galima nustatyti, kad tai žmogaus kūnas. Nejaugi per tūkstantmečius išliko dėl ypatingų dirvos savybių, kaip, sakysime, Bordo miesto Šen Mišelio kapinėse? Į šitą klausimą aš negaliu atsakyti. Bet kūnas, aptemptas pergamento oda, dar elastingi organai — bent jau taip atrodė! — tvirti dantys, tankūs plaukai, siaubingai ilgi rankų ir kojų nagai — prieš mūsų akis kūnas iškilo toks, koks egzistavo būdamas gyvas.

Aš netekau žado, susidūręs su praėjusių laikų vaiduokliu. Dėdulė, paprastai labai šnekus, irgi tylėjo. Mes pakėlėme mumiją, pastatėme ją stačią. Ji žiūrėjo į mus savo tuščiomis akiduobėmis. Apčiupinėjome jos torsą, kuris prisilietus skleidė duslų garsą.

Po neilgos tylos dėdės lūpomis vėl prabilo profesorius Otas Lidenbrokas; būdamas karšto temperamento, jis pamiršo, kokiose aplinkybėse esame mes, tos olos belaisviai. Profesorius, be abejo, įsivaizdavo save stovintį Johaneumo katedroje prieš klausytojus, nes nutaisė pamokomą toną, tarsi kreiptųsi į įsivaizduojamą auditoriją.

— Gerbiamieji ponai, — pradėjo jis, — turiu garbės jums pristatyti kvartero periodo žmogų. Kai kurie žymūs mokslininkai neigė, kiti ne mažiau žymūs, atvirkščiai, teigėjo egzistavimą. Dabar bet koks paleontologas Tomas Netikėlis, jeigu tik čia jis būtų, palietęs jį pirštu, tikriausiai pripažintų savo klaidą. Aš gerai žinau, kad mokslas privalo labai atsargiai vertinti panašius atradimus! Aš puikiai žinau, kokią naudą išpešė įvairūs Barnumai ir kiti panašūs šarlatanai iš iškastinio žmogaus! Aš žinau istoriją su Ajakso kelio girnele, tariamai spartiečių rastu vadinamuoju Oresto kūnu, Asterijaus kūnu, dešimties uolekčių ūgio, kurį mini Pauzanijus. (Uolektis — senovinis ilgio matas apie 50 cm.) Aš skaičiau pranešimus apie Tropanio skeletą, surastą šešioliktajame amžiuje, kurį bandė pripažinti esant Polifemo skeletu, ir istoriją gigantų, iškastų šešioliktajame amžiuje Palermo apylinkėse. Jūs lygiai kaip ir aš puikiai žinote tyrimo rezultatus milžiniško dydžio kaulų, atrastų tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt septintaisiais metais Liucernoje — anot žinomo gydytojo Felikso Platero; jie priklausė devyniolikos pėdų milžinui! Aš godžiai perskaičiau Kasaniono traktatą ir visas paskelbtąsias kronikas, brošiūras, pranešimus bei diskusijas apie Teutoboko, kimrų karaliaus, užgrobusio Galiją, skeletą, iškastą Dofinės provincijoje tūkstantis šeši šimtai tryliktais metais! Aštuonioliktajame amžiuje aš būčiau kovojęs Pjero Kompė pusėje prieš Šoichcerio preadomitus! Aš savo rankose turėjau rankraštį, pavadintą Gigan...

Čia davė apie save žinoti įgimtas dėdulės trūkumas: viešai kalbėdamas, jis užsikirsdavo, tardamas kiekvieną sunkiai ištariamą žodį.

— Rankraštis, pavadintas: Gigan...

Jis neįstengė ištarti to žodžio.

— Giganteo...

Bergždžios pastangos! Nelemtasis žodis kliuvo už liežuvio! Tai bent gardžiai pasijuoktų Johaneume!

— Gigantosteologija! — pagaliau ištarė profesorius Lidenbrokas ir du kartus nusikeikė.

Toliau viskas vėl klojosi sklandžiai.

— Taip, ponai! — entuziazmo pagautas, tęsė dėdulė. — Aš žinau visas tas istorijas! Aš taip pat žinau, kad Kiuvjė ir Bliumenbachas minėtus kaulus be niekur nieko pripažino esant kvartero periodo mamuto ir kitų gyvūnų kaulais. Bet šiuo atveju abejonės būtų buvusios mokslo įžeidimu! Kūnas priešais jus! Jūs juos matote ir galite palytėti. Tai ne tik skeletas, o tikras kūnas, dūlėjimo nepaliestas išimtinai antropologijos naudai.

Man visai nesinorėjo paneigti šio teiginio.

— Jei galėčiau jį nuplauti sieros rūgšties tirpalu, — toliau kalbėjo dėdulė, — nuvalyčiau žemes ir pašalinčiau visas šitas blizgančias, prilipusias priėjo odos kriauklytes. Bet aš neturiu sieros rūgšties! Ir vis dėlto net būdamas tokio pavidalo, šis žmogaus kūnas pats mums papasakos savo istoriją!

Omai profesorius čiupo iškastinį žmogų ir ėmė jį sukioti į visas puses, demonstruodamas fokusininko rankų miklumą.

— Jūs matote, — tęsė į iš, — iškastinis žmogus vos šešių pėdų. Be abejo, jis priklauso kaukaziečių rasei. Baltųjų, kaip ir mes, rasei! Iškastinio kiaušas taisyklingos kiaušinio formos, skruostikauliai neišsišovę, žandikauliai normaliai išsivystę. Nematyti jokių prognatizmo ženklų, kurių požymis — pakitęs veido kampas. Išmatuokite tą kampą. Jis beveik artimas stačiajam. Bet aš žengiu dar 242 toliau logiško mąstymo keliu ir net išdrįstu teigti, kad šis žmogaus pavyzdys priskirtinas jafetų giminei, paplitusiai nuo Indijos iki pat Vakarų Europos. Nesijuokite, ponai!

Niekas nesijuokė, bet profesorius, skaitydamas mokslinį pranešimą, buvo pratęs prie klausytojų veiduose švytinčių šypsenų.

— Taip, — įkvėptai ir pakiliai tęsė jis, — priešais mus — iškastinis žmogus, mastodontų amžininkas, kurių kaulų pilnas šitas amfiteatras. Bet kaip jis čia pateko, kokiuose Žemės plutos kloduose gulėjo jo kūnas, kol atsidūrė šitoje milžiniškoje Žemės rutulio lūžio ertmėje, į tai aš nesiryžtu atsakyti. Be abejo, iškastinis priskirtinas kvartero periodui; paslaptys, vertos didžiausio dėmesio, vis dar aptinkamos Žemės rutulio plutoje; vėstant mūsų planetai, atsirado raukšlėtumas, plyšiai, sprūdžiai, nugrimzdo viršutiniai Žemės plutos sluoksniai. Bet kad ir kaip būtų iškastinis žmogus prieš mūsų akis, šalia — jo rankų kūriniai; kirvis, nugludinti titnago gabalėliai. Tai akmens amžiaus įrankiai. Ir net jeigu jis, kaip ir aš pakliuvo čia kaip turistas, kaip mokslo pionierius, negaliu abejoti senovine jo kilme.

Profesorius baigė savo kalbą, ir aš susižavėjęs ėmiau ploti. Apskritai, profesorius kalbėjo teisingai; ir labiau išsimokslinę žmonės nei jo brolėnas vargu ar būtų įstengę nuginčyti profesoriaus teiginius.

Naujas įrodymas. Iškastinis kūnas nebuvo vienintelis toje didžiulėje kaulų saugykloje. Su kiekvienu žingsniu mes kaktomuša susidurdavome su palaikais, ir dėdulė turėjo puikiausią progą išsirinkti iš jų pavyzdinį egzempliorių netikintiesiems įtikinti.

Iš tiesų, nuostabus vaizdas buvo tos kapinės, kuriose ilsėjosi daugelio kartų žmonių ir gyvūnų palaikai. Bet tuo pačiu iškilo svarbus klausimas, į kurį mes negalėjome atsakyti. Kaip čia atsidūrė tos būtybės? Ar į Lidenbroko jūros pakrantes nebuvo jos įmestos jau nebegyvos per žemės drebėjimą? O gal jos gyveno tame vidiniame pasaulyje, po tuo dirbtiniu dangumi, gimdamos ir mirdamos panašiai kaip Žemės gyventojai? Iki šiol gyvas sutikdavome tik jūros baisenybes ir žuvis. Nejaugi ir žmogus klajoja šiomis dykomis pakrantėmis?