Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Džiaugsmingai dėdę priėmė ir burmistras Finzenas, kuris, kaip ir gubernatorius, nors vilkėjo karišką uniformą, buvo visai nekaringo būdo.

Vyskupo padėjėjas Piktursonas tuo laiku lankėsi šiaurės apygardoje, ir pažintį su juo laikinai teko atidėti. Tuo tarpu neįkainojamą paramą mums suteikė nepaprastai malonus žmogus, Reikjaviko mokyklos gamtos mokytojas ponas Fridriksonas. Šis kuklus žmogus kalbėjo tik islandiškai ir lotyniškai; jis pasiūlė man kalbėtis Horacijaus kalba ir pažadėjo kuo galėdamas padėti; mudu maloniai bendravome. Iš tikrųjų, Fridriksonas buvo vienintelis žmogus, su kuriuo aš galėjau maloniai šnekučiuotis visą Islandijoje praleistą laiką.

Mokytojas gyveno trijų kambarių bute; malonus šeimininkas mums užleido du; juose ir įsikūrėme, parsitempę visą bagažą. Gausi mūsų manta šiek tiek stebino Reikjaviko gyventojus.

— Ką gi, Akseli, — tarė dėdulė, — reikalai klostosi gerai, didžiausi sunkumai jau įveikti.

— Jau įveikti didžiausi sunkumai? — nustebau.

— Dabar mums telieka tik nusileisti!

— Jeigu jūs taip žiūrite į kelionės tikslą, man atrodo, kad nusileidę turėsime sugebėti ir išsiropšti!

— O, tai manęs visai nejaudina! Na, gerai! Nėra kada! Aš tuoj pat einu į biblioteką. Gal rasiu kokį Saknusemo manuskriptą. Su didžiausiu malonumu perskaityčiau. Gal ką nors daugiau sužinočiau.

— O mane labiau domina miestas. Argi nenorite kartu pakeliauti?

— Miestas manęs nevilioja. Islandija įdomi ne tuo, kas Žemės paviršiuje, o kas slypi jos gelmėse.

Išėjęs iš mokytojo namų, patraukiau nosies tiesumu.

Pasiklysti dviejose Reikjaviko gatvėse būtų sunku. Todėl man nereikėjo klausinėti kelio, nes, kalbantis gestais, tik ir lauk nesusipratimų.

Miestas nusidriekęs palei žemą ir gana pelkėtą įklonį. Iš vienos pusės atitvertas chaotiškai sustingusios lavos sluoksnyno, nuolaidžiomis terasomis nusileidžiančio prie jūros. Kitoje pusėje plyti plati, šiaurėje su dideliu Snefelso ledynu besiribojanti Fachsafloui įlanka — „Valkirija“ buvo vienintelis laivas, išmetęs joje inkarą. Paprastai reide stovi daugybė anglų ir prancūzų žvejų laivų, tačiau tuo laiku jie glaudėsi rytinėje salos pakrantėje.

Viena iš dviejų Reikjaviko gatvių — šiek tiek ilgėlesnė — nutiesta palei krantą; ten, mažuose mediniuose nameliuose, pastatytuose iš raudonai nudažytų sijų, gyvena smulkūs prekeiviai ir pirkliai; kita gatvė — tolėliau vakaruose — atsiremia į nedidelį ežerą; joje spiečiasi vyskupo ir žmonių, nesusijusių su prekyba, namai.

Spėriu žingsniu perėjau tas abi nykias, niūrias gatves; tik retkarčiais žvilgsnis užkliūdavo už gazono — nuskurdusi žolė priminė seną nušiurusį kilimą, arba kažką panašaus į daržą — augo skurdžios salotos, bulvės ir kopūstai, ir jų buvo taip apgailėtinai mažai, kad užtektų nebent liliputų stalui; į saulę stiebėsi kelios gležnos leukonijos.

Beveik pačiame antrosios, ne prekybinės, gatvės viduryje užtikau dideles kapines, apjuostas žemės pylimu. Dar už kelių žingsnių išvydau gubernatoriaus namą — palyginus su Hamburgo rotuše, tai buvo tik pirkelė, tačiau šalia islandų miestelėnų namelių atrodė kaip tikri rūmai.

Tarp ežero ir miesto stūksojo bažnyčia, panaši į protestantų kirkę, pastatytą iš akmenų, per išsiveržimus išmestų iš ugnikalnių žiočių; pučiant stipriam vakarų vėjui atrodė, kad raudonų čerpių bažnyčios stogas subyrės į šipulius, suteikdamas parapijiečiams didelį materialinį nuostolį.

Ant artimiausios kalvos išvydau Nacionalinę mokyklą, kurioje, kaip vėliau papasakojo mūsų šeimininkas, mokė žydų, anglų, prancūzų ir danų kalbų; visomis šiomis keturiomis kalbomis aš, savo gėdai, nemokėjau nė žodžio. Būčiau buvęs pats prasčiausias iš keturiasdešimties to nedidelio koledžo mokinių ir net neturėčiau garbės pernakvoti kartu su jais vienoje iš kamarėlių su dviem skyriais, nes silpniausiems ten grėsė pavojus uždusti jau pirmą naktį.

Per tris valandas apžiūrėjau ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Nepaprastai liūdnas vaizdas! Nei medžio, nei augmenijos. Vien nuogos vulkaninių uolų briaunos. Islandų pirkelės pasvirusiomis sienomis nudrėbtos iš žemės ir durpių. Atrodo, kad stogai guli tiesiog ant žemės. Be to, tie stogai — tik įsivaizduokit! — žaliuoja lyg vešlios pievos. Iš židinių sklindant šilumai, ant namų žolė auga gana greitai ir ją kruopščiai nupjauna per šienapjūtę, kad naminiams gyvuliams nereikėtų ganytis tiesiog šitose savitose namudinėse ganyklose.

Bevaikštinėdamas sutikau tik vieną kitą žmogų. Grįždamas namo prekybine gatve išvydau — didžioji gyventojų dalis užimta menkių vytinimu, sūdymu ir pakrovimu; menkės — svarbiausia eksporto prekė. Vyrai tvirto sudėjimo, bet kažkokie negrabūs. Islandai priklauso germanų genčių skandinavų šakai, jie šviesiaplaukiai, mąslių akių; islandai čia jaučiasi tarsi gyveną už žmonių bendruomenės ribų, savo noru išsitrėmę į ledų šalį, sukurtą eskimams, pačios gamtos pasmerktiems gyventi prie poliarinio rato. Aš atidžiai stengiausi pamatyti jų veiduose bent menkiausią šypsnį; kartais jie nevalingai šypteldavo susitraukus veido raumenims, bet niekada nuoširdžiai nenusijuokdavo.

Islandų drabužiai — striukės, pasiūtos iš šiurkščios juodos vilnonės medžiagos, Skandinavijos šalyse vadinamos „vadmel“ plačiabrylės skrybėlės, kelnės, papuoštos raudonu klostėtu apsiuvu, ir sulankstyti odos gabalai, atstojantys batus.

Moterų veidai liūdni, nors gana malonūs, bet neišraiškingi; jos dėvi tamsios „vadmel“ korsažus ir sijonus; merginos plaukus pina į kasas ir galvas prisidengia rudomis megztomis kepuraitėmis; ištekėjusios ryši spalvotas skareles, o ant jų dar užsideda baltos drobės galvos aptaisą.

Po įdomios iškylos grįžęs į pono Fridriksono namus, dėdulę radau besišnekučiuojantį su mūsų šeimininku.

Dešimtasis skyrius

Pakvietė pietų; profesorius Lidenbrokas valgė su didžiausiu apetitu, nes jo skrandis po priverstinio pasninkavimo laive virto bedugne praraja. Pietūs buvo labiau daniški nei islandiški ir nebuvo kuo nors ypatingi, o mūsų šeimininkas, labiau islandas nei danas, priminė man seną svetingumo paprotį: svečias namuose — svarbiausias asmuo.

Jiedu šnekėjosi vietine kalba; kad ir aš šį bei tą suprasčiau, dėdė įterpdavo vokiškus žodžius, o ponas Fridriksonas — lotyniškus. Kaip ir dera mokslininkams, kalbėjosi mokslo temomis. Tačiau profesorius Lidenbrokas buvo be galo santūrus; beveik kas minutę perspėdavo mane žvilgsniu — gink Dieve, neprasitark apie mūsų planus!

Visų pirma ponas Fridriksonas pasidomėjo, ką įdomaus dėdė radęs bibliotekoje.

— Jūsų bibliotekoje, — atsakė dėdė, — vos vienas kitas kūrinys, lentynos kone tuščios.

— Na ką jūs, — prieštaravo ponas Fridriksonas. — Biblioteka turtinga, joje aštuoni tūkstančiai tomų, tarp jų — daug vertingų ir retų kūrinių senovės skandinavų kalba, o taip pat visos naujienos, kuriomis kasmet mus aprūpina Kopenhaga.

— Kur gi tie aštuoni tūkstančiai tomų? Man pasirodė...

— O! Pone Lidenbrokai, knygos paplitusios po visą šalį. Mūsų senojoje ledinėje saloje žmonės mėgsta skaityti! Nėra nė vieno fermerio, nė vieno žvejo, kuris nemokėtų skaityti ir neskaitytų. Mes manome, kad knygos, užuot pelėjusios lentynose, toli nuo smalsių akių, turi duoti naudą, visą laiką būti pas žmones. Todėl pas mus knygos eina iš rankų į rankas, skaitomos po kelis kartus, ir dažnai knyga metus ar net dvejus nesugrįžta į savo lentyną.