Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Tačiau nykus gamtovaizdis nespėjo man įkyrėti; nepraėjo nė trys valandos nuo išvykimo, o traukinys jau atpūškavo į Kylį. Stotis buvo už kelių žingsnių nuo jūros.

Savo bagažą buvome atidavę nugabenti į Kopenhagą, todėl su juo nereikėjo tampytis; tačiau profesorius vis dėlto atidžiai stebėjo, kaip jo daiktus pernešė į garlaivį ir sukrovė į triumą.

Beskubėdamas dėdulė blogai apskaičiavo traukinio atėjimo ir garlaivio išplaukimo laiką, todėl mums teko tuščiai praleisti visą dieną. Garlaivis „Eleonora“ turėjo išplaukti tik naktį. Devynios laukimo valandos atsiliepė profesoriaus nuotaikai, įdūkęs keliauninkas siuntė prakeiksmus garlaivių kompanijai, geležinkelio administracijai ir vyriausybėms, kurios pakenčia tokią netvarką. Aš parėmiau dėdulę, kai jis prispyrė „Eleonoros“ kapitoną, reikalaudamas pasiaiškinti dėl gaišaties. Dėdulė vertė tuoj pat užkurti garo mašinas, bet kapitonas, žinoma, atsisakė nesilaikyti tvarkaraščio.

Priversti Kylyje praleisti visą dieną, mes be jokio noro klajojome žaluma apsipylusiomis užutekio pakrantėmis; tolumoje plytėjo miestelis; vaikštinėjome po aplinkines giraites, kurios supo miestą kaip tankios šakos supa paukščio lizdą; grožėjomės vilomis — prie kiekvienos buvo įrengta sava maudyklė. Taip bevaikščiojant ir besiginčijant atėjo ir devinta valanda vakaro.

Iš „Eleonoros“ kaminų į orą kilo dūmų kamuoliai; denis drebėjo nuo garo mašinos bildesio; mums garlaivyje davė du gultus, įrengtus vieną ant kito vienintelėje kajutėje.

Penkiolika minučių vienuoliktos pakėlėme inkarą, ir garlaivis sparčiai nuplaukė tamsiais Didžiojo Beito vandenimis.

Naktis buvo tamsi, pūtė gaivus jūros vėjas, jūra audrojo; pro tamsą skverbėsi reti pakrantės žiburėliai; vėliau, gerai nežinau kurioje vietoje, virš jūros bangų ryškiai blykstelėjo švyturys; štai ir viskas, kas liko mano atmintyje iš kelionės jūra.

Septintą valandą ryto išlipome Korsiore, mažame miestelyje vakariniame Zelandijos krante. ( Zelandija , arba Šelanas — sala Baltijoje, Danijos dalis.) Č ia persėdome iš garlaivio į naujai nutiesto geležinkelio vagoną; mūsų kelias ėjo vietove, visai panašia į Holštinijos lygumas.

Po trijų valandų turėjome būti Danijos sostinėje. Dėdė nesumerkė akių visą naktį. Man atrodė, kad iš nekantrumo jis buvo pasiryžęs pasispirdamas stumti vagoną.

Pagaliau dėdė išvydo už lango sutviskusią jūrą.

— Zundas! — sušuko jis.

Dešinėje matėsi milžiniškas, į ligoninę panašus pastatas.

— Pamišėlių gydykla, — paaiškino vienas mūsų bendrakeleivis.

„Puiku, — pamaniau, — štai čia mums ir derėtų baigti savo dienas! Kad ir kokia didelė šioji ligoninė, vis dėlto ji pernelyg maža, kad tilptų didžioji profesoriaus Lidenbroko beprotybė!“

Pagaliau, dešimtą valandą ryto, mes išlipome Kopenhagoje; turėjome apsistoti Bred Gale, „Fenikso“ viešbutyje; ten gabeno ir mūsų bagažą. Sugaišome pusę valandos, kadangi stotis buvo už miesto. Kai dėdulė sutvarkė savo tualetą, mudu išėjome į gatvę. Viešbučio durininkas kalbėjo vokiškai ir angliškai, bet profesorius, mokėjęs daugybę kalbų, į jį kreipėsi taisyklinga danų kalba ir durininkas ta pačia kalba paaiškino, kur yra Šiaurės senienų muziejus.

Šio nuostabaus muziejaus vedėju dirbo žinomas mokslininkas profesorius Tomsonas, Hamburgo konsulo draugas. Muziejuje buvo sukaupta daugybė nuostabių daiktų — akmeninių ginklų, keramikos ir papuošalų, — iš jų buvo galima atkurti šalies istoriją.

Dėdulė profesoriui Tomsonui įteikė solidų rekomendacinį laišką. Reikia pasakyti, mokslininkai gana nenoriai bendrauja vieni su kitais, tačiau profesorius Tomsonas, paslaugus žmogus, džiaugsmingai priėmė profesorių Lidenbroką ir net jo brolėną. Turbūt nereikia nė sakyti — mielajam muziejaus vedėjui dėdulė vis dėlto neatskleidė paslapties. Oficialus mūsų kelionės tikslas — Islandijos aplankymas, o mes — tik paprasčiausi turistai.

Ponas Tomsonas mielai sutiko mums pagelbėti, ir mes drauge apėjome visas krantines, ieškodami į Islandiją plaukiančio laivo.

Aš vyliausi, kad mūsų pastangos rasti jūros transportą bus nesėkmingos, bet apsirikau. Nedidelis danų jūrinis korvetas „Valkirija“ birželio antrą dieną turėjo išplaukti į Reikjaviką. Kapitoną poną Bjarnė radome laivo denyje. Būsimasis jo keleivis labai apsidžiaugė ir kuo stipriausiai spaudė kapitono ranką. Šaunusis kapitonas, nepratęs prie tokio nuoširdumo, šiek tiek nustebo. Plaukimas į Islandiją ponui Bjamė buvo įprastas darbas, o dėdulė už tai galėjo atiduoti kad ir pusę gyvenimo. Gerbiamasis kapitonas, pasinaudodamas dėdulės atviraširdiškumu, už kelionę nuplėšė dvigubą kainą. Bet dėl to mes nė kiek nesigraužėme.

Ponas Bjarnė, įsikišęs kišenėn padorią sumelę, tarė:

— Būkite laive antradienį, septintą ryto.

Mes padėkojome ponui Tomsonui už vargą ir grįžome į „Fenikso“ viešbutį.

— Viskas gerai klostosi! Viskas klostosi labai gerai! — pakartojo dėdulė. — Koks laimingas atsitiktinumas, kad pakliuvome į laivą, jau pasirengusį išplaukti! Dabar papusryčiausime, o paskui apžiūrėsime miestą.

Mes patraukėme į Naująją Karaliaus aikštę. Ji buvo netaisyklingos formos. Prie dviejų romių, niekam pavojaus nekeliančių patrankų buvo išrikiuota garbės sargyba. Šalia, name Nr. 5, buvo įsikūręs prancūziškas restoranas — jis priklausė virėjui Vensenui. Už pakenčiamą kainą, sumokėję aštuonias markes už abu, mes sočiai papusryčiavome.

Po to, džiaugdamasis kaip kūdikis, vaikščiojau po miestą ir žvalgiausi; dėdulė nuolankiai sekė iš paskos; tačiau jis nieko nematė, nei karaliaus rūmų, beje, niekuo neišsiskiriančių, nei garsaus septynioliktojo amžiaus tilto, nutiesto per kanalą prieš pat muziejų, nei didžiulio, klaikiai ištapyto antkapinio Torvaldseno paminklo, kurio viduje saugomi šio įžymaus skulptoriaus kūriniai, nei nuostabios Rosenborgo pilies, nei gana gražaus parko prie jos, nei nuostabaus renesansinio biržos statinio, nei jo bokšto — keturių bronzinių drakonų uodegų raizginio pavidalu, nei ant žemės pylimo pastatytų malūnų, kurių platūs sparnai išsigaubę lyg laivo burės pučiant jūros vėjui.

Kaip nuostabiai su savo žaviąja Grauben paiškylautume po įlanką ir pasigrožėtume ramiai snaudžiančiais dviejų denių laivais ir fregatomis; žaliomis užutekio pakrantėmis nueitume iki pat ūksminguose medžiuose slypinčios citadelės, kurios ilgų juodų patrankų vamzdžiai kyšojo pro šeivamedžių ir ievų šakas...

Deja, mano vargšelė Grauben buvo toli, ir ar galėjau viltis dar kada ją pamatyti?

Dėdulė visai nepastebėjo tų vietovių grožio; tačiau vis dėlto Amagerio saloje, kuri sudaro rytinę Kopenhagos miesto dalį, susižavėjo garsiosios varpinės architektūra.

Dėdė panoro persikelti į kitą pusę; mes įsėdome į mažytį, kanalais plaukiojantį garlaiviuką, ir po kelių minučių priplaukėme prie Admiraliteto krantinės.

Siauromis gatvelėmis, kuriose pusiau geltonomis, pusiau pilkomis kelnėmis aprengti katorgininkai dirbo prižiūrėtojų bizūnams pliauškant, išėjome prie Išgelbėtojo šventyklos. Ji niekuo ypatingu nepasižymi. Tačiau profesoriaus dėmesį prikaustė gana aukšta varpinė; spirale sukdamiesi apie bokštą, į padebesius kilo išoriniai laiptai.

— Lipkime, — tarė dėdė.

— Ar neapsvaigs galva? — priešinausi.

— Tai kas? Reikia pratintis.

— Tačiau...

— Einam! Sakau tau — einam, nėra ko gaišti.

Teko paklusti. Sargas, gyvenęs priešais bažnyčią, davė mums raktą, ir mes ėmėme kopti į varpinę.