Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

— Štai vienas geriausių Islandijos žemėlapių. Tai Hendersono žemėlapis, ir aš manau, kad su jo pagalba mes išsiaiškinsime visus neaiškumus.

Aš palinkau prie žemėlapio.

— Pažvelk į šią vulkaninės kilmės salą, — tarė profesorius, — ir atkreipk dėmesį, kad visi ugnikalniai vadinasi vienu ir tuo pačiu vardu — Jokul. Islandų kalba tas žodis reiškia „ledynas“; kadangi kalnų viršūnės Islandijos platumose daugiausia padengtos amžinu sniegu ir, ugnikalniams išsiveržus, lava neišvengiamai braunasi per ledo dangą. Todėl ugnimi alsuojantys salos kalnai ir vadinami Jokuliais.

— Gerai, — tariau, nė neketindamas pasiduoti, — o kas tas Snefelsas?

Aš tikėjausi, kad į šį klausimą dėdė neįstengs atsakyti. Kaip apsirikau! Dėdė toliau aiškino:

— Pakeliaukime vakarine Islandijos pakrante. Žiūrėk! Štai didžiausias miestas Reikjavikas. Matai? Puiku. Pasikelk jūros krantus išraižiusiais nesuskaičiuojamais fiordais ir stabtelk truputį žemiau šešiasdešimt penkių laipsnių platumos. Ką tu ten matai?

— Kažką panašaus į pusiasalį, primenantį apkrimstą kaulą.

— Palyginimas teisingas, mano berniuk; dabar sakyk, ar tame pusiasalyje nieko nepastebi?

— Taip, matau kalną, kuris atrodo išaugęs tiesiog iš jūros.

— Puiku! Tai ir yra Snefelsas.

— Snefelsas?

— Taip. Penkių tūkstančių pėdų aukščio kalnas, vienas nuostabiausių saloje ir, be abejo, vienas gražiausių visame pasaulyje, — juk jo krateris — tai įėjimas į Žemės rutulio centrą!

— Bet šito negali būti! — sušukau, gūžčiodamas pečiais ir neigdamas tokį spėjimą.

— Negali būti? — rūsčiai perklausė profesorius Lidenbrokas. — Kodėl?

— Todėl, kad tas krateris tikriausiai sklidinas lavos, uolos įkaitusios ir, be to...

— O jeigu tai užgesęs ugnikalnis?

— Užgesęs?

— Taip. Mūsų laikais Žemės paviršiuje yra apie trys šimtai veikiančių ugnikalnių, o užgesusių ugnikalnių žymiai daugiau. Prie pastarųjų priskiriamas ir Snefelsas; per visą istorinį periodą jis išsiveržė tik vieną kartą, tūkstantis du šimtai devynioliktais metais; po to pamažu geso ir jau nebepriskiriamas prie veikiančiųjų ugnikalnių.

Šių tikslių duomenų aš negalėjau paneigti, todėl griebiausi kitų, dokumente minimų gana neaiškių duomenų.

— O kas tas Skartaris? — paklausiau. — Ir kuo čia dėta liepos kalenda?

Dėdulė susimąstė. Akimirką atgavau viltį, bet tik akimirką, nes netrukus jis man taip atsakė:

— Tu nežinai, o man visiškai aišku. Visi šie duomenys tik įrodo, kaip tiksliai Saknusemas stengėsi aprašyti savo atradimą. Jokulį Snefelsą sudaro keletas kraterių, todėl islandų mokslininkas nurodė būtent tą, kuris veda į Žemės centrą. Jis pastebėjo, kad prieš liepos kalendą, kitaip sakant, birželio pabaigoje viena kalnų viršūnių, o būtent Skartaris, meta šešėlį ant minėto kraterio žiočių, ir šį faktą pabrėžia dokumente. Tai labai tikslus nurodymas ir, pasiekus Snefelso viršūnę, nebėra ko abejoti, kurį kelią pasirinkti.

Regis, mano dėdė žinojo atsakymus į visus klausimus. Supratau, kad užklupti jį iš netyčių nepavyks, nes kalbėjome apie senojo pergamento tekstą. Todėl lioviausi kvaršinti jį klausimais šia tema, o kadangi aš labiau už viską norėjau atkalbėti dėdulę nuo kelionės, tai griebiausi mokslinio ginčo, man atrodžiusio kur kas esmingesnio.

— Gerai! — tariau. — Turiu sutikti, kad Saknusemo frazė tiksli ir jos esmė nekelia jokių abejonių. Aš net galiu pritarti, kad dokumentas yra tikras. Islandų mokslininkas nusileido į Snefelso žiotis, regėjo, kaip Skartario šešėlis prieš liepos kalendą slenka kraterio kraštais; iš tuo metu populiarios legendos jis taip pat sužinojo, kad tas krateris veda į Žemės centrą; bet kad jis pats būtų atlikęs tą kelionę, tenai prasiskverbęs ir vėl sugrįžęs, tuo aš netikiu! Ne, tūkstantį kartų ne!

— O kuo remiesi, šitaip teigdamas? — neįprastai pašaipiai pa klausė dėdė.

— Remiuosi mokslo teorijomis, kurios byloja, kad panašūs tyrinėjimai neįmanomi!

— Sakai, tai byloja teorijos? — nutaisęs geraširdišką miną, paklausė profesorius. — Taip, tai apgailėtinos teorijos! lr šitos teorijos tave trikdo?

Mačiau — jis tyčiojosi iš manęs, bet, nieko nepaisydamas, tęsiau:

— Taip, visiškai įrodyta — kuo giliau prasiskverbsime į Žemės gelmes, tuo temperatūra bus aukštesnė; temperatūra kyla maždaug po vieną laipsnį kas septyniasdešimt pėdų; jeigu tarsime, kad temperatūra kyla nuolat, tai turėdami omenyje Žemės spindulį — pusantro tūkstančio ljė (Ljė — senovinis Prancūzijos ilgio vienetas, sausumoje jis prilygsta 4,452 km, jūroje — 5,556 km.), — Žemės centre visos medžiagos egzistuoja tik karšto skysčio ir dujų pavidalu; kadangi net metalai, tokie kaip auksas ar platina, o ir patys tvirčiausi akmenys tokios temperatūros neišlaiko, todėl ir klausiu: ar įmanoma prasiskverbti į tokią terpę?

— Kaip regiu, Akseli, tu nerimauji dėl temperatūros?

— Žinoma. Pakanka mums nusileisti dešimt ljė ir pasiekti Žemės plutos kraštutinę ribą, ir ten temperatūra jau sieks per tūkstantį tris šimtus laipsnių.

— Ir tu bijai ištirpti?

— Šį klausimą leidžiu jums spręsti, — apmaudžiaudamas atsakiau.

— Tada aš tau išdėstysiu savo kategorišką nuomonę, — išdidžiai tarė profesorius Lidenbrokas. — Nei tu, nei kas kitas tiksliai nežino, kas vyksta Žemės rutulio viduje, kadangi ištirta vos dvylikatūkstantoji jo spindulio dalis; todėl mokslo teorijos apie temperatūrą dideliame gylyje gali būti nuolat papildomos ir keistis, ir kiekviena nauja teorija paneigia senąją. Juk iki Furjė buvo manoma, kad tarpplanetinių erdvių temperatūra visą laiką krenta, o dabar žinome, kad minimali temperatūros riba pasaulio eteryje svyruoja tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties laipsnių žemiau nulio. Kodėl lygiai taip negali būti ir Žemės viduje? Gal temperatūra, pasiekusi aukščiausią ribą tam tikrame gylyje, liaujasi kilusi ir nepasiekia tokio lygio, kai ima tirpti labiausiai ugniai atsparios uolienos?

Kadangi dėdė jau metėsi į hipotezių sritį, aš negalėjau priešgyniauti.

— Ir dar tau pasakysiu štai ką. Tikri mokslininkai, tokie kaip, pavyzdžiui, Puazonas ir kiti, įrodė: jeigu Žemės rutulio viduje karštis pakiltų iki dviejų tūkstančių laipsnių, tai dujos, susidariusios nuo medžiagų, įkaitintų iki tokios neįtikėtinos temperatūros, susprogdintų Žemės plutą lygiai kaip nuo dujų slėgio sprogsta katilas.

— Tokia yra Puazono nuomonė, dėde, ir tik tiek.

— Sutinku, bet ir kiti žymūs geologai mano, kad Žemės rutulio viduje nėra nei dujų, nei vandens, nei sunkesnių akmenų už mums žinomus, nes tokiu atveju Žemė būtų du kartus lengvesnė arba du kartus sunkesnė.

— O! Skaičiais galima įrodyti viską, ką tik norime!

— O argi faktai byloja ne tą patį, mano berniuk? Argi nežinome, kad ugnikalnių skaičius nuo pat pirmųjų pasaulio egzistavimo dienų nepaliaujamai mažėja? Argi tuo remiantis negalima padaryti išvadą, kad centrinis ugnies židinys, jeigu jis apskritai egzistuoja, po truputį gęsta?

— Dėdule, jeigu jūs jau nuklydote į spėlionių sferą, tai man neverta nė ginčytis.

— Turiu pasakyti — pačių kompetentingiausių žmonių nuomonės sutampa su manąja. Ar prisimeni, antai tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt penktaisiais metais mane aplankė garsus anglų chemikas Hemfris Devis?

— Ne, neatsimenu, nes aš šiame pasaulyje atsiradau devyniolika metų vėliau.