Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

— Taip, poryt, auštant.

Daugiau nieko nenorėjau girdėti ir nukūriau į savo kambariuką.

Abejonės išgaravo. Dėdulė, užuot po pietų prigulęs, bėginėjo po miestą, pirkdamas viską, kas būtina kelionei. Alėja priešais namą buvo užversta virvinėmis kopėčiomis, deglais, kelioninėmis gertuvėmis, kirstukais, kauptukais, lazdomis su geležiniais antgaliais, kastuvais, — visą tą turtą paneštų nebent dešimt žmonių.

Aš praleidau baisią naktį. Kitą dieną, anksti rytą, kažkas mane pašaukė vardu. Buvau nusprendęs durų neatidaryti, bet argi galėjau atsilaikyti, išgirdęs tokį švelnų, mane šaukiantį balselį: „Mielasis Akseli!“

Išėjau iš kambario manydamas, kad mano sutrikusi išvaizda, blyškus veidas, paraudusios akys Grauben padarys įspūdį ir ji pakeis savo nuomonę apie kelionę.

— O, mielasis Akseli, — tarė ji, — regiu, jautiesi geriau ir per naktį nusiraminai.

— Nusiraminau! — sušukau.

Aš puoliau prie veidrodžio. Še kad nori! Mano išvaizda toli gražu nebuvo tokia bjauri, kaip maniau. Sunku net patikėti!

— Akseli, — tarė Grauben, — aš ilgai kalbėjausi su globėju. Tai drąsus mokslininkas, atkaklus žmogus, ir tu neturi pamiršti, kad jo kraujas srūva ir tavo gyslomis. Jis man papasakojo apie savo planus, apie savo viltis, kaip ir kodėl tikisi pasiekti tikslą. Aš neabejoju, kad pasiseks. Ak, mielasis Akseli, kaip tai nuostabu — šitaip pasišvęsti mokslui! Kokia šlovė laukia profesoriaus Lidenbroko ir jo palydovo! Sugrįžęs tapsi žmogumi, lygiu jam, įgysi teisę kalbėti, veikti, žodžiu — laisvę...

Mergina tiesiog degte degė ir neįstengė baigti sakinio. Jos žodžiai vėl man suteikė žvalumo; tačiau vis dar nenorėjau patikėti, kad mes iš tikrųjų išvykstame. Aš tempte nutempiau Grauben į profesoriaus kabinetą.

— Dėdule, — tariau, — vadinasi, jau galutinai nuspręsta ir mes keliaujame?

— Še tau! Nejaugi dar abejoji?

— Ne, — atsakiau nenorėdamas vėl priešgyniauti. — Tik norėjau paklausti, ar reikia taip skubėti?

— Laikas nelaukia! Laikas bėga nepaprastai greitai!

— Bet juk dabar tik gegužės dvidešimt šeštoji ir iki birželio pabaigos...

— Hm, nejaugi manai, neišmanėli, kad į Islandiją taip jau paprasta nukakti? Jeigu nebūtum nuo manęs pabėgęs kaip beprotis, tai būčiau tave drauge nusivedęs į Kopenhagos biurą, į „Lifenderą ir kompaniją“. Savo ausimis būtum išgirdęs, kad garlaivis iš Kopenhagos į Reikjaviką plaukia tik vieną kartą per mėnesį, o būtent — dvidešimt antrą dieną.

— Na?

— Kas — na? Jeigu mes lauktume iki birželio dvidešimt antros, tai tenai būtume pernelyg vėlai ir negalėtume matyti, kaip Skartario šešėlis uždengia Snefelso kraterį. Todėl į Kopenhagą turime išplaukti kaip galima greičiau. O iš ten dar laukia kelionė į Islandiją. Eik ir susidėk savo lagaminą!

Paprieštarauti neradau nė vieno žodžio. Grįžau į savo miegamąjį. Grauben atsekė iš paskos ir rūpestingai dėjo į lagaminą viską, kas reikalinga kelionei. Ji atrodė rami, tarsi būtų kalbama apie išvyką į Liubeką ar į Helgolandą; mažos jos rankelės ramiai dirbo savo darbą. Grauben be perstojo tauškėjo. Žėrė man įvairiausius argumentus, įrodinėdama, kad kelionė pasiseks. Ji man darė kažkokią stebuklingą įtaką, ir aš negalėjau ant jos širsti. Keletą kartų jau buvau beužpykstąs, bet ji į tai nekreipė jokio dėmesio ir ramiai dėliojo mano daiktus.

Pagaliau ir paskutinis lagamino dirželis buvo užsegtas; aš nulipau žemyn.

Visą dieną be perstojo į namus nešė įvairiausius instrumentus, ginklus, elektros aparatus. Marta nejuokais sunerimo.

— Ar tik ponas neišsikraustė iš proto? — klausė manęs.

Aš ryžtingai papurčiau galvą.

— Ar jis ima ir jus su savimi?

Vėl linktelėjau.

— Tai kur išvykstate? — rūpėjo Martai.

Aš dūriau pirštu į žemę.

— Į rūsį? — sušuko senoji tarnaitė.

— Ne, — pagaliau pravėriau lūpas, — dar giliau!

Atėjo vakaras. Aš net nepastebėjau, kaip prabėgo laikas.

— Rytoj rytą, — tarė dėdė, — lygiai šeštą valandą mes išvažiuojame.

Dešimtą valandą, visai nusivaręs nuo kojų, griuvau į lovą.

Naktį mane kankino košmarai.

Sapnavau žiojėjančias bedugnes. Aš krausčiausi iš proto. Aš jaučiau, tarytum mane nutvėrė stipri profesoriaus ranka, kilstelėjo ir sviedė į prarają! Lėkiau bedugnėn vis didėjančiu krentančio kūno greičiu. Mano gyvenimas virto nepabaigiamu kritimu žemyn.

Penktą valandą pabudau sukiužęs nuo nuovargio ir jaudulio. Nulipau į valgomąjį. Dėdė sėdėjo prie stalo ir kuo ramiausiai pusryčiavo. Pažvelgiau į jį su siaubu akyse. Grauben irgi pusryčiavo. Aš neįstengiau kalbėti. Negalėjau praryti nė kąsnio.

Pusę šešių gatvėje pasigirdo ratų bildesys. Atitrinksėjo talpi karieta, kuria mes turėjome važiuoti į Altonos stotį. Karieta netrukus iki viršaus buvo prikimšta dėdulės ryšulių.

— O kur tavo lagaminas? — paklausė ir įsmeigė į mane akis.

— Viršuje, — atsakiau, vos išsilaikydamas ant kojų.

— Tai kuo greičiau nešk čia! Per tave, ko gero, dar pavėluosime į traukinį!

Aš visiškai aiškiai supratau — su likimu neįmanoma kovoti. Palipau į savo kambarį ir, stumtelėjęs lagaminą laiptais žemyn, nulipau iš paskos.

Tą valandėlę dėdė perdavė Grauben namo „valdymo vairą“. Mano žavioji firlandietė kaip visuomet buvo rami. Ji apkabino globėją, bet nebeįstengė sulaikyti ašarų, kai savo švelniomis lūpomis palietė mano skruostą.

— Grauben! — sušukau aš.

— Važiuok, mielasis Akseli, važiuok, — tarė ji, — tu palieki sužadėtinę, o sugrįžęs rasi žmoną.

Dar kiek palaikęs Grauben savo glėbyje, įlipau į karietą. Stovėdamos prie namo slenksčio, Marta ir jaunoji mergina siuntė mums paskutinius sudie. Arkliai, vežiko paraginti, šuoliais nukūrė Altonos keliu.

Aštuntasis skyrius

Iš Altonos, Hamburgo priemiesčio, geležinkelis eina į Kylį, link Beitų sąsiaurių. Po kokių dvidešimties minučių mes jau buvome Holštinijoje.

Pusę septynių karieta sustojo prie stoties; daugybę pakų ir gausius kelionės reikmenis iškrovė, pernešė, pasvėrė, prisegė korteles ir sukrovė į bagažo vagoną; septintą valandą mudu jau sėdėjome vienas priešais kitą vagono kupė. Pasigirdo švilpukas, garvežys pajudėjo. Mes išvažiavome.

Ar aš susitaikiau su neišvengiamybe? Dar ne! Bet vis dėlto gaivus ryto oras, vis nauji kelionės įspūdžiai truputį išsklaidė mano būgštavimus.

O jeigu kalbėsime apie profesorių... Dėl nekantraus būdo jo mintys tikriausiai pralenkė pernelyg lėtai ėjusį traukinį. Kupė mes buvome tik dviese, bet vienas kitam neištarėme nė žodžio. Dėdulė atidžiai apžiūrinėjo ir tikrino, ką turi savo kišenėse ir kelioniniame maišelyje. Puikiai mačiau — nepamiršo nė vieno daikto, be kurio neišsiverstų įgyvendindamas užsibrėžtąjį tikslą.

Be viso kito, jis vežėsi ir kruopščiai sulankstytą popieriaus lapą su Danijos konsulato herbu ir pono Christijenseno, Danijos konsulo Hamburge, parašu; konsulas buvo profesoriaus bičiulis. Turint tokį svarbų dokumentą, Kopenhagoje mums neturėjo iškilti sunkumų gaunant rekomendacijas Islandijos gubernatoriui.

Aš taip pat pastebėjau ir nepaprastąjį pergamentą, rūpestingai įkištą į slapčiausią piniginės skyrių. Visai nuoširdžiai jį prakeikiau ir ėmiau žvalgytis pro vagono langą. Pro šalį bėgo akimis neaprėpiamos nykios, nuobodžios, dumblotos, bet gana derlingos lygumos; vietovė buvo visai patogi geležinkeliui nutiesti, kadangi lygus paviršius lengvino darbą.