Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Tarsi šviesos spindulys nušvietė mano sąmonę; tie menki pėdsakai išvedė į tiesos kelią: radau šifro paslaptį! Norint suprasti, kas parašyta dokumente, nebuvo jokio reikalo skaityti jį per išvirkščiąją lapo pusę. Ne, paslaptinguosius rašmenis kuo puikiausiai buvo galima perskaityti taip, kaip jie buvo parašyti, kaip tekstas buvo padiktuotas. Visi giliamintiški profesoriaus teiginiai pasirodė esą teisingi; jis neapsiriko nei dėl raidžių išdėstymo, nei dėl dokumento kalbos! Perskaityti tą lotynišką sakinį nuo pradžios iki galo jam trukdė tik „šis bei tas“, ir tą „šį bei tą“ man atskleidė atsitiktinumas!

Suprantama, aš buvau labai susijaudinęs. Mano akys apniuko, beveik nieko nebemačiau. Pergamentą padėjau ant stalo. Pakako tik mesti žvilgsnį į šifrą, ir būčiau įspėjęs rašto paslaptį.

Pagaliau vargais negalais numalšinau jaudulį. Norėdamas apraminti nervus, prisiverčiau du kartus pereiti kambarį, o tada vėl atsisėdau.

— Dabar perskaitysime! — garsiai tariau ir atsidūsėjau visa krūtine.

Palinkau prie stalo, pirštu iš eilės braukiau per raides ir skambiu balsu, nesustodamas, neužsikirsdamas nė mažiausiai valandėlei, perskaičiau visą frazę.

Baisiausiai apstulbau ir mane apėmė baimė. Iš pradžių jaučiausi lyg žaibo trenktas. Kaip! Nejaugi tai, ką dabar sužinojau, jau padaryta? Nejaugi atsirado toks drąsuolis, kuris prasiskverbė...

— Ak! — įsiutęs sušukau. — Ne, ne, dėdė šito neturi žinoti! Kitaip jis būtinai leisis į kelionę. Jis irgi panorės visa tai patirti! Niekas neįstengs tokio drąsaus geologo sulaikyti! Jis būtinai keliaus, į nieką neatsižvelgdamas, nieko nepaisydamas! Ir drauge pasiims mane, ir mes niekada nebesugrįšime! Niekada, niekada!

Aš buvau neapsakomai susijaudinęs.

— Ne, ne, šito nebus! — ryžtingai tariau. — Ir jeigu mano valioje neleisti, kad tokia mintis ateitų į galvą mano tironui, aš neleisiu! Tačiau vartydamas dokumentą, jis atsitiktinai gali rasti šifro raktą! Todėl dokumentą aš sunaikinsiu!

Židinyje dar žėravo anglys. Čiupau ne tik lapą, kurį pats buvau prirašęs, bet taip pat ir Saknusemo pergamentą; virpančia ranka jau rengiausi prakeiktuosius popierius sviesti į ugnį ir tokiu būdu nuslėpti pavojingą paslaptį.

Tuo metu kabineto durys atsidarė ir įėjo dėdė.

Penktasis skyrius

Vos spėjau nelemtąjį dokumentą padėti ant stalo.

Profesorius Lidenbrokas atrodė pavargęs ir buvo labai susimastęs. Užvaldžiusi mintis nė akimirkai nedavė jam ramybės; bevaikščiodamas jis, matyt, įtempęs visas savo vaizduotės jėgas, nagrinėjo ir analizavo kankinusią mįslę ir sugrįžo, trokšdamas išbandyti kažkokį naują metodą.

Iš tikrųjų, vos atsisėdęs į savo mėgiamą krėslą, čiupo plunksną ir ėmė rašyti formules, primenančias algebros skaičiavimus.

Aš žvilgsniu sekiau drebančią dėdės ranką; neišleidau iš akių nė mažiausio judesio. Kas bus, jeigu jis atsitiktinai suras šifrą? Jaudinausi, ir visiškai be reikalo: juk jeigu suradau „vienintelį“ teisingą perskaitymo būdą, tai bet koks kitoks tyrinėjimo metodas turėjo būti nesėkmingas.

Dėdulė be pertraukos triūsė tris valandas, neištardamas nė vieno žodžio, nepakeldamas galvos, čia perbraukdamas, ką buvo parašęs, čia atstatydamas ir vėl užtepdamas, ir tūkstantąj į kartą pradėdamas iš naujo.

Aš puikiai žinojau — jeigu jam pasisektų iš tų raidžių sudaryti visus įmanomus žodžių junginius, tai galų gale ieškomąją frazę surastų. Bet aš taip pat žinojau, kad iš dvidešimties raidžių galima gauti du kvintilijonus ( Skaičius, išreikštas vienetu su 18 nulių, t.y. 1018, kai kuriose šalyse — 1030), keturis šimtus trisdešimt du kvadrilijonus (Skaičius, išreikštas vienetu su 15 nulių, t.y. 1015.), devynis šimtus du trilijonus, aštuonis milijardus, šimtą septyniasdešimt šešis milijonus, šešis šimtus keturiasdešimt tūkstančių žodžių junginių! O tame raštelyje buvo šimtas trisdešimt dvi raidės, iš tų šimto trisdešimt dviejų raidžių buvo galima sudaryti tokį neįtikėtiną žodžių junginių kiekį, kad ne tik suskaičiuoti, bet net ir įsivaizduoti neįmanoma!

Aš galėjau nesibaiminti, kad tokiu didvyrišku būdu profesoriui pasiseks išspręsti problemą.

O laikas bėgo; atėjo naktis; nutilo gatvių triukšmas; dėdulė vis dar sprendė uždavinį ir nieko nematė, nepastebėjo net duris pravėrusios Martos; jis nieko negirdėjo, net šitos ištikimos tarnaitės balso, kai ji paklausė:

— Pone, ar šiandien vakarieniausite?

Martai teko išeiti, neišgirdus atsakymo. O jeigu kalbėsime apie mane... Nors iš visų jėgų kovojau su snauduliu, vis dėlto, įsispraudęs kanapos kampelyje, užmigau kietu miegu; tuo tarpu dėdulė Lidenbrokas atkakliai tęsė apskaičiavimus, vis iš naujo tikrindamas savo formules.

Kai rytą pabudau, nenuilstantysis tyrinėtojas vis dar dirbo. Raudonos akys, nervingos rankos sutaršyti plaukai, raudonomis dėmėmis išpiltas blyškus veidas gana vaizdžiai bylojo apie tą baisią kovą, kurią jis kovojo, iš paskutiniųjų stengdamasis pasiekti neįmanoma, ir apie tai, kaip, įtempus mintis ir visas proto galias, prabėgo nakties valandos.

Atvirai šnekant, man buvo jo gaila. Nors paslapčiom aš jam priekaištavau, ir priekaištavau visai teisingai, vis dėlto atkaklios dėdės pastangos mane sujaudino. Vargšelį taip buvo užvaldžiusi jo paties susikurtoji idėja, kad pamiršo pykti. Visas savo gyvybines jėgas jis sutelkė vienam tikslui, o kadangi nerado išeities, aš ėmiau būgštauti, kad tik dėl begalinės proto įtampos neskiltų mano dėdulės galva.

Vienu rankos judesiu, vienu vieninteliu žodžiu galėjau jį išvaduoti iš geležinių gniaužtų, veržiančių jo kiaušą! Bet aš šito nedariau.

O juk esu geros širdies. Tai kodėl likau nebylys ir kurčias susiklosčius tokioms aplinkybėms? Ogi to paties dėdės labui!

„Ne, ne! Aš nieko nepasakysiu! — įtikinėjau pats save. — Aš jį pažįstu — panorės keliauti, ir niekas neįstengs jo sulaikyti. Profesoriaus vaizduotė — lyg ugnikalnis, ir jis rizikuos gyvybe, kad tik padarytų tai, ko neįstengė padaryti kiti geologai. Aš tylėsiu; aš išlaikysiu paslaptį, kurią atsitiktinai sužinojau! Pasakyti paslaptį jam — vadinasi, pasmerkti profesorių Lidenbroką mirčiai! Tegu pats atspėja, jeigu sugeba! Aš neturiu nė mažiausio noro kada nors prikaišioti sau už tai, kad stumtelėjau jį į pražūtį!“

Šitaip nutaręs, sunėriau rankas ir laukiau. Bet aš neįvertinau kai kurių aplinkybių.

Kai Marta susiruošė eiti į turgų, paaiškėjo, jog užrakintos laukujos durys, o raktas iš spynos ištrauktas. Kas galėjo jį paimti? Tikriausiai iš pasivaikščiojimo grįžęs dėdė.

Šitaip pasielgė, turėdamas kokį tikslą, ar atsitiktinai? Nejaugi jis nori mus pasmerkti bado kančioms? To jau būtų per daug! Kur matyta! Priversti mane ir Martą kentėti dėl to, kad jam nesiseka? Juk mes čia nieko dėti! Žinoma, jis padarė mus savo įkaitais! lr aš prisiminiau kitą panašų, šiurpą keliantį atsitikimą. O buvo taip. Prieš keletą metų, kai dėdė triūsė prie mineralogijos klasifikacijos, vieną kartą be maisto jis išbuvo keturiasdešimt aštuonias valandas, ir visiems namo gyventojams drauge su juo teko laikytis dietos mokslo labui. Tada man prasidėjo pilvo traukuliai — labai nemalonus dalykas velnionišką apetitą turinčiam jaunuoliui.

Beregint supratau — pusryčių šiandien nebus. Kaip ir vakar nebuvo vakarienės. Tačiau nutariau laikytis didvyriškai ir nepasiduoti pilvo norams. Marta, ne juokais sunerimusi, sutriko. O mane labiausiai neramino tai, kad negalėsiu išeiti iš namų. Priežastis buvo aiški.