Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Paskutinį vakarą praleidome draugiškai šnekučiuodamiesi su ponu Fridriksonu, kuriam aš jaučiau nuoširdžią simpatiją; po to pašnekesio gana neramiai miegojome — bent jau aš.

Penktą valandą ryto mane pažadino keturių žirgų, kanopomis daužiusių žemę po pat mano langu, žvengimas. Vikriai apsirengiau ir išėjau į gatvę. Hansas jau buvo čia ir, netardamas nė žodžio, nepaprastai sumaniai krovė ant arklių kuprų mūsų bagažą. Dėdulė daugiau triukšmavo nei padėjo, ir vedlys mažai kreipė dėmesio į jo nurodymus.

Šeštą jau buvome visiškai pasirengę kelionei. Ponas Fridriksonas paspaudė mums rankas. Dėdulė islandiškai nuoširdžiai jam padėkojo už svetingumą. O aš, stengdamasis iš paskutiniųjų, užsidegęs lotyniškai išrėžiau atsisveikinimo kalbą; po to mes sėdome ant arklių, ir ponas Fridriksonas atsisveikindamas mus palydėjo Vergilijaus eilėmis:

„Et quacumque viam dederit fortuna sequamur “

(„ Drąsiai leisimės į kelią ir tegu mus veda fortūna. “ — /lot./)

Dvyliktasis skyrius

Mums išjojant oras buvo apniukęs, tačiau barometras permainų nerodė. Todėl nereikėjo būgštauti nei alsinančios kaitros, nei varginančio lietaus. Oras kaip tik tinkamas turistui!

Malonumas, kurį patyriau jodamas, padėjo man susitaikyti su rizikinguoju dėdės sumanymu. Aš buvau palaimos viršūnėje, mėgavausi savo laisve ir jau ėmiau ne taip niūriai žvelgti į padėtį.

„Iš tiesų, — svarsčiau, — kuo gi aš rizikuoju? Mūsų laukia kelionė po nuostabią šalį, kopimas į garsųjį kalną, blogiausiu atveju — nusileidimas į jo užgesusį kraterį! Tikriausiai ir Saknusemas nieko kito nenuveikė. O požeminis įėjimas, vedantis į Žemės centrą, — gryna fantazija! Visiška nesąmonė! Taigi, nesukdami galvos, pasimėgausime maloniąja ekspedicijos dalimi, negalvojant apie visą kitą!“

Man taip besvarstant, išjojome iš Reikjaviko.

Hansas žengė priekyje greitu, tolygiu, ramiu žingsniu; paskui jį pėdino du arkliai su mūsų bagažu — jų nereikėjo ginti. Po jų jojau aš su dėdule, ir, tiesą sakant, mūsų figūros ant žemaūgių, bet stiprių arklių gana šauniai atrodė.

Islandija — viena didžiausių Europos salų. Jos paviršius — tūkstantis keturi šimtai kvadratinių mylių, tačiau gyventojų tik šešiasdešimt tūkstančių. ( Pagal dabartinius duomenis Islandijos plotas 103 tūkst. km2) Geografai ją dalija į keturias dalis; mums teko kirsti tą jos dalį, kuri vadinasi „Pietvakarių vėjų šalys“:“ Sudvestr Fjordungr „.

Išėjęs iš Reikjaviko, Hansas pasuko jūros pakrante. Mes jojome žmonių neapgyvendintomis skurdžiomis ganyklomis, apaugusiomis skurdžia, ne žalios, o greičiau geltonos spalvos žole. Rytų pusėje trachitinių kalnų dantytas viršūnes gaubė ūkanos; tai vienur, tai kitur tolimų kalnų šlaituose baltavo sniego laukymės, blausiai mirgėjusios išsklaidytoje migloto ryto šviesoje. Tai čia, tai ten drąsiai į dangų kilo kalnų smailės, perrėždamos švininius debesis ir vėl atsirasdamos virš mūsų, tarsi rifai virš jūros bangų.

Kalnų grandinės dažnai priartėdavo prie pat jūros, užgriozdindamos ganyklas, bet vis dar rasdavome vietos prajoti. Reikia pasakyti, mūsų arkliai instinktyviai išsirinkdavo patogiausią taką ir nė kiek nesulėtindavo žingsnio. Dėdulei taip ir neteko paraginti savojo arklio šūksniu ir rimbu: jis neturėjo dėl ko ant gyvulio rūstauti. Žiūrėdamas į jį, neištvėriau nenusišypsojęs: ant nedidelio arklioko dėdė atrodė tikras milžinas, jo ilgos kojos kone vilkosi žeme, ir jis priminė savotišką šešiakojį kentaurą.

— Geras gyvuliukas, geras gyvuliukas! — kalbėjo dėdė. — Pats įsitikinsi, Akseli, nėra gyvūno, protingesnio už Islandijos arklį. Niekas jo nesustabdys: nei sniegas, nei audra, nei prasti keliai, nei uolos, nei ledynai; jis drąsus, atsargus, patikimas; niekada nesitrauks atatupstas, niekada neužsiožiuos. Jeigu kelią pastos upė ar fiordas, nesispyriodamas šoks į vandenį ir tarsi kokia amfibija plauks į kitą krantą! Mes jų neraginsime, leisime eiti savo nuožiūra, ir nujosime vidutiniškai po dešimt ljė per dieną.

— Žinoma, mes tai jau nujosime, — atsakiau, — o ar vedlys įstengs nueiti tokį kelią?

— Dėl jo tai aš nė kiek nesibaiminu! Šitie žmonės eina, patys to nejausdami. Mūsų vedlys žingsniuoja automatiškai kilnodamas kojas, todėl, matyt, visai nepavargsta. O prireikus aš jam perleisiu savo arklį; jeigu visai liausiuosi judėjęs, mane ims traukyti mėšlungis. Rankos kruta juda, bet negalima pamiršti ir kojų!

Mes gana sparčiai judėjome pirmyn. Vietovė jau labiau priminė dykynę. Prorečiai užtikdavome kokią fermą ar bore (Islando valstiečio pirkelė. — Aut.), pastatytą iš medžių, žemės, lavos gabalų, — tos sukežusios lūšnelės styrojo lyg kokie elgetos kelkraštyje! Jos tarsi šaukėsi praeivio gailesčio ir, tiesą sakant, kildavo pagunda bent šiek tiek vargšus sušelpti. Šioje šalyje visai nėra kelių, net takų; kad ir kokia skurdi augmenija, vis tiek ji bemat nustelbia retų keliauninkų pėdsakus.

Ir vis dėlto šioji provincijos dalis, esanti visai šalia sostinės, priskiriama prie Islandijos apgyvendintų, dirbamos žemės vietovių. Kažin kaip atrodo nykesnės nei ši dykynės? Mes jau nujojome pusę mylios, tačiau nepamatėme nė vieno fermerio savo pirkelės tarpduryje, nė vieno piemens, ganančio bandą, tokią pat laukinę, kaip ir žmonės; į mūsų akis pakliuvo tik kelios karvės ir avinai, palikti savo valiai. Jeigu čia šitaip, tai kaip atrodo vietovės, kurioms nuolat gresia ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai?

Su jomis tikriausiai vėliau susipažinsime; bet patyrinėjęs Olseno žemėlapį pamačiau, kad jų išsilenktume, jeigu keliautume vingiuota jūros pakrante. Juk plutoniniai procesai daugiausia vyksta vidurinėje salos dalyje; ten kaip tik ir stūkso tie horizontalūs vieni ant kito suversti sluoksniai, skandinaviškai vadinami trapais, susidarę iš trachito, bazalto, vulkaninio tufo, sustingusių lavos srautų ir porfyro, ir visa tai salai suteikia antgamtišką, kraupų vaizdą. Tada aš dar negalėjau nė įsivaizduoti, koks reginys mūsų laukia Snefelso pusiasalyje, kur gamtos šėlsmas sukūrė šiurpų chaosą.

Po dviejų valandų atsidūrėme Gufuno miestelyje, vadinamame " Aoalkirkja “, arba „Didžioji bažnyčia“. Ten nėra nieko įdomaus. Vos keli namai. Vokietijoje tokį miestelį vargu ar vadintų net kaimu.

Čia Hansas pusvalandžiui sustojo; jis kartu su mumis pavalgė kuklius pusryčius, į dėdės klausimus apie kelio būklę atsakė tik „taip“ arba „ne“, o kai jo paklausė, kur ketinąs sustoti nakvynei, trumpai atsakė:

— Gardare.

Aš pažvelgiau į žemėlapį, norėdamas sužinoti, kur yra tas Gardaras; suradau Hvalo fiordo pakrantėje, už keturių mylių nuo Reik javiko, — taip vadinosi mažytė gyvenvietė. Kai atkreipiau į tai dėdės dėmesį, jis tarė:

— Tik keturios mylios! Keturios mylios iš dvidešimt dviejų! Puikus pasivaikščiojimas!

Jis davė vedliui kažkokią pastabą, bet šis, nieko neatsakęs, vėl leidosi į kelią, žygiuodamas arklių priekyje.

Po trijų valandų, kaip ir pirma jodami tokiomis pat išdegusios žolės ganyklomis, mes aplenkėme Kolafiordą; aplinkinis kelias buvo lengvesnis nei keltis per įlanką. Atvykome į Ejulbergo miestelio „pingstaoer “ — apygardos teismo rezidenciją; jeigu Islandijos bažnyčios turėtų pakankamai pinigų bokštų laikrodžiams nupirkti, tuo metu varpinėje būtų išmušę dvyliktą. Beje, parapijiečiai irgi nenešioja laikrodžių dėl paprasčiausios priežasties — jų neturi.