Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Aš nenoriu juodinti dvasininkų vardo. Jų padėtis, iš visko sprendžiant, yra labai varginga; Danijos vyriausybė jiems suteikia be galo menką paramą. Dvasininkai naudojasi iš parapijiečių surenkamos bažnyčios dešimtinės rinkliavos ketvirtadaliu, o tai nesiekia nė šešiasdešimties markių; todėl jie priversti dirbti ir užsidirbti maistui. Bet jeigu tenka būti ir medžiotoju, ir žveju, ir kalviu, tai, savaime suprantama, reikia perimti ir medžiotojo, žvejo, žodžiu, fizinio darbo žmonių įpročius ir gyvenimo būdą. Vakare aš pastebėjau, kad mūsų šeimininkui nebuvo žinoma ir blaivininko dorybė...

Dėdė bemat suprato su kokios rūšies žmogumi turi reikalą; užuot sutikęs garbingą mokslininką, susidūrė su netašytu tamsuoliu. Jis nutarė kuo greičiau palikti nesvetingą pastogę ir leistis į kelią.

Nepaisydamas nuovargio, dėdulė buvo linkęs verčiau keletą dienų praleisti kalnuose.

Taigi kitą dieną mes jau rengėmės išvykti iš Stapio. Hansas pasamdė tris islandus, kurie turėjo atstoti arklius ir nešti mūsų bagažą; sutarėme — kai tik pasieksime kraterį, mūsų palydovai bus laisvi.

Ta proga dėdulė Hansui pasakė, kad jis ketinąs tyrinėti ugnikalnį, nusileidus kiek įmanoma giliau į jo kraterį.

Hansas tik linktelėjo galva; jam buvo vienas ir tas pats, kur eiti: pirmyn ar atgal, likti Žemės paviršiuje ar leistis į jos gelmes. O jeigu kalbėsime apie mane, tai, ryte rydamas kelionės įspūdžius, aš buvau pamiršęs, kas laukia ateityje, užtat dabar nebegalėjau atsikratyti neramių minčių apie mūsų laukiančius kankinančius pavojus. Ką daryti? Jeigu apskritai buvo įmanoma pasipriešinti Lidenbroko fantazijoms, tai reikėjo pabandyti šito griebtis Hamburge, o ne Snefelso papėdėje.

Labiausiai mane graužė viena baisi mintis, kuri sukrėstų net pačius stipriausius nervus.

„Mes įkopiame į Snefelsą, — svarsčiau aš. — Gerai! Mes nusileidžiame į kraterį. Puiku! Kiti tai jau išbandė ir nežuvo. Bet juk tuo viskas nesibaigs! Jeigu atsivers kelias į Žemės gelmes, jeigu nelemtasis Saknusemas neapsimelavo, mes žūsime ugnikalnio požemio tuneliuose. Juk gerai net nežinome, ar Snefelsas užgesęs, ar negresia ugnikalnio išsiveržimas! O jeigu... kas tada mūsų laukia?“

Dėl to vertėjo susimąstyti, ir aš susimąsčiau. Vos užmigau, tuoj prasidėjo košmarai: sapnavau ugnikalnio išsiveržimą! Atsidurti šlako vietoje man atrodė pernelyg bjaurus juokas.

Nebeiškenčiau ir nutariau pasikalbėti su dėde, pasiryžęs kuo sumaniau išdėstyti savo nuomonę, kad ir gana paikos hipotezės forma.

Atsargiai dėdulei išdėsčiau savo būgštavimus pačiu diplomatiškiausiu būdu ir dėl visa ko šiek tiek atsitraukiau atgal.

— Aš jau pats apie tai mąsčiau, — abejingai atsakė profesorius.

Ką tai reiškia? Nejaugi jis išgirdo proto balsą?

Truputį patylėjęs, dėdė tęsė:

— Aš mąsčiau apie tai; nuo pat tos dienos, kai atvykome į Stapį, aš mąsčiau šiuo klausimu, nes beatodairiška drąsa — ne mano būdui. Štai jau penki šimtai metų, kaip Snefelsas tyli, bet vis dėlto jis gali prabilti. Tačiau prieš išsiveržimą visuomet vyksta tam tikri reiškiniai. Aš išklausinėjau šios vietovės gyventojus, ištyriau žemę ir galiu tau pasakyti, Akseli, kad išsiveržimo nėra ko būgštauti.

Šis teiginys mane pribloškė ir aš neradau žodžių paprieštarauti.

— Abejoji? — paklausė dėdė. — Ką gi, eikš su manim!

Aš mašinaliai paklusau. Išėjus iš pastoriaus namelio, profesorius pasuko keliu, kuris, išniręs pro angą bazalto sienoje, vinguriavo tolyn nuo jūros. Netrukus atsidūrėme atvirame lauke, jeigu tik galima taip vadinti vulkaninių uolienų sankaupą. Visa toji vietovė atrodė suplūkta milžiniškų akmenų, vulkaninių pelenų, bazalto, granito ir pirokseninių uolienų liūties.

Kuo aiškiausiai mačiau: ir vienur, ir kitur iš vulkaninio grunto plyšių kilo garas; tas baltas garas, islandiškai vadinamas „ reykir" sklinda iš karštų požemio šaltinių; šauna į Žemės paviršių su baisia jėga, kuri byloja apie vulkaninę Žemės veiklą. Atrodė, tai tik patvirtina mano būgštavimus. Kaip nustebau, kai dėdulė tarė:

— Ar matai tuos garus, Akseli? Jie įrodo, kad išsiveržimo mums nėra ko baimintis.

— Nejaugi? — sušukau aš.

— Gerai įsidėmėk, — toliau kalbėjo profesorius, — kad prieš išsiveržimą vandens garų veikla sustiprėja, o paskui, visu išsiveržimo laiku, garai visiškai išnyksta. Todėl jeigu garai lieka savo pirmykštėje būsenoje, jeigu jų veikla nesustiprėja, jeigu vėjas ir lietus netampa slogiu ir sustingusiu atmosferos būviu, — gali drąsiai teigti, kad artimiausiu laiku jokio išsiveržimo nebus.

— Bet...

— Gana! Kai savo nuosprendį paskelbia mokslas, telieka tik tylėti.

Nukabinęs nosį, grįžau į pastoriaus namelį. Dėdulės moksliniai argumentai privertė mane užsičiaupti. Tačiau dar liko viena viltis — pasiekę kraterio dugną, nerasime jokio įėjimo į Žemės vidų, taigi nebus įmanoma toliau prasiskverbti, nepaisant viso pasaulio Saknusemų teiginių.

Kitą naktį vėl be perstojo kamavo košmarai; sapnavau, kad esu ugnikalnio viduje, Žemės gelmėse; pajutau — mane lyg kokios uolos nuolaužą baisi jėga išmetė į visatos erdvę.

Kitą rytą, birželio dvidešimt trečiąją, Hansas mūsų laukė su savo draugais, kurie turėjo nešti maisto atsargas, instrumentus ir prietaisus. Dvi lazdos su geležiniais antgaliais, du šautuvai ir dvi šovininės buvo paliktos dėdei ir man. Hansas nuovokiai prie mūsų bagažo pridėjo ir kailiamaišį su vandeniu — mūsų gertuvės irgi buvo pilnos, taigi vandens turėjo pakakti aštuonioms dienoms.

Buvo devinta valanda ryto. Pastorius ir jo furija mūsų laukė prie vartų; pamaniau — nori tarti keliautojams paskutinį sudie. Bet tas „sudie“ netikėtai įgavo apstulbinusios sąskaitos formą, pagal kurią turėjome užmokėti net už užkrėstą orą. Garbioji pora, aukštai įvertinusi savo svetingumą, apiplėšė mus labiau negu koks prabangus Šveicarijos viešbutis.

Dėdulė užmokėjo nesiderėdamas. Keliaujant į Žemės centrą, nėra ko sukti galvos dėl vieno kito reichstalerio.

Atsiskaičius Hansas davė ženklą žygiuoti, ir po kelių minučių mes palikome Stapį.

Penkioliktasis skyrius

Snefelso aukštis siekė penkis tūkstančius pėdų. Ugnikalnio dvigubas kūgis užbaigia trachitinę grandinę, atsiskyrusią nuo salos kalnų sistemos. Iš tos vietos, iš kurios mes išvykome, pilkame dangaus fone nesimatė dviejų smailiagalių viršūnių siluetų. Aš tik regėjau milžinišką sniego kepurę, pūpsinčią ant giganto galvos.

Gagų medžiotojo vedami, mes ėjome žąsele; mūsų vedlys vedė siaurais takeliais — du žmonės greta netilpo. Kelionė buvo sunki, ir žingsniavome tylėdami.

Už Stapio fiordo bazalto sienos prasidėjo durpinga pelkė, susidariusi iš senovėje pusiasalyje vešėjusios augmenijos nuosėdų; durpių, šių degių naudingų iškasenų, užtektų visos Islandijos būstų apšildymui kokiam šimtmečiui. Milžiniškus durpių klodus sudaro augalų liekanų ir korėto tufo besikaitaliojantys sluoksniai, dažnai siekią septyniasdešimties pėdų storį.

Kaip uolus profesoriaus Lidenbroko brolėnas, aš, įveikęs būgštavimus, susidomėjęs stebėjau mineralogijos įdomybes, kurių gausu buvo šiame milžiniškame, natūraliai istoriškai susiformavusiame muziejuje. Tuo pačiu atmintyje atkūriau visą geologinę Islandijos istoriją.

Šita nuostabi sala, matyt, iškilo iš vandenų gelmių palyginti ne taip seniai. Galbūt ji ir dabar vis dar kyla virš vandenyno lygio? Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai Islandijos atsiradimą galima priskirti tik požemio ugnies veiklai. Tokiu būdu Hemfrio Devio teorija, Saknusemo dokumentas, mano dėdulės teiginiai — viskas išsisklaido kaip dūmas. Kosmogoninė hipotezė privertė mane kruopščiai tirti dirvožemio kilmę, ir aš tuoj įsivaizdavau visus šios salos atsiradimo etapus.