Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Nenoriu aprašinėti profesoriaus Lidenbroko bejėgišką įniršį. Diena praėjo, bet nė menkiausias šešėlis nesušmėžavo kraterio dugne; Hansas nepajudėjo iš vietos, nors turėjo stebėtis, ko gi mes laukiame, jeigu tik jis apskritai sugebėjo stebėtis! Dėdulė neištarė man nė vieno žodžio. Jo žvilgsnis visą laiką buvo nukreiptas į dangų ir klajojo po pilką ūkanotą tolį.

Birželio dvidešimt šeštoji — ir jokių permainų! Visą dieną krito šlapias sniegas. Hansas iš lavos nuolaužų surentė pašiūrę. Aš sugalvojau šiokią tokią pramogą, stebėdamas tūkstančius improvizuotų kaskadų, susidariusių kraterio šlaituose ir su baisiausiu kauksmu sudūžtančių, atsitrenkus į kelią pastojančius akmenis.

Dėdulė jau nebetvėrė savo kailyje. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, net kur kas kantresnis žmogus neišlaikytų: juk tai tas pats, kas patirti katastrofą įplaukus į uostą!

Tačiau dangaus malonė begalinė: po didelio sielvarto ateina ir didelio džiaugsmo valanda, ir profesorius Lidenbrokas patyrė malonumą, kuris nustelbė išgyventąją neviltį.

Kitą dieną dangus vis dar buvo užgožtas debesų; bet sekmadienį, birželio dvidešimt aštuntąją, priešpriešpaskutinę mėnesio dieną, pasikeitus mėnulio fazei pasikeitė ir oras. Saulė užliejo kraterį šviesos srautais. Kiekviena kalvelė, kiekviena uola, kiekvienas akmuo, kiekvienas kupstas, gavęs savo saulės spindulių dalį, tuoj pat metė ir šešėlį. Tolyje šmėkščiojo Skartario šešėlio aštri briauna ir atkakliai sekė paskui spindulingąjį šviesulį.

Dėdulė atidžiai jį stebėjo.

Vidudienį, kai daiktai meta trumpiausią šešėlį, nepaprastasis Skartario šešėlis švelniai palietė kraterio vidurinės angos kraštą.

— Čia! — sušuko profesorius. — Čia tas kelias į Žemės rutulio centrą! — pridūrė daniškai.

Aš pažvelgiau į Hansą.

— Forüt! — ramiai tarė palydovas.

— Pirmyn! — pakartojo dėdė.

Buvo pusę antros po vidudienio.

Septynioliktasis skyrius

Tik dabar prasidėjo tikroji kelionė. Iki šiol mes daugiau kentėjome dėl nuovargio, negu nuo kelionės sunkumų; dabar jos tiesiogine šių žodžių prasme dygte dygo po mūsų kojomis.

Aš dar nebuvau pažvelgęs į bedugnį šulinį, į kurį turėsiu nusileisti. Štai ir atėjo tas momentas. Dar galėjau arba dalyvauti rizikingajame žygyje, arba atisakyti. Bet man buvo gėda trauktis mūsų vedlio akivaizdoje. Juk Hansas noriai sutiko dalyvauti šiame romantiškame nuotykyje. Jis buvo toks šaltakraujiškas, nesuko galvos dėl pavojų, ir aš gėdijausi pasirodyti esąs ne toks drąsus kaip jis. Jei ne Hansas, būčiau radęs daugybę svarių įrodymų, bet vedliui matant neėmiau prieštarauti; ūmai aš prisiminiau žaviąją firlandietę ir žengiau arčiau prie centrinės kraterio angos.

Kaip jau sakiau, ji buvo šimto pėdų skersmens, arba trijų šimtų pėdų apsukui. Persisvėriau per uolos kraštą ir pažvelgiau žemyn. Plaukai atsistojo piestu. Tuštumos jausmas užvaldė visą mano esybę. Aš pajutau kaip mano svorio centras persislinko, galva svaigo lyg išgėrus. Niekas labiau nevilioja už bedugnę. Vos neįkritau į ją. Kažkieno ranka mane sulaikė. Tai buvo Hansas. Matyt, man dar reikėjo kelių „galvos svaigulio įveikimo pamokų“, panašių į tas, kurias patyriau Kopenhagos Išgelbėtojo šventykloje. Nors tik akies krašteliu pažvelgiau į šulinį, vis dėlto spėjau išvysti jo sandarą. Vidinėse, beveik vertikaliose sienose buvo daugybė iškyšų ir tai turėjo palengvinti lipimą. Bet jeigu tuos atsikišimus buvo galima pavadinti savotiškais laiptais, tai turėklų nebuvo jokių. Virvė, pritvirtinta prie angos krašto, galėjo mums neblogai pagelbėti, bet kaip ją atrišti panirus į bedugnę?

Pasirodo, buvo gana paprastas būdas, kuriuo dėdulė ir sumanė pasinaudoti. Jis paėmė maždaug colio storio, keturių šimtų pėdų ilgio virvę, permetė ją per lavos išsikišimą prie pat kiaurymės ir abu galus nuleido žemyn. Tokiu būdu laikydami rankose abu virvės galus, leisdamiesi turėsime savotišką „atramą“ ir kelionė į prarają bus kur kas saugesnė; nusileidę du šimtus pėdų ir paleidę iš rankų vieną virvės galą, nesunkiai galėsime nusitempti ją žemyn. Šį veiksmą galėsime kartoti ad infmitum. (Iki begalybės. — /lot./)

— Dabar pasirūpinsime bagažu, — tarė dėdulė, kai baigėme visus pasirengimo darbus. — Padalinsime jį į tris dalis. Kiekvienas prisirišime prie nugaros po vieną paką. Aš kalbu tik apie trapius daiktus.

Matyt, drąsusis profesorius mūsų nepriskyrė prie pastarųjų.

— Hansas, — tarė jis, — paims instrumentus ir dalį maisto; tu, Akseli, trečdalį maisto atsargų ir ginklus; aš — maisto likutį ir prietaisus.

— O kas nuleis žemyn drabužius, kopėčias ir virves? — paklausiau.

— Jie nusileis patys.

— Kaip tai? — nustebau.

— Tuoj pamatysi.

Ir dėdulė, neilgai svarstęs, energingai ėmėsi darbo. Jis įsakė Hansui sudėti į vieną paką visus minkštus daiktus ir, stipriai surišęs, nedvejodamas sviedė į prarają.

Girdėjau, kaip mūsų bagažas, lėkė žemyn, garsiai švilpdamas rėžė orą. Dėdulė, pasilenkęs prie angos, patenkintas stebėjo daiktų kelionę, kol jie dingo iš akių.

— Gerai, — tarė jis. — O dabar mūsų eilė!

Aš klausiu kiekvieno blaiviai mąstančio žmogaus: ar galima nesudrebėti girdint tokius žodžius?

Profesorius užsivertė ant nugaros ryšulį su prietaisais, Hansas — su reikmenimis, aš — su ginklais. Mes leidomės tokia tvarka: pirmas — Hansas, po jo — dėdulė ir pagaliau aš. Leidomės neištardami nė žodžio. Tylą tetrikdė krentantys akmenys, kurie, atplyšę nuo uolų, dundėdami ritosi prarajon.

Aš lipau žemyn viena ranka laikydamasis dvigubos virvės, o kita ramstydamasis lazda. Mano galvoje tesiautė vienintelė mintis: kad tik neprarasčiau atramos taško! Virvė man atrodė pernelyg plona ir abejojau, ar išlaikys tris žmones. Todėl naudojausi ja kuo mažiau ir, koja užčiuopdamas lavos išsikišimus, rodžiau ekvilibristikos stebuklus.

O kai kokia svyruojanti iškyša pakliūdavo po Hanso koja, jis šaltakraujiškai sakydavo:

— Gif akt!

— Atsargiai! — pakartodavo dėdulė.

Po pusvalandžio mes atsidūrėme ant tvirtos uolos, kuri kyšojo iš prarajos sienos.

Hansas timptelėjo vieną virvės galą; kitas suspurdėjo ore; nuslydusi nuo uolos, virvė nukrito prie mūsų kojų. Kartu su ja lyg lietus, o teisingiau sakant — pražūtinga kruša, pasipylė akmenys ir lavos gabalai.

Pasilenkęs prie prarajos krašto, aš įsitikinau — dugno dar nematyti.

Mes ir vėl pakartojome veiksmą su virve ir po pusvalandžio buvome dviem šimtais pėdų arčiau tikslo.

Sunku įsivaizduoti, kokį išprotėjimo laipsnį turi pasiekti geologas, jei tokio leidimosi metu dar bando tyrinėti jį supančių geologinių klodų kilmę?

Jeigu kalbėsime apie mane, aš mažai domėjausi Žemės plutos sandara; ko sukti galvą, ką byloja visi tie plioceno, mioceno, eoceno, kreidos, juros, triaso, permo, akmens anglies, devono, silūro ar pirminiai geologiniai klodai? O profesorius, matyt, stebėjo ir viską užsirašinėjo, nes vieno sustojimo metu man tarė:

— Kuo giliau aš leidžiuosi, tuo labiau tikiu — vulkaninė uolienų sandara visiškai patvirtina Devio teoriją. Mes regime pirmykščius sluoksnius, prieš mūsų akis — uolienos, kuriose vyko cheminiai metalų irimo procesai, kai jie, įkaitę degdami jungėsi su oru ir vandeniu. Aš besąlygiškai atmetu centrinės ugnies teoriją. Beje, mes dar tuo įsitikinsime!

Vis toji pati išvada! Savaime suprantama, aš neturėjau nė mažiausio noro ginčytis. Mano tylėjimą profesorius suprato kaip pritarimą, ir mes leidomės dar giliau.