Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Paukščiui Berdui priėjus arčiau, uošvis kilstelėjo ir su visa kėde atsisuko jo pusėn. Grindys sucypė lyg traukiant lyną per medinį skridinį. Iš seno studentiško papratimo, kada dar nebuvo vedęs profesoriaus dukters, į žmonos tėvą Paukštis Berdas kreipėsi:

— Mokytojau!

— Ar vaikas jau gimė? — paklausė uošvis, ranka mostelėdamas į sukamąjį krėslą ilgais alkūnramsčiais.

— Taip, gimė, bet... — Paukštis Berdas pajuto, kaip rėžia ausį jo paties perdėm baugštus, sugnybtas balsas, galop apskritai susivėlęs burnoje. Kai prisivertė, prabilo tik tam, kad viską išbertų vienu atsikvėpimu. — Jam galvos smegenų išvarža, gydytojai sako, kad mirs ryt poryt, žmonai viskas gerai.

Uošvio kėdė nebuvo atgręžta iki pat galo, nes sukant atkaltė įsirėmė į sieną, ir profesorius sėdėjo ne visai priešais Paukštį Berdą, o truputį šonu. Žili plaukai puošė jo karališką, taurų liūto veidą, kurio odos gintarinę spalvą dabar tylomis keitė kibus raudonis. Ryškiai užkaito ir nudribę paakių maišeliai, iš kurių, rodės, tuoj ims sunktis kraujas. Paukštis Berdas juto, kad ir jo veidui gresia nuoraudžio potvynis. Iš naujo suprato, koks visų apleistas jis buvo nuo pat aušros.

— Smegenų išvarža. Ar matei jį? — paklausė profesorius gargždžių plonu balsu, kuriame Paukštis Berdas ir vėl aptiko pasislėpusį žmonos balsą, tik šįsyk buvo miela jį atpažinti.

— Mačiau. Jam buvo sutvarstyta galva lygiai kaip Apolinerui.

— Sutvarstyta kaip Apolinerui, — tarsi kokį juokelį išgirdęs, sugromuliavo jo palyginimą profesorius. Ir pridūrė, regis, ne tiek Paukščiui Berdui, kiek aniems trims asistentams: — Šiais laikais nebegali žinoti, ar gimti yra geriau nei negimti.

Paukštis Berdas išgirdo, kaip jo kolegos nusijuokė — santūriai, bet balsu, ir atsisuko pažiūrėti. Jie irgi žiūrėjo į Paukštį Berdą. Visų trijų akyse matėsi kažkokia nesutrikdyta ramybė, lyg jų nė kiek nebūtų nustebinę, kad tokiam iš prigimties keistam asmeniui kaip Paukštis Berdas nutiko dar vienas negirdėtas dalykas. Paukštį Berdą apėmė aitrus pasibjaurėjimas. Nuleidęs akis į savo murzinus batus, jis tarė:

— Kai viskas pasibaigs, aš jums paskambinsiu.

Profesorius tylėjo ir lengvai sūpavosi kėdėje. Paukštis Berdas pagalvojo, kad uošvis galbūt pradeda kiek nusivilti savo ankstesniu mėgavimusi supamąja kėde. Paukštis Berdas irgi tylėjo dykai lūkuriuodamas. Jam atrodė, kad jau papasakojo viską, ką reikėjo. Ar galės taip pat trumpai ir aiškiai iškloti tiesą tuomet, kai ateis laikas pasikalbėti su žmona? Ne, niekaip. Nes storos yra virvės, supančiojusios Paukščio Berdo šeimyninį gyvenimą, nuvytos iš ašarų, kamantinėjimų, plepaus bejėgiškumo, skaudančios gerklės, plyštančios galvos ir neurozių.

— Dar turiu atlikti kai kuriuos formalumus ligoninėje. Jau eisiu, — po valandėlės pratarė Paukštis Berdas.

— Ačiū, kad užsukai, — atsisveikino profesorius, nė nemanydamas atsistoti iš supamosios kėdės.

Paukštis Berdas pakilo laimingas, kad uošvis nebandė jo sulaikyti. Ir tada išgirdo jį sakant:

— Mano šoniniame stalelyje yra butelis viskio. Pasiimk ir neškis.

Paukštis Berdas įsitempė, pajuto, kad ir trijų jo kolegų akys susiaurėjo iš smalsumo, pasirengusios įdėmiau sekti tolesnius įvykius. Aišku, apie jo kelias savaites trukusią girtuoklystę buvo puikiai žinoma ne tik uošviui, bet ir visai tai trijulei. Paukštis Berdas akimirką stovėjo sutrikęs, o jo galvoje sukosi eilutė iš teksto, kurį skaitė per pamokas parengiamojoje mokykloje, jauno pasipiktinusio amerikiečio frazė:

Are you kidding me?

Tu ką, tyčiojiesi iš manęs?

Muštis nori?

Užuot mušęsis, Paukštis Berdas pasilenkė, atidarė profesoriaus stalo viršų ir, radęs „Johnnie Walker“ butelį, išėmė jį abiem rankom. Paukščiui Berdui net akys pasruvo krauju: nei iš šio, nei iš to jį pagavo karštas iškrypėliškas džiaugsmas. Tai kaip trypti šventąjį paveikslą, kad Edo laikų budeliams įrodytum nesąs krikščionis. Bet aš nesitrauksiu, nesulauks.

— Ačiū, — tepasakė Paukštis Berdas.

Jį stebėjusios trijulės įtampa atlėgo. Profesorius iš lėto pasuko atgal savo kėdę laikydamas tiesiai pakeltą galvą. Jo veidas tebebuvo nuraudęs ir sustingęs. Paukštis Berdas atsisveikino greitu linktelėjimu ir išėjo iš kabineto.

Lyg nešamą rankinę granatą atsargiai spausdamas butelį „Johnnie Walker“, jis nusileido žemyn į akmenimis grįstą kiemą. Žinojimas, kad dabar prasidės laikas, su kuriuo jis vienas pats galės daryti ką užsigeidęs, susimaišė su mintimi apie viskio butelį ir išjudino pavojingą įkaušimo nuojautą Paukščio Berdo galvoje. Ryt arba poryt, o gal po savaitę truksiančių atidėliojimų, mudu su žmona, sužinojusia apie vaiko nelaimę ir mirtį, būsime įmesti į gyvuliškos isterijos požemius. Taigi šiandieninis butelis viskio ir išsilaisvinimo laikas teisėtai priklauso man, — Paukštis Berdas įtikinėjo savo paties vidinį balsą, apsitraukusį būgštavimu tarsi puta. Puta lengvai davėsi nugriebiama. Ką gi, imsiuosi „Johnnie Walkerio“. Bet dar tik pusė pirmos. Iš pradžių Paukštis Berdas žadėjo grįžti į savo nuomojamą butą ir ten, darbo kabinete, pradėti gerti, tačiau suprato, kad toks planas visiškai netikęs. Jeigu pareitų namo, senoji šeimininkė ir draugai užgriūtų jį asmeniškai arba telefonu su klausimais apie gimdymą, o pažiūrėjus į miegamąjį, baltai dažyta naujagimio lovutė kaip ryklys sudraskytų į gabalus jo nervus. Paukštis Berdas energingu krestelėjimu išmetė šį sumanymą iš galvos. Gal gerti užsidarius pigiame viešbutyje, kur vieni nepažįstamieji? Tačiau jį apėmė baimė pagalvojus apie save, nusigeriantį užrakintame viešbučio numeryje. Paukštis Berdas pavydžiai nužvelgė smagų raudonskvernį baltaodį, žirgliojantį per viskio etiketę. Kažin kur tas tipas išsiruošė? Staiga Paukštis Berdas prisiminė vieną draugę. Ji žiemą vasarą po pietų eina į tamsų miegamąjį ir, drybsodama lovoje, mąsto kažką tokio baisiai mįslingo. Ir tol pučia pigių cigarečių dūmus, kol visą kambarį apgaubia dirbtinės ūkanos. Iš namų išlenda tik sutemus.

Išėjęs pro pagrindinius vartus, Paukštis Berdas palaukė taksi. Kitoje gatvės pusėje už plataus kavinės lango stiklo sėdėjo jo buvęs mokinys su kompanija. Jis iškart atpažino Paukštį Berdą ir kaip draugingas šuniukas pasiuntė jam negrabų širdingumo ženklą. Jo bičiuliai irgi žvelgė į Paukštį Berdą su blankiu miglotu smalsumu. Įdomu, kaip jis paaiškins savo kompanijai, kas aš? Ar sakys, kad esu vienas toks žmogelis, kuris po kelių alkoholizmo savaičių metė aspirantūrą ir išėjo dirbti į parengiamąją mokyklą, buvo apsėstas nepaaiškinamos aistros ir pagautas siaubo? Galų gale koks skirtumas, ką pasakys tas vaikinas, atkakliai šypsojęsis Paukščiui Berdui iki pat tol, kol šis įlipo į taksi. Mašinai pajudėjus, Paukštis Berdas pasijuto, tarsi būtų gavęs išmaldą. Sušelptas mokinio, kuris baigė parengiamąją mokyklą taip ir negebėdamas atskirti esamojo laiko dalyvio nuo gerundijaus ir kurio smegenų tūris ne didesnis už katės.

Paukštis Berdas paaiškino vairuotojui, kaip atrodo ta vieta, kur gyvena jo draugė. Tai esąs rajonas už didelio viaduko ant kalvos, supamas daugybės šventyklų ir kapinių. Draugė gyveno viena paskutiniame gatvelės name. Paukštis Berdas su ja susipažino kurso vakarėlyje savo pirmųjų metų universitete gegužę. Tuomet prisistatydama ji paklausė, kas žino, iš kokio literatūrinio šaltinio paimtas jos vardas Himiko — Ugnies Regėjimas. Paukštis Berdas atspėjo, kad iš aštunto amžiaus kronikos Užrašai apie žemes ir papročius fragmento apie Higo provinciją. Imperatorius paliepęs irklininkams: ana, ugnis matyti, plaukite į ją. Taip Paukštis Berdas susidraugavo su studente Himiko iš Kiušiu salos.