Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Iš japonų kalbos vertė

Dalia Švambarytė

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Keletas Kenzaburo Oe gyvenimo datų

1

Paukštis Berdas nepajėgė nuslopinti atodūsio žvelgdamas į puikų Afrikos žemėlapį, su laukinio elnio didybe ir gracija išsitiesusį prekystalyje po stiklu. Pardavėjos, kurių uniforminėmis palaidinukėmis nepridengti kaklai ir rankos buvo berte nuberti pašiurpusios žąsies odos spuogeliais, į Paukščio Berdo atodūsį nekreipė jokio dėmesio. Telkėsi sutemos. Artinosi metas, kai pro žemę nuklojusią atmosferos dangą išsiveržia paskutinis ankstyvos vasariškos kaitros dvelksmas — tarsi laisvėn ištrūkusi negyvo milžino šiluma. Vos girdimai dūsavo žmonės, nesąmoningai juntamoje prieblandoje kūnu bandantys užčiuopti popietinę šilumą, dar neišdilusią iš odoje išsaugotos atminties. Birželį, pusę septynių vakaro, miesto gatvėse suprakaitavusių nebebuvo. Tačiau Paukščio Berdo žmona tą valandą nuoga gulėjo ant guminio patiesalo kietai lyg pašautos krintančios fazanės užmerktomis akimis, o pro visas visutėles jos poras sunkėsi nesuskaitoma daugybė prakaito lašelių ir veržėsi iš lūpų skausmo, nerimasties, vilties aimanos.

Paukštis Berdas krūptelėjo ir įsistebeilijo į žemėlapį. Afriką skalaujantys vandenys spaustuvėje įgavo graudžiai melsvą žiemos apyaušriu nusigiedrijusio dangaus spalvą. Platumas ir ilgumas žymėjo ne mechaniškai tikslūs skriestuvo brėžiai, o mėsingos dailininko išvedžiotos linijos, iš savo kūrėjo paveldėjusios dvasios laisvę ir tvirtybės stoką. Dramblio kaulas ir anglies juodumas... Afrikos žemynas panėšėjo į galvą nunarinusio vyriškio kaukolę. Didžiagalvį vyrą, kuris susirūpinęs šnairuoja į Australiją — koalų, ančiasnapių ir kengūrų šalį. Mažytė gyventojų pasiskirstymą demonstruojanti Afrika apatiniame žemėlapio kampe atrodė kaip pradedanti irti numirėlio galva, o nedidukė susisiekimo būdus vaizduojanti Afrika priminė suvargusią galvutę nulupinėta oda ir apnuogintu kapiliarų tinklu. Visa tai darė atviros ir šiurkščios smurtinės mirties įspūdį.

— Gal pageidautumėte, kad ištraukčiau pažiūrėti?

— Ne, norėčiau ne šito, o „Michelin“ žemėlapių — Vakarų Afrikos ir Centrinės su Pietų Afrika, — paprašė Paukštis Berdas.

Pasilenkusi pardavėja pradėjo skubiai raustis po lentyną, sausakimšai prigrūstą įvairiausių automobiliais keliaujantiems turistams skirtų „Michelin“ firmos žemėlapių. Paukštis Berdas, kaip tikras Afrikos žinovas, ėmėsi jai padėti:

— 182 ir 155 numeriai.

Žemėlapis, į kurį žiūrėdamas negalėjo sulaikyti atodūsio, buvo oda aptraukto pasaulio atlaso puslapis. Pats atlasas atrodė veikiau kaip masyvus eksponatas, o ne kaip prekė. Jau prieš kelias savaites Paukštis Berdas buvo nužiūrėjęs tos puošnios knygos kainą, prilygstančią jo penkių mėnesių atlyginimui parengiamojoje mokykloje. Jeigu pridėtų ir laikinas pajamas už vertėjavimą, tikriausiai per tris mėnesius įstengtų susitaupyti pakankamai. Tačiau Paukščiui Berdui reikėjo išmaitinti save patį, žmoną, o dabar dar ir naują atsirandančią gyvybę. Jis buvo šeimos galva.

Pardavėja atrinko du kelių atlasus raudonais viršeliais ir padėjo ant prekystalio. Jos delnai buvo maži ir nešvarūs, pirštai grobuoniški nelyginant krūmų šakelių įsikibusios chameleono galūnės. Ant žemėlapių pastebėjęs tų pirštų liečiamą firmos ženklą su guminiu varlišku žmogumi, bėgančiu paskui ridenamą padangą, Paukštis Berdas pasijuto perkąs bevertį daiktą. Bet juk svarbu turėti praktiniam naudojimui pritaikytą gaminį. Paukštis Berdas neiškentė nepaklausęs, tačiau ne apie tą žemėlapį, už kurį dabar rengėsi mokėti, o aną ištaigingąjį po stiklu, su kuriuo jam buvo taip gaila skirtis:

— Kodėl jis visada atverstas ties Afrika?

Pardavėja įtariai tylėjo.

Paukštis Berdas ėmė svarstyti pats sau vienas. Kodėl visada atversta Afrika? Gal knygyno vedėjas mano, kad tas puslapis gražiausias? Tačiau kontinento, kuris keičiasi taip dinamiškai kaip Afrika, žemėlapiai greitai atgyvena. Ir nuo vieno tokio puslapio prasideda viso pasaulio atlaso erozija. Taigi, atvertus Afrikos žemėlapį, afišuojamas viso atlaso nešiuolaikiškumas. Kurį politiškai nusistovėjusį žemyną tuomet pasirinkti pavyzdžiu? Kurio žemėlapis jau niekada nebepasens? Amerikos? Tiksliau — Šiaurės Amerikos? Paukštis Berdas liovėsi spėlioti vos įsibėgėjęs, pasiėmė abu Afrikos žemėlapius raudonais viršeliais ir nesidairydamas smuko tarp storos bronzinės nuogalės ir vazone kerojančios monsteros. Paskui laiptais pasuko žemyn. Bronzinė papilvė, nuglostyta riebaluotų nepasotinto geismo pritvinkusių jo draugužių delnų, skleidė drėgną lyg šuns nosis šviesą. Studentavimo laikais Paukštis Berdas ir pats nepraeidavo neperbraukęs tos vietelės pirštais, o dabar net akių nedrįsta pakelti į bronzinę moterį. Ligoninėje jis matė, kaip daktaras ir seselės iki alkūnių atraitotomis rankovėmis dezinfekuojančiu skysčiu mazgojasi dilbius prie nuogo jo paslikos žmonos šono. Daktaro rankos buvo apžėlusios plaukais.

Braudamasis pro žmonių knibždėlyną pirmojo aukšto periodikos skyriuje, Paukštis Berdas išorinėje švarko kišenėje rūpestingai paslėpė pirkinį, supakuotą į vyniojamąjį popierių, ir eidamas prispaudė jį ranka. Tai buvo pirmieji Paukščio Berdo nusipirkti turistiniai Afrikos žemėlapiai. Bet ar ateis mano gyvenime diena, kai aš iš tiesų žengsiu Afrikos žeme ir pro tamsius akinių stiklus žiūrėsiu į Afrikos dangų? — tas klausimas Paukščiui Berdui nedavė ramybės. O gal kaip tik dabar, šią akimirką, aš visiems laikams prarandu galimybę iškeliauti į tą žemyną? Galbūt negrįžtamai tariu atsisveikinimo žodžius dabar, kai jaunystė dovanoja man vienintelę ir paskutinę progą, sklidiną svaiginančios įtampos? Net jeigu taip, net jei tikrai taip, aš nieko nebegaliu pakeisti.

Paukštis Berdas suirzęs atžagariu judesiu stumtelėjo užsienio leidinių knygyno duris ir atsidūrė ankstyvos vasaros sutemų gaubiamame skersgatvyje. Dėl purvino oro ir pilkšvos prieblandos gatvelė atrodė įkalinta migloje. Tiesiai priešais Paukštį Berdą pritūpdamas nušoko žemėn elektrikas, taisęs dienos šviesos lempą vitrinoje su išrikiuotomis naujomis užsieninėmis knygomis kietais viršeliais. Paukštis Berdas išgąsdintas atšlijo ir tamsių šešėlių užtrauktame didžiuliame stikle išvydo savo paties atvaizdą — save patį, senstantį trumpų nuotolių bėgiko greičiu. Jam, Paukščiui Berdui, dvidešimt septyneri metai ir keturi mėnesiai. Paukščio Berdo pravardę gavo būdamas penkiolikos. Nuo tada jis yra Paukštis Berdas ir šiandieniniu savo kūnu, tamsiai juodame stiklo ežere iškilusiu nerangiomis sustingusio skenduolio formomis, jis panašus į paukštį labiau nei bet kada. Paukštis Berdas mažiukas ir perkaręs. Jo draugai priaugo svorio vos baigę mokslus ir susiradę darbą, o tie keli iš jų kompanijos, kurie nesustambėjo tuomet, sustorėjo vedę. Vienintelis Paukštis Berdas liko liesas, tik pilvas kiek atsikišo. Vaikšto visada pasikūprinęs, įtraukęs galvą į pečius. Ir stovėsena tokia pati. Iš pažiūros atrodo kaip sportiškas kaulėtas senis. Jo gunktelėję pečiai suskleisti nelyginant sparnai, ir visa povyza paukštiška. Galingai kaip snapas išsišovusi kumpa nosis glotniame, nė vienos raukšlelės nevagojamame apyrudžiame veide, o blausia šalta šviesa švytinčiuose balkšvuose akių obuoliuose nešmėkščioja jokia išraiška. Nebent tais retais atvejais, kai jo žvilgsnį išbudina staigus sukrėtimas. Plonos lūpos visuomet kietai sučiauptos, smailėjanti skruostikaulių linija baigiasi aštriu smakru. Plaukai rausvomis liepsnomis kyla dangop. Tokį veidą Paukštis Berdas turėjo penkiolikos, toks buvo ir dvidešimties. Kiek dar laiko jis panėšės į paukštį? O gal jis iš tos padermės žmonių, kurie su tokiu pačiu veidu, tokia pačia išvaizda priversti gyventi nuo penkiolikos iki šešiasdešimties? Jei taip, vadinasi, dabar Paukštis Berdas vitrinos lange save mato tokį, koks bus visą likusį gyvenimą. Jis sudrebėjo užtvindytas šleikštulį varančio pasibjaurėjimo bangos. Pasijuto tarytum jį būtų aplankęs regėjimas: štai jis, Paukštis Berdas, nusikamavęs daugiavaikis seniokas...