Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Tuo tarpu už aptemusio stiklo plytinčiu ežeru Paukščio Berdo link artėjo moteris, ir buvo joje kažkas nepaneigiamai keista. Platūs galiūnės pečiai, įspūdingas ūgis. Tokia aukšta, kad veidas bolavo virš stikle atsispindinčios Paukščio Berdo galvos. Jis pašiurpo tarsi puolamas už nugaros tykojusios pamėklės ir nejučiomis apsigręžė pasirengęs gintis. Moteris stovėjo prieš pat Paukštį Berdą ir rimtu įdėmiu žvilgsniu narstė jį po kaulelį. Visas įsitempęs Paukštis Berdas taip pat nenuleido nuo jos akių. Prabėgo trumpa akimirka, ir jis pamatė, kaip skvarbiose moters akyse suledėjusį ryžtą nuskalauja gedulingas abejingumo vanduo. Dar nespėjusi išsiaiškinti, kas per padaras tasai Paukštis Berdas, moteris iš pradžių buvo beįžvelgianti suinteresuotumo saitą tarp jųdviejų, kai staiga susivokė, kad šis žmogus nėra tinkamas objektas jungčiai. Per tą laiką ir Paukštis Berdas pastebėjo vešlius moters plaukus, garbanotomis sruogomis susivijusius aplink jų kuplaus vainiko gožiamą veidą, tarsi nukopijuotą nuo Fra Andželiko „Apreiškimo“ angelo, tačiau neišvengusį anomalijų, iš kurių labiausiai į akis krito keli nenuskusti ūseliai viršum lūpos. Kiaurai perskrodę grėsmingą grimo sieną, jie stirksojo bejėgiškai virpčiodami.

— Ką gi, būk sveikas! — jauno vyro balsu prabilo didžioji moteris, be didesnių skrupulų pripažindama savo lengvapėdišką pralaimėjimą. Tai nuteikė maloniai.

— Ir tu! — susizgribęs šyptelėjo Paukštis Berdas. Šaižokas karktelėjimas dar labiau sustiprino jo paukštiškos kilmės įspūdį.

Paukštis Berdas žvilgsniu nulydėjo klientų medžioklėn išsirengusį transvestitą, lėtai tolstantį ant aukštų kulniukų, ir pasuko priešinga kryptimi. Išniro iš siauručio skersgatvio, paskui, akylai dairydamasis, kirto plačios gatvės važiuojamąją dalį. Tas nervingas, kartais net traukuliais perbėgantis atsargumas irgi darė jį panašų į susigūžusį, iš siaubo paklaikusį pyplį paukščiuką. Žodžiu, Paukščio Berdo pravardė jam tiko kuo puikiausiai.

Turbūt suklaidintas lūkuriavimo priešais savo paties atspindį, anas ir palaikė mane kokiu iškrypėliu, — svarstė Paukštis Berdas. Toks apsirikimas niekam garbės nedaro, tačiau gerą Paukščio Berdo vardą gelbsti tai, kad jam atsigręžus transvestitas išsyk suprato savo klaidą. Dabar jis jautė tik smagumą prisiminęs nuotykį. Būk sveikas! — visai nieko palinkėjimas, proginis. Atrodo, nekvailas pasitaikė jaunuolis. Ir Paukščio Berdo širdyje nelauktai pratrūko draugiškumas galiūne moterimi persirengusiam vyrukui. Kažin ar pasiseks tam jaunikliui šįvakar nusičiupti savęs vertą ištvirkėlį ir apmulkinti kaip besmegenę žąsį? Gal vertėjo įsidrąsinti ir pasekti jam įkandin? O kas, jeigu mudu su ta parsiduodančia žmogysta dviese būtume nusitrenkę į kokį vaiduoklišką užkaborį, — įsifantazavo Paukštis Berdas, perėjęs gatvę ir atsidūręs judriame užeigų ir užkandinių kvartale. Broliškai pasišnekėtume nuogi išsitiesę kaip du geri draugai? Pats aš irgi išsirengčiau, kad anam nebūtų nejauku. Pasipasakočiau apie savo gimdančią žmoną. Ir apie tai, kad seniai trokštu nukeliauti į Afriką, kad mano svajonių svajonė išleisti iš Afrikos sugrįžusio nuotykių ieškotojo dienoraštį, kurį pavadinčiau „Afrikos dangus“. Pasakyčiau, kad žmonai pagimdžius man gresia šeimos narvas (iš teisybės sėdžiu tame narve nuo savo vestuvių dienos, nors iki šiol dar būta vilties, kad ne visos jo grotos sandarios. Bet sandarumu pasirūpins gimsiantis vaikas), o tada jau bus visiškai neįmanoma vienam padam ištrūkti į Afriką. Tasai vaikinas klausytųsi manęs supratingai ir kruopščiai po grūdelį rankiotų manyje išsisėjusią bauginančią neurozę. Nes jaunas vyras, kuris prisiekia ištikimybę savo vidiniam iškrypėliškam balsui ir, persirengęs moterimi, išeina į gatves ieškoti giminiškų sielų, tikrai yra iš tų žmonių, kurių rega, uoslė ir širdis bematant atpažįsta pasąmonės patamsiuose šaknis suleidusį baimingą netikrumą.

Galbūt rytojaus rytą mudu įsijungtume radijo žinias ir skustumėmės vienas priešais kitą, pasimirkydami šepetėlius į tas pačias putas. Jis dar jaunas, bet aš juk mačiau, kaip tankiai jam želia barzda, — sulig ta mintimi Paukštis Berdas nutraukė savo fantazijų grandinę ir nusišypsojo. Jei negaliu praleisti su juo nakties, reikėjo bent taurelės pasikviesti. Dabar Paukštis Berdas spraudėsi pro minią, paįvairintą girtuoklių. Abipus gatvės rikiavosi pigios užeigėlės, be vargo išsitenkančios virtinėje nedidelių namų. Jo gerklė buvo perdžiūvusi, ir jis užsinorėjo išmesti burnelę, tegu ir neturėdamas kompanijos. Ištempęs ilgą liesą kaklą, žvitriai permetė eilėmis nusidriekusias užeigas, tačiau iš tikrųjų nesirengė užsukti nė į vieną iš jų. Įsivaizduokite, kokia būtų uošvės reakcija, jeigu jis atsirastų prie savo žmonos ir naujagimio lovos tvoksdamas alkoholio smarve! Ne tik uošvei, bet ir uošviui geriau nebematyti jo prasmegusio svaigalų liūne. Jo žmonos tėvas iki pensinio amžiaus buvo anglų literatūros katedros vedėjas tame valstybiniame universitete, kurį baigė Paukštis Berdas. Vėliau pradėjo skaityti paskaitas privačiame universitete. Tai, kad Paukštis Berdas savo metuose gavo korepetitoriaus vietą parengiamojoje mokykloje, buvo veikiau ne likimo, o uošvio dovana. Paukštis Berdas jį mylėjo ir kartu prisibijojo. Niekada nebuvo sutikęs kolosalesnio senio. Ir nebenorėjo jo nuvilti.

Paukštis Berdas susituokė savo dvidešimt šeštųjų gyvenimo metų gegužės mėnesį, tačiau ištisas keturias tos vasaros savaites nuskandino viskyje. Nei iš šio, nei iš to leidosi klajoti alkoholio jūromis. Kaip prasigėręs Robinzonas Kruzas. Apleido aspiranto pareigas, užmetė darbą, mokslą — viską, ką tik buvo galima užmesti. Jei nepakakdavo vėlyvų naktų, gerdavo ir dienomis, užtamsintoje su valgomuoju sujungtoje virtuvėje pasileidęs plokštelę. Iš tų blogiausių dienų Paukščiui Berdui liko tik viskio, muzikos ir troškių girtuoklio sapnų prisiminimas. Daugiau, rodos, nebuvo nieko, kuo gyvena žmogus. Po keturių savaičių jis prisikėlė iš septynis šimtus valandų trukusio gižaus bedugnio girtumo ir atkapstė savo apverktiną išblaivėjusį asmenį, užverstą pelenais tartum karo liepsnose supleškėjęs miestas. Kaip dvasiškai bankrutavęs individas, jis neturėjo kitos išeities, tik įsitverti paskutinės vos rusenančios atgimimo viltelės, kad iš naujo suartų savo viduje plynę ir atgaivintų dirvonuojančius ryšius su išoriniu pasauliu.

Paukštis Berdas raštu pranešė pasitraukiąs iš aspirantūros, o žmonos tėvas surado jam darbą parengiamojoje mokykloje. Nuo tada praėjo dveji metai, ir štai dabar jis laukia žmonos pagimdant. Jei Paukštis Berdas išdygtų palatoje dar kartą susiteršęs svaigalais, jo uošvė pasigriebtų dukterį su anūku ir strimgalviais spruktų kuo toliau. Tuo jis neabejojo.

Paukštis Berdas ir pats saugojosi jame užsilikusios neišraunamos, nors ir nematomos, alkoholio traukos. Pasibaigus toms keturioms viskiu trenkiančio pragaro savaitėms, jis ne kartą laužė sau galvą, kodėl girtuokliavo septynis šimtus valandų iš eilės, tačiau taip ir nesugalvojo jokios įtikinamos priežasties. Kol jis nesupras, kodėl buvo nudardėjęs į viskio pragarmę, visada liks pavojus netyčia vėl į ją nusprūsti. Neišsiaiškinęs tikrosios anų keturių savaičių prasmės, jis neišmoks apsiginti nuo galimos keturių naujų savaičių beprasmybės.

Kartą vienoje iš godžiai ryjamų afrikietiškos tematikos knygų Paukštis Berdas aptiko tokią frazę: „Girtų siautėjimų kaimuose, apie kuriuos pasakoja visi be išimties tyrinėtojai, pasitaiko iki šiol, ir tai rodo, kad gyvenimui šioje nuostabioje šalyje kažko trūksta, kad esama pirmapradžio nepasitenkinimo, genančio žmones desperatiškos savi griovos link“. Šiame sakinyje kalbama apie Sudano dykumų gyvenviečių žmones, tačiau jį perskaitęs Paukštis Berdas padarė išvadą, kad jis ir pats vengia įsisąmoninti savo gyvenimą, kurio vidinei erdvei kažko trūksta ir kuriame esama pirmapradžio nepasitenkinimo. Tiesa, dabar Paukštis Berdas žinojo, kad ir neįsisąmoninti tie dalykai egzistuoja, todėl stropiai stengėsi išmesti alkoholį iš savo kasdienybės.