Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

— Ko gero, jūs teisus. Išsigąstumėt taip staiga pamatęs! Aš irgi išsigandau, kai jis išlindo.

Nelauktai vyriausiojo gydytojo kaktą virš masyvių vokų išmušė drovus raudonis ir jis kaip vaikas suprunkštė iš juoko. Tas juokas kaip tik ir buvo tas kažkas, kas iš pat pradžios glūdėjo po barzdota gydytojo oda ir kėlė neapibrėžtumo pojūtį ir kas jau kartą sušmėžavo viešumoje, pasivertęs neperprantamu šypsniu. Paukštis Berdas pasipiktinęs stebėjo gyvaplaukiais apžėlusį tebeprunkščiantį vyriausiąjį gydytoją, kol suprato, kad šis gėdijasi. Jis gi iš svetimos žmonos tarpukojo ištraukė neregėtą pabaisą. Gal pabaisą su katino galva ir išsipūtusiu kaip balionas kūnu? Jis krizena gėdydamasis pats savęs, kad padėjo ateiti į pasaulį tokiam padarui. Jis padarė tai, kas labiau tiktų ne prityrusiam gimdymo namų vyriausiajam gydytojui, dirbančiam su profesiniu pasididžiavimu, o balaganinėje komedijoje suvaidintam šarlatanui. Jis išsigandęs, sukrėstas, be to, kankinamas gėdos. Paukštis Berdas akmeniniu veidu laukė, kol vyriausiasis gydytojas atsigaivelės po prunkštimo priepuolio. Pamatyti pabaisą? Kas tai per pabaisa? Gydytojo tariamas „vaisius“ Paukščio Berdo galvoje rimavosi su žodžiu „pabaisa“, ir tas erškėčiuotas žodis savo spygliais žaizdojo jam krūtinės ląstą. Galbūt, kai Paukštis Berdas prisistatė esąs „vaiko tėvas“, daktarai ir subruzdo todėl, kad jiems jis buvo ne „vaiko“, o „pabaisos“ tėvas? Kad jų ausys irgi girdėjo skambant šį žodį?

Netrukus vyriausiasis gydytojas įveikė savo juoką ir susigrąžino solidaus susirūpinimo išraišką. Tik jo vokų ir skruostų rožinis žvilgesys niekur nedingo. Paukštis Berdas pasistengė nukreipti mintis kitur. Maldydamas savo paties viduje karštakošiškai įsisukusį pykčio ir baimės verpetą, pasidomėjo:

— Sakėt, kad išsigandote. Ko būtent?

— Kai pamačiau? Klausiate, koks jis pažiūrėjus? Kaip su dviem galvom! Žinot Vagnerio „Po dvigalvio erelio vėliava“?

To ir išsigandau! — vyriausiasis gydytojas buvo vėl bepradedąs prunkšti, bet šįsyk vargais negalais susivaldė.

— Kažkas panašaus į Siamo dvynius? — apmirusia širdimi paklausė Paukštis Berdas.

— Ne, tiesiog kaip su dviem galvom! Norėsite pažiūrėti?

— Bet mediciniškai... — vis dar nesiryžo Paukštis Berdas.

— Galvos smegenų išvarža. Dėl kaukolės defekto smegenys išvirtusios į paviršių. Pirmas toks atvejis per visą mano karjerą, kai vedžiau ir pastačiau šiuos gimdymo namus. Labai retas atvejis. Galima ir išsigąsti!

Galvos smegenų išvarža. Paukštis Berdas stengėsi susikaupti, bet jo sąmonėje neišniro joks konkretus vaizdinys.

— Ar yra vilties, kad su tokia smegenų išvarža jis augs kaip normalus vaikas? — aklai ištarė klausimą, kilusį pabirų minčių kratinyje.

— Vilties, kad augs kaip normalus?! — pro netikėtai sutrūkinėjusį gydytojo balsą kibesniais gūsiais prasiveržė rūstybė. — Sakau jums, tai galvos smegenų išvarža! Net jei prapjausim kaukolę ir sukišim išlindusias smegenis atgal, geriausiu atveju jis galės pasiekti augalo išsivystymo lygį. Iš tiesų nesuprantu, apie kokį normalų vaiką jūs kalbate?

Apstulbintas Paukščio Berdo nusišnekėjimo, vyriausiasis gydytojas pagūžčiojo pečiais daktarėliams iš abiejų šonų. Tiedu įsiteikdami sulinkčiojo: ir tas pirmasis su dirbtine akimi, ir antrasis — nuo aukštos kaktos iki pasmakrės vienodai ruda neišraiškinga oda aptrauktas tylenis. Į Paukštį Berdą jie pažvelgė griežtomis egzaminuotojų akimis, smerkiančiomis atsakinėjant suklydusį studentą.

— Tai jis dabar ir mirs? — paklausė Paukštis Berdas.

— Na, ne dabar pat tikriausiai. Manyčiau, pratrauks iki rytojaus, gal dar ilgiau. Tas vaikas gajus, — su pavydėtinu objektyvumu konstatavo vyriausiasis gydytojas. — Tai ką darysim?

Paukštis Berdas pastiręs tylėjo lyg koks parmuštas nususėlis neūžauga. Ką mes išvis galim padaryti? — kaip piktdžiugiškas šachmatininkas vyriausiasis gydytojas pirma įvaro Paukštį Berdą į aklavietę, o po to klausia: — Tai ką darysim? Ir ką gi mes turėtume daryti? Gal rautis plaukus ir rypuoti?

— Jei pageidautumėte, galėčiau rekomenduoti jus N. universitetinei ligoninei. Jei pageidautumėte, žinoma! — pasakė vyriausiasis gydytojas tokiu tonu, tarsi siūlytų išspręsti galvosūkį su paspęstais klastingais spąstais.

— Jeigu kitos išeitis nėra... — Paukštis Berdas bandė pereiti klastingąsias ūkanas, tačiau, nesugrabaliojęs jokio siūlo galo, apsidraudė tuščia fraze.

— Kitos išeities nėra, — nukirto vyriausiasis gydytojas. Ir pridėjo: — Bent pasiguosite, kad padarėte, kas įmanoma.

— O ar nebūtų galima palikti jo šičia? — įsiterpė uošvė.

Ne tik Paukštis Berdas, bet ir visi trys daktarai krūptelėję sužiuro į pokalbį įsibrovusios klausėjos pusėn. Uošvė nė nekvėptelėjo, atrodė lyg būtų prakalbusi pati niauriausia Žemėje pilvaburė. Vyriausiasis gydytojas įdėmiu žvilgsniu ištyrė Paukščio Berdo žmonos motiną, tarsi nustatinėdamas jos kainą. Paskui pareiškė:

— Ne, negalima. Jokiu būdu negalima. Jam gi galvos smegenų išvarža! — savigyna buvo tiesmuka iki koktumo.

Ir po tokio atsakymo uošvė nevirptelėjo nė vienu raumenėliu, o rankovė tebebuvo užčiaupusi jai burną.

— Gerai, perkelkite jį į universitetinę ligoninę, — apsisprendė Paukštis Berdas.

Plaukuotasis gydytojas kaipmat nusitvėrė šių žodžių ir akimoju išsiskleidė veiklumo žiedais. Abiem daktarėliams davė nurodymus susisiekti su ligonine ir paruošti greitosios pagalbos mašiną. Elgėsi kaip savo darbą išmanantis dalykiškas pilietis.

— Greitąja važiuos ir vienas iš mūsiškių gydytojų, todėl galėsite būti visiškai ramūs, — abiem daktarėliams išėjus vykdyti paliepimų, vyriausiasis gydytojas vėl prisikimšo pypkę tabako. Rodos, nuo pečių nusimetė neaiškią sunkenybę ir neatsidžiaugia jį užplūdusiu palengvėjimu.

— Dėkoju.

— Manau, poniai geriausia pabūti prie dukters. O jūs turbūt norėtumėte persivilkti sausais drabužiais? Praeis dvidešimt minučių, kol paruošime mašiną.

— Taip ir padarysiu, — sutiko Paukštis Berdas.

Vyriausiasis gydytojas palinko prie jo ir jau visai familiariai, lyg pasakodamas nešvankius juokelius, šnipštelėjo į ausį:

— Žinoma, jūs galite atsisakyti operacijos!

Mano vargšas, nelaimingas vaikeli, — pamanė Paukštis Berdas. Ir reikėjo gi taip atsitikti, kad pirmas žmogus, mano mažylio sutiktas išoriniame pasaulyje, būtų šita riebi plaukuota statinaitė. Tačiau Paukščiui Berdui tebesikepurnėjant per savo išblaškytas mintis, burbulas, išsprogęs iš jo pagiežos ir širdgėlos, subliūško vos spėjęs išsipūsti.

Paukštis Berdas, uošvė ir vyriausiasis gydytojas tylėdami nužingsniavo iki registratūros vestibiulyje — tartum suaugę į vieną kūną, bet į skirtingas puses nusuktais veidais. Atsisveikindamas Paukštis Berdas pasigręžė į uošvę. Ši pakėlė seseriškai panašias į jo žmonos akis ir norėjo kažką sakyti. Paukštis Berdas laukė. Bet ji nekalbėjo, tik žiūrėjo į žentą tamsiomis, be aistros suvytusiomis rainelėmis. Paukštis Berdas pajuto, kad ji gėdijasi ir kad ta jos gėda grynai fizinė, lyg būtų nuoga stovėjusi priešais žmonių minią. Ko jai taip gėda, kad net visa veido oda apmirusi aplink nejautrias akis? Nesulaukęs, kol uošvė nustos į jį stebeilijusis, Paukštis Berdas nutarė pats atitraukti nuo savęs dėmesį.

— Sakykite, ar tai berniukas? O gal mergaitė? — paklausė jis vyriausiojo gydytojo.

Užkluptas iš netyčių gydytojas vėl suprunkštė savo nesveiku juoku. Paskui išmikčiojo mokiniškomis jaunučio rezidentėlio intonacijomis: