Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

Paukščiui Berdui iriantis priekin, drakonuotais džemperiais apsitempę vyrukai, tarsi kokie žvėriūkščiai užuodę grėsmę savo teritorijai, sustingo savo vietose ir apsiautė Paukštį Berdą provokuojančiais žvilgsniais. Paukščio Berdo ryžtas susvyravo, tačiau jis stengėsi nematyti nieko, išskyrus įrengimą jaunuolių rato viduryje. Jo apžiūrinėjama konstrukcija panėšėjo į amerikietiškų vesternų kartuves. Skirtumas tik tas, kad vietoj tabaluojančio nevykėlio nusikaltėlio kadaravo kažkas panašaus į slavų karžygio šalmą, iš po kurio kyšojo smėlio pripiltas elnio odos maišas. Įmetus monetą į kiklopiška akimi žvelgiančią skylutę pačiame šalmo viduryje, smėlio maišą galima būdavo prisitraukti žemyn, o prie atraminio stulpo pritvirtinto matuoklio rodyklė tada pasislinkdavo ties nuliu. Matuoklio centre nupiešta animacinė Pelė Robote išžiodavo savo geltonus nasrus ir sumaurodavo: „Pirmyn, žmogau, išmatuosime tavo smūgio jėgą!“

Pamatęs, kad Paukštis Berdas tik spokso į įtaisą ir nesirengia nieko daryti, vienas džemperiuotasis — kurio drovumas grūmėsi su savikliova — žengė prie „kartuvių“ tarsi nusiteikęs kokiai parodomajai programai, įmetė monetą ir timptelėjo smėlio maišą. Paskui per pėdą atsitraukė, liuoktelėjo išsirietęs visu kūnu lyg šokio judesy ir trenkė į maišą. Pasigirdo garsus bumbtelėjimas ir ne mažiau garsus žvangėjimas, maišą laikančiai grandinei ėmus brūžuoti vidinį šalmo paviršių. Matuoklio rodykliukė, peržengusi galutinę skalės ribą, bejėgiškai tirtėjo. Džemperiuotoji šutvė prapliupo juoktis. Kadangi smūgio jėga pranoko matuoklio galimybes, visą įtaisą ištiko paralyžius ir jis įstrigo nesugrįžęs į pradinę padėtį. Šįkart triumfuojantis nugalėtojas stuktelėjo į maišą nesmarkiu karatisto spyriu, ir išsijudinusi rodyklė pagaliau sustojo ties 150 padala, o smėlio maišas rėplomis kaip senas pavargęs vėžys sulindo atgal į šalmą. Vyrukai vėl griausmingai nusikvatojo.

Paukščiui Berdui užėjo nepaaiškinamas azartas. Atsargiai nusivilkęs švarką, kad nesuglamžytų Afrikos žemėlapių, pasidėjo jį ant bingo stalo. Tuomet įmetė į šalmą vieną monetą iš savo gausių atsargų, skirtų skambučiams į žmonos ligoninę. Drakonuotais džemperiais pasipuošusi kompanija stebėjo kiekvieną jo judesį. Paukštis Berdas patraukė žemyn smėlio maišą, žengtelėjo atatupstas ir pasirengė pulti. Kadaise, kai vyresniųjų klasių moksleivis Paukštis Berdas buvo pašalintas iš provincijos miestelio mokyklos ir rengėsi kvalifikaciniams egzaminams, suteikiantiems teisę stoti į universitetą, jis kas savaitę dalyvaudavo muštynėse su liūdnai pagarsėjusia to paties provincijos miestelio gauja. Tuomet jo buvo bijomasi, ir jį nuolatos sekiojo minios nepilnamečių garbintojų. Paukštis Berdas pasitikėjo savo kumščiu. Jis nestrykčios kaip anas kerėpla pienburnis. Jis smūgiuos pagal visas taisykles. Paukštis Berdas perkėlė svorį ant pirštų galų ir statydamas koją priekin tiesiu taikymu vožtelėjo į maišą. Ar jo smūgis sumušė skalės rekordą, ar pasiekė 2500, ar matuoklis išėjo iš rikiuotės? Kur tau. Rodyklė rodė 300. Glausdamas prie krūtinės smėlio maišą atakavusį kumštį, susimetęs į kuprą, Paukštis Berdas apkvaitusiu žvilgsniu vėpsojo į ciferblatą. Po akimirkos veidan siūbtelėjo karštas kraujas. Už nugaros susibūrę džemperiuotieji vaikinai skendėjo mirtinoje tyloje. Aišku viena: visas jų dėmesys sutelktas į matuoklį ir Paukštį Berdą. Kurgi ne, turbūt stovi išsižioję, savo akimis išvydę tipą, užsidirbusį tokį elgetišką smūgio jėgos įvertinimą.

Paukštis Berdas, dėdamasis, kad jam nė motais kažkokie ten vaikinai, dar sykį išdidžiai nukėblino prie smėlio maišą jau spėjusio praryti šalmo ir, įmetęs antrą monetą, prisitraukė maišą artyn. Šįkart nebesiterliodamas su klasikiniais smūgiais, jis paprasčiausiai bloškėsi ant odinės „kriaušės“, kumštyje sugniaužęs viso savo kūno jėgą. Jo dešinioji ranka nutirpo nuo riešo iki alkūnės, o matuoklis tuo tarpu išspaudė 500.

Pirmiausia Paukštis Berdas dvilinkas pripuolė prie švarko ir užsivilko jį nenusigręždamas nuo bingo stalo. Po to atsisuko į tylomis jį stebinčius vyrukus. Ketino nutaisyti patyrusio veterano šypsenėlę, kurioje išmanymas pintųsi su nuostaba, — suprask, jaunajam čempionui savo sveikinimą siunčia prieš daugelį metų iš didžiojo sporto pasitraukęs senosios kartos čempionas. Tačiau drakonuotieji jaunuoliai dėbsojo į jį akmeniniais, visiškai beaistriais veidais, tarsi į priklydusį šunį. Paukštis Berdas iki pat ausų galiukų nusidažė sodria raudonžemio spalva ir, nuleidęs galvą, paknopstom nėrė į lauką. Jam pavymui purslais ištiško juokas, pratrukęs, regis, tyčiniais fontanais. Žlibinamas vaikiškai užkaitinusio gėdos jausmo, Paukštis Berdas nužirgliojo per aikštę ir įgriuvo į tamsią gatvelę šalia teatro. Nebeturėjo drąsos plaukti užkandinių kvartalo spūstimi murkdydamasis nepažįstamųjų sraute. Gatvelės tamsoje stoviniuojančios prostitutės, atbaidytos Paukščio Berdo veidą užsklendusios rūsčios išraiškos, praleido jį nė neužkalbinusios. Galop Paukštis Berdas priėjo kelio ruožą, kuriame nesimatė nieko, net ir pasalūnių merginų, bet čia jį sustabdė skersai stojęs aukštas pylimas. Iš sutemose tvyrančio šviežios žalumos kvapo jis suprato, kad pylimo šlaitas užžėlęs tankia vasaros žole. Viršuje dūlavo geležinkelio bėgiai. Paukštis Berdas apsidairė, ar neatvažiuoja traukinys, tačiau jam nepavyko nieko įžiūrėti. Tuomet užvertė galvą į juodai nulakuotą dangų. Lyg raudona aureolė kybojo virš užeigų kvartalo išsklaidytas neonų atspindys. Atsilošusio Paukščio Berdo skruostą suvilgė staiga tekštelėjęs lietaus lašas, — tai prieš lietų taip aitriai kvepėjo žolė. Paukštis Berdas nudelbė žemėn akis ir iš dyko buvimo ėmė patyliukais šlapintis.

Jam dar nepabaigus savo reikalo, užpakaly pasigirdo nedarnūs žingsniai, o kai, išvarvinęs paskutinį likusį skystimą, Paukštis Berdas atsigręžė atgal, nepramušamu žiedu jį jau buvo apstoję džemperiuotieji jaunikliai. Visi jie glūdėjo šešėlių juodumoje, atsukę nugaras teatro pusėje mirguliuojančiai blausiai šviesai, ir buvo neįmanoma įžvelgti išraiškos jų veiduose. Tačiau tą akimirką Paukštis Berdas prisiminė jų žvilgsnius anoje triukšmingoje patalpoje ir koks kraugeriškai išgrynintas jo asmens neigimas slapstėsi tų beaistrių kaukių priedangoje. Aišku, kad akis į akį susidūrus su pernelyg akivaizdžiai savo nepajėgumą įrodžiusią būtybe, pabudo plėšrūno instinktas. Krečiami nežaboto vaikų geismo terorizuoti už save silpnesnį, jie atsivijo jį, idant suleistų nagus į vargdienę avelę, kurios smūgio jėga lygi 500. Paukštis Berdas pajuto siaubo antplūdį ir ėmė karštligiškai dairytis plyšio, pro kurį galėtų ištrūkti. Norint tiesiu keliu pakliūti į apšviestą užeigų kvartalą, reikėtų prasilaužti pro pačią džemperiuotos užtvaros tankynę, tačiau su ką tik apskaičiuotomis jo fizinėmis galiomis (keturiasdešimtmečio vyro gniaužiamąja ir tempiamąja jėga!) tai būtų beviltiška užmačia, — vaikinukai beregint nustumtų jį atgal prie pylimo. Po dešinei nuo Paukščio Berdo trumputis akligatvis baigėsi lentine tvora. Kairėje tarp geležinkelio sankasos ir aukštu vielos tinklu aptverto gamyklos kiemo vingiavo tamsus siauras takelis, vedantis į tolumoje gaudžiančią mašinų važinėjamą gatvę. Jeigu jam pasisektų nepagautam prabėgti tą maždaug šimto metrų nuotolį, ko gero, atsirastų vilties.

Paukštis Berdas pasiryžo. Žaibiškai slystelėjęs dešinėn, jis pirmiausia suvaidino sprunkąs į akligatvį. Tada pasisuko ant kulnų į kairę. Tačiau jo užpuolikai buvo savojo pasaulio profesionalai, lygiai kaip ir dvidešimtmetis Paukštis Berdas anų laikų provincijos miestelio naktyse. Kiaurai permatę aukos taktiką, savo pajėgas jie sutelkė kairėje vos šiai pajudėjus į dešinę. Kai apsisukęs ir atgavęs pusiausvyrą Paukštis Berdas tekinas pasileido kairėn, jo link jau skriejo juodas džemperiuotas tipas, atstatęs krūtinę į priekį, įsitempęs visu kūnu, pakilęs atakon kaip tada, kai sutriuškino smėlio maišą. Išsprūsti nebebuvo kur. Paukštis Berdas pasitiko patį baisiausią smūgį savo gyvenime ir aukštielninkas plumptelėjo ant pylimą užžėlusio žolyno. Dejuodamas jis spjaudėsi kraujais ir seilėm. Drakonuotieji prapliupo spigiu juoku kaip ir tuomet, kai „kartuvių“ matuoklį trenkė apopleksija. Paskui dar glaudesniu pusračiu apsupo pargriuvusį Paukštį Berdą ir vėl tylomis įsistebeilijo. Jie laukė.