Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Paukštis Berdas pagalvojo, kad Afrikos žemėlapiai tikrai susimaigė, jo kūno priploti prie pylimo šlaito. Bet skvarbesnė už visas kitas buvo mintis apie kūdikį: dabar gimsta jo vaikas. Paukštį Berdą pagavo ūmus pyktis ir šiurkšti neviltis. Iki šiol jis, įsibaiminęs ir sutrikęs, tik kūrė pabėgimo planus. Tačiau daugiau Paukštis Berdas nebebėgs. Jeigu dabar nekovosiu, ne tik amžiams prarasiu galimybę pakeliauti po Afriką, bet ir pasmerksiu savo paties vaiką gimti blogiausiam gyvenimo variantui, — ištiktas kažko panašaus į įkvėpimą, Paukštis Berdas šventai įtikėjo savuoju užkeikimu. Lietus laistė jo prakirstas lūpas. Jis papurtė galvą, suvaitojo ir lėtai atsistojo ant kojų. Vaikinai prasiskyrė padarydami sočiai erdvės ir viliūgiškai atsitraukė. Tada išdidžiu žingsniu priekin išėjo pats tvirčiausias žaliūkas. Paukštis Berdas nusvarino rankas, atvėpė žandikaulį ir stovėjo nutaisęs apdujusį veidą tarsi per šventines linksmybes talžoma naktinių mugių lėlė. Vyrukas rūpestingai prisitaikė, aukštai pakėlė sulenktą koją nelyginant kamuoliuką atmušinėjantis beisbolo žaidėjas, atkragino liemenį, kaip reikiant atsivedėjo ir puolė. Paukštis Berdas čia pat panarino galvą, susirietė ir su buliaus nuožmumu tvojosi į džemperiuotą pilvą. Vaikinas sugargė, paspringo pliūptelėjusiais vėmalais ir kaipmat nutilęs sukniubo ant žemės. Paukštis Berdas mitriai kilstelėjo galvą įbesdamas žvilgsnį į likusius vyrukus. Jame atgijo kautynių džiugesys. Atgijo po tiekos metų. Ir Paukštis Berdas, ir vyrukai stovėjo nekrusteldami, pasverdami iš priešo kylančią grėsmę. Laikas ėjo.

Staiga vienas džemperiuotasis šūktelėjo savo bendrams:

— Gana! Pakaks! Ne jam su mumis muštis! Kažkoks dėdulė!

Įtampa vaikinų gretose atlėgo tą pačią sekundę. Nebekreipdami jokio dėmesio į vis dar neprarandantį budrumo Paukštį Berdą, berniokai pakėlė savo nualpusį draugužį ir nusinešė jį teatro kryptimi. Paukštis Berdas liko vienišas, merkiamas lietaus. Gerklėn įsimetė keistai kutenantis linksmumas, ir kurį laiką jis be garso kikeno. Jo švarkas buvo apšlakstytas krauju, tačiau, pasivaikščiojus po lietumi, dėmės greičiausiai atrodys kaip užtiškę vandens lašai. Paukštį Berdą aplankė savotiškas dieviškosios harmonijos pojūtis. Jam skaudėjo akiduobes, rankas, nugarą, ką jau kalbėti apie sudaužytą smakrą, bet pirmą kartą nuo to laiko, kai žmonai prasidėjo sąrėmiai, nuotaika buvo pakili. Takeliu, įsiterpusiu tarp pylimo ir gamyklos kiemo, Paukštis Berdas nušlubčiojo gatvės link. Netrukus sankasa atpūškavo senoviškas garvežys, tūžmingai svaidydamasis žiežirbomis, ir lyg išdidintas juodasis raganosis prašuoliavo aptemusiu dangumi viršum pačios Paukščio Berdo galvos. Išėjęs į gatvę ir laukdamas taksi, Paukštis Berdas liežuviu išsikrapštė dantenose įstrigusį išmuštą dantį ir išspjovė jį ant žemės.

2

Susisukęs į kamuoliuką kaip išgąsdintas kirminėlis, Paukštis Berdas miegojo po prismeigtais prie sienos Afrikos žemėlapiais, aplipusiais purvu, krauju ir vėmalais. Čia buvo sutuoktinių Paukščiaberdžių miegamasis. Tarp lovos, kurioje miegojo Paukštis Berdas, ir tuščios jo žmonos lovos nelyginant milžiniška vabzdžių perykla baltavo kūdikio lovutė su dar nenuimta plastmasine plėvele. Pats šeimininkas, brėkštančiame rytmety stenėdamas iš šalčio, sapnavo slogius sapnus.

Paukštis Berdas stovi Nigerio rytuose, vakarinės Čado ežero pakrantės plynaukštėje. Įdomu, ko jis ten tikisi sulaukti? Staiga jį pastebi didelis phacochoerus. Nirtusis žinduolis atidunda kanopomis spardydamas smėlį. Tai nėra blogai. Paukštis Berdas tam ir atkeliavo Afrikon, kad pro nuotykių, mirtino pavojaus ir pasimatymų su nematytomis gentimis žiūroną dirstelėtų į savo taikios, lėtiniu nepasitenkinimu sargdinančios kasdienybės užribį. Paukštis Berdas neturi jokio ginklo, tinkamo kovoti su laukinėmis kiaulėmis. Aš atsidūriau Afrikoje nepasirengęs ir neapmokytas, — kirba Paukščio Berdo galvoje paniška mintis. Per tą laiką žvėris visai priartėja. Paukštis Berdas prisimena kitados, kai dar buvo negeras provincijos miestelio berniukas, už kelnių atraito nešiodavęsis kaip svarmenį įsiūtą suomišką peilį. Tačiau tas kelnes senų seniausiai išmetė. Juokinga, bet nors užmušk negali atsiminti, kaip japoniškai vadinasi phacochoerus. Phacochoerus, — šūkaloja Paukštį Berdą pametę ir jau suskubę saugią zoną pasiekti draugužiai. — Saugokis, bėk! Ten phacochoerus! — skamba Paukščio Berdo ausyse. Dabar įdūkusį žvėrį nuo jo skiria vos dešimt metrų atstumas anapus plonytės brūzgynų juostos. Atrodo, kad Paukštis Berdas nebegali išsigelbėti. Ir tada jis pamato plotą šiaurėje, atitvertą žydra įžambia linija. Įžambioji linija veikiausiai yra plieninė viela. Tau pavyks, jei tik spėsi už jos pasislėpti, — iš tenai atsklinda Paukštį Berdą palikusių žmonių šūksmai. Paukštis Berdas leidžiasi bėgti. Bet jau per vėlu. Phacochoerus šnopuoja tiesiai jam už nugaros. Aš atsidūriau Afrikoje nepasirengęs ir neapmokytas. Aš niekaip neįstengsiu pasprukti nuo to žvėries, — pamano Paukštis Berdas, galutinai praradęs viltį, tačiau tebebėga genamas savosios baimės. Akis įsmeigę iš už žydrosios linijos į Paukštį Berdą žvelgia nesuskaitoma daugybė „saugiųjų žmonių“. Nelabojo phacochoeraus iltys su tikrovišku aštrumu sulenda Paukščiui Berdui į kulkšnis...

Telefonas skambėjo be pertrūkio. Paukštis Berdas pabudo. Aušo diena, tebelyjanti vakarykščiu lietumi. Išsiropštęs iš lovos, jis basa pėda primynė drėgnas ledines grindis ir kaip zuikis nustraksėjo prie aparato. Pakėlęs ragelį, išgirdo vyrišką balsą. Pasisveikinimo nebuvo. Įsitikinęs, kad šneka su Paukščiu Berdu, vyriškis tepasakė:

— Tuojau pat atvažiuokite į ligoninę. Kūdikis gimė nesveikas. Reikia pasikalbėti.

Ūmai Paukštis Berdas pasijuto užspeistas. Jis užsinorėjo atbulomis sugrįžti Nigerio plynaukštėn ir išlaižyti sapno nuosėdas. Ir nesvarbu, kad tas sapnas užsodintas siaubo dygliais it piktadariškas jūrų ežys. Bet Paukštis Berdas atsispyrė savo paties silpnumo šuorui ir prabilo nešališku balsu, tarytum būtų kalbėjęs nepažįstamas žmogus su įstatyta geležine širdimi:

— Kaip vaiko motina? — jam pasirodė, kad jau tūkstantį kartų yra vaidinęs sceną, kurioje tardavo šitokią frazę šitokiu balsu.

— Jai viskas gerai. Atvažiuokite nedelsdamas.

Paukštis Berdas karštligiškai nukurnėjo atgal į miegamąjį, nelyginant savon skylėn šmurkštelintis krabas. Paskui kietai užsimerkė ir buvo beneriąs lovos šilumon, turbūt manydamas, kad atsisakyta pripažinti realybė susyk pradings kaip ir susapnuota Nigerio plynaukštė. Tačiau apsigalvojo. Krestelėjęs galvą, pakėlė prie lovos numestus marškinius ir kelnes. Pasilenkus visame kūne sutvilkčiojęs skausmas priminė Paukščiui Berdui vakarykštį susirėmimą. Jam norėjosi atgaivinti pasididžiavimą savo jėga atlaikius peštynių išbandymą, tačiau dabar tokie jausmai buvo iš principo neįmanomi. Sagstydamasis marškinius, Paukštis Berdas pakėlė akis į Vakarų Afrikos žemėlapį. Ta vietovė, kurioje jis stovėjo sapne, pasak žemėlapio, vadinosi Difa. Ten buvo ir lekiančio karpuočio piešinys. Ak taip, phacochoerus ir yra karpuotis. O tiesiai virš pastarojo einantis žydros įžambios linijos rėželis žymėjo medžioklės draustinį. Taigi jei sapne Paukščiui Berdui ir būtų pavykę iki jo nusigauti, jis nebūtų išsigelbėjęs. Paukštis Berdas dar kartą krestelėjo galvą, vilkdamasis švarką išėjo iš miegamojo ir nusėlino laiptais žemyn. Jeigu pirmame aukšte gyvenanti senoji ponia, kuriai priklauso šis namas, pabustų ir pašoktų iš lovos, Paukščiui Berdui tektų atremti jos klausimus, išgaląstus geranoriškumo ir smalsumo galąstuvais, ir ką tokio jis jai galėtų atsakyti? Jis ir pats dar nieko nežino. Tik tiek, kad kūdikis nesveikas! — kaip jam buvo paskelbta. Bet, matyt, reikia nusiteikti blogiausiam. Priebutyje Paukštis Berdas apgraibomis susirado batus ir, tylutėliai atsirakinęs duris, išsmuko į rytmečio žarą.